Nuosava gyvulininkystė: Ožkininkystė (1) Kokią ožkų veislę pasirinkti

Pieninių ožkų veislės

Populiariausios pieninių ožkų veislės yra Zaaneno ir Mingrelio veislės. Zaanen veislės ožkos yra reiklesnės pašarų kokybei ir laikymo sąlygoms nei kitų veislių, išsiskiria dideliu dydžiu (ožkos svoris gali siekti 100 kg, nors vidutiniškai ožkos sveria 65-70 kg, o motinos - 50-55 kg) ir didele kaina (jei kalbame apie veislinius gyvulius). Remiantis Šveicarijoje išvesta Zaanen veisle, kuri laikoma pieningiausia, buvo išvestos vadinamosios rusų ožkos. Rusų veislės ožkos dažniausiai būna baltos spalvos, nors pasitaiko ir pečialapių, raudonų, juodų ir pilkų spalvų. Suaugusio gyvulio svoris yra 40-50 kg. Vaisingumas siekia 250 ožkų iš 100 motinų. Vidutinis pieno primilžis per 7-8 mėnesių laktaciją paprastai būna 350 kg, o pagerinus šėrimą padidėja iki 500 kg. Mingrelio ožkos per laktaciją duoda vidutiniškai 300 kg pieno ir pasižymi trumpa vilna. Iš vienos melžiamos ožkos per dieną primelžiama 5-9 litrai pieno.

Vilnos veislės

Be pieninių veislių, yra ir vilnos bei pūko veislių. Gana vertinga ožkų veislinio produkto rūšis yra vilna. Tarp vilnonių ožkų labiausiai paplitusi Angoros veislė. Šios veislės gyvūnai pasižymi ypač ilga (iki 25 cm) ir, svarbiausia, homogeniška vilna, didele grynos vilnos išeiga (80 proc.), tačiau jie nėra labai vaisingi (atveda vieną ar dvi ožkas vadoje). Geriausia vilna gaunama iš jaunų, maždaug vienerių metų amžiaus ožkų. Iš angoros veislės kilusios sovietinės vilnos veislės ožkos pasižymi didesne ištverme, o tinkamai maitinamos ir prižiūrimos pagal vilnos kirpimą beveik nenusileidžia angoros veislės ožkoms.

Pūkų veislės

Ožkos pūkai priklauso ypatingai vilnos žaliavų kategorijai, kurios gaminiai pasižymi ypatingu minkštumu ir lengvumu. Pūkinės ožkos auginamos ne tik dėl pūkų, bet ir dėl kailių, mėsos ir pieno. Pūkinių veislių ožkų mėsa (ožkiena) skoniu nenusileidžia avienai. Didžiausias suaugusios ir gerai šeriamos ožkos skerdenos svoris gali siekti 28 kg. Mėsai skirtos ožkos kastruojamos iki vienerių metų amžiaus, kad išvengtų nemalonaus ožkienai būdingo kvapo. Gerai šeriamos pūkuotosios ožkos per laktaciją duoda iki 300 kg pieno ir atveda 1-2 ožiukus per vadą. Pūkinėms ožkoms taip pat priskiriama Prydonskaja veislė (maža pieno produkcija, bet geras vaisingumas), Orenburgo veislė (iš vieno gyvulio galima gauti iki 400 g pūkų ir iki 350 g šiurkščiavilnės vilnos, pasižymi palyginti dideliu vaisingumu).

Akivaizdu, kad pienines ožkas pelningiau auginti nedideliame ūkyje. Tačiau kad ir kokį variantą pasirinktumėte, ekspertai pataria pirmenybę teikti tos pačios veislės gyvuliams. Tai ypač aktualu mažiems pagalbiniams ūkiams.

Perkant pūkuotas ir vilnones ožkas, jas reikėtų apžiūrėti prieš šukavimą ir kirpimą, t. y. žiemos pabaigoje - pavasario pradžioje (prieš pavasarinį kirpimą) arba rudenį, kai ožkos pakankamai paauga. Šių gyvulių produktyvumas priklauso nuo pūkų pluošto ilgio, jo tankio, gyvulio plaukuotumo laipsnio ir plonų pūkų procentinės dalies storesnėje vilnoje. Siekiant nustatyti pūkų tankį arba bendrą masę, ranka atliekami keli bandymai ant gyvulio menčių, sprando ir šlaunies. Veislinių ožkų pūkų kiekis turi būti didesnis kaip 40 %, o pūkų pluošto ilgis - ne mažesnis kaip 5,5 cm. Pūkų spalva, priklausomai nuo veislės, gali būti balta, pilka arba šiltai pilka. Kuo didesnis gyvulys (taigi ir didesnis vilnos plotas), tuo geriau. Vienerių metų amžiaus vilnos ilgis turėtų būti nuo 20 cm.