“Meilės nėra.” - taip sakiau prieš gerus porą mėnesių. “Ji neegzistuoja.” - buvau įsitikinus. Bet likimas daro savo. Likimo ironija, kitaip tariant. Būtent tada, kai jau buvau save įtikinus, kad meilė neegzistuoja, atsirado žmogus, kuris padėjo man suprasti (tiea, netiesiogiai), kad meilė vis gi yra. Ką reiškia tas “netiesiogiai”? O gi tai, kad jis paprasčiausiai nieko nežinojo apie mano įsitikinimus. Taip, aš jį įsimylėjau. Dabar mes kartu. Bet ta meilė kitokia. Gal dėl to, kad šį kartą ji su manim. Aš tiesiog nejaučiu to skausmo. Ir man keista. Gal dėl to, kad su tuo skausmu susigyvenau, o dabar jis staiga dingsta? Beje, jaučiu, kad meilė antrąjam žmogui dar gyva. Ji per daug stipri. Apie ją esu parašius dvi dainas. Tiesa, antroji gimė tada, kai jau buvau su trečiuoju žmogumi. Bet jai atvirai, vis dėl to antrąjam žmogui meilė, kurią jaučiu, man kažkuo saldesnė. Rimtai. Aš dabar žinau, ką reiškia meilė be atsako, ir meilė su atsaku. O skirtumas be proto didelis. Atrodo, jei meilė su atsaku, tu būni su žmogum, o jei be atsako, tiesiog nebūni su žmogum? Ne… Kai myli be atsako, tu kovoji (tiesa, ne visada. Jeigu myli iš tiesų, nori, kad žmogus būtų laimingas, ir jei matai, kad jis nebus laimingas su tavimi, jį paleidi… iš meilės), galbūt rašai dainas (aš jų parašiau apie keturias), tu tiesiog nori išsilieti ( aš išsilieju scenoje) … O kai myli su atsaku, tu tiesiog būni su tuo žmogum.