Akustinis smurtas nėra naujas dalykas. Riaumojimas, staugimas, kaukimas yra akustinio smurto pavyzdžiai gamtoje, naudojami pademonstruoti jėgą siekiant įbauginti ir pagriebti auką. Žmonija nuo triukšmo gynėsi jau seniai. VI a. pr. Kr. vietinė valdžia Graikijos Sibario mieste, kuriame gyveno daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų, išleido įsakymą, kuriuo uždraudė amatininkams dirbti darbą, keliantį triukšmą. Net uždraudė laikyti gaidžius, kad tie savo giedojimu netrukdytų gyventojams miegoti. Julius Cezaris uždraudė vežimams važinėti naktį, nes jų keliamas triukšmas jam trukdydavo, 47 metais Romos gyventojai skundėsi neįmanomomis gyvenimo sąlygomis dėl triukšmo dideliuose namuose ir rytais į ganyklą genamų karvių mūkimo. Viduramžiais įstatymų buvo apribotas kalvių dirbtuvių darbas ir vežimų su geležiniais ratlankiais naudojimas miesto vietose tam tikru dienos metu. Anglijoje ir dabar tebegalioja įstatymas, priimtas XVII a. pradžioje, kuriame draudžiama vyrams mušti savo žmonas nuo devintos valandos vakaro iki šeštos valandos ryto, nes tokių veiksmų sukeltas triukšmas gali sudrumsti kaimynų ramybę. Triukšmas trikdydavo ir amerikiečius. Bendžaminas Franklinas buvo priverstas persikelti iš vienos Filadelfijos vietos į kitą, nes „turgaus ūžesys vis labiau mane trikdo, ir vis dažniau save pagaunu, kad kai kuriuos dalykus turiu kartoti du kartus”. XX a. antrojoje pusėje techninei pažangai įgavus didžiulį pagreitį, ypač triukšmingi tapo išsivysčiusių šalių miestai.