Tavo pirmasis filmas (1 dalis)
Kai jaunasis Quentinas Tarantino nusipirko juostinę kamerą, jis pradėjo filmuoti viską, kas jam atrodė įdomu. O po kurio laiko, nufilmavęs ir išryškinęs visą spintą juostų, jis… išmetė jas į šiukšlių dėžę. Kodėl? Todėl, kad jis paprasčiausiai neįsivaizdavo, kaip visa tai sujungti į filmą, o svarbiausia — prieš pradėdamas filmuoti nenusistatė, apie ką bus jo filmas.
Taigi svarbiausia: būsimo filmo tema visada turėtų būti „tai filmas apie (apie, apie)… kuris (aya, sya)…“. Pvz: „tai filmas apie Sidorą Ivanovą, kuris vienas slidėmis pasiekė Šiaurės ašigalį“.
Visi arba beveik visi scenaristai ir režisieriai suformuluoja būsimo filmo idėją šia forma, ši frazė yra bendradarbiavimo su prodiuseriu atspirties taškas, ji yra veiksmų gairė. Būtent ją nuolat turi omenyje bet kuris filmo kūrėjas, kad ir koks trumpas ir skambus būtų filmo pavadinimas. O vienas režisierius kartą net įrašė šią užuominą į pavadinimą — „Istorija apie Asią Kliačiną, kuri mylėjo, bet nesusituokė“.
Pagrindinę frazę (žr. „svarbiausia“) reikia prisiminti visais filmo kūrimo etapais, antraip nufilmuosite, o paskui sumontuosite daug nereikalingos medžiagos, kuri netelpa į filmo koncepciją arba atitraukia žiūrovą nuo pagrindinės idėjos. Jūsų filmas bus panašus į kalbą žmogaus, kuris kalbėjo ir kalbėjo, bet niekas nesuprato jo žodžių prasmės (filme daug pagrindinių veikėjų, o veiksmas labai painus) arba nesulaukė pabaigos (veiksmas per ilgas, daug antraeilių įvykių). Net ir nustatę, ką filmuoti, nufilmuosite daug daugiau, nei reikia. Tarp filmuotos medžiagos, ypač iš pradžių, turėsite daug nekokybiškos vaizdo medžiagos — nekokybiškos (tiek kūrybinės, tiek techninės), taip pat vėluojančių scenų.
Net ir kantriausi žmonės negalės žiūrėti kelių valandų neapdorotos filmuotos medžiagos. Todėl jei norite, kad jūsų darbas būtų įdomus ne tik jūsų šeimos nariams, turėtumėte pasirinkti geriausius ar reikalingiausius planus ir iš jų sumontuoti filmą. Tačiau ne viską, ką matote, galima suprasti ar teisingai interpretuoti, teks ką nors paaiškinti lydinčiajame tekste, taip pat išsaugoti kadre vykstančių įvykių garsus (kad būtų galima išsamiau perteikti atmosferą) arba pakeisti juos muzika ar triukšmu (kad sukurtumėte žiūrovui reikiamą nuotaiką).
Vadovaudamasis „pagrindiniu“, suformuluoju sau užduotį: noriu parašyti kursą, kuris padėtų kino entuziastams kurti filmus. Tiesa, tai bus labiau panašu į žinyną, paremtą mano paties, taip pat mano kolegų ir mokytojų patirtimi.
Filmo kūrimo procesas skirstomas į tris etapus: scenarijaus rašymas, filmavimas, montavimas + įgarsinimas.
Sutelkime dėmesį į pirmąjį etapą. Rašydami scenarijų turite laikytis tam tikrų taisyklių, kuriomis vadovaudamiesi pradėsite filmuoti, jau turėdami aiškų įsivaizdavimą, ką filmuosite.
Taigi, būsimo filmo temą nustatėte, tačiau prieš rengiant jo scenarijų būtina atidžiai išstudijuoti medžiagą šia tema (straipsnius, nuotraukas, filmus ir pan.): galite atrasti daug naujo.
Tada turėtumėte suformuluoti pasirinktą temą viena fraze, pavyzdžiui: tai bus filmas apie alpinistą A (veikėją), kuris ketina įkopti į kalną B (veiksmas).
Atminkite, kad pagrindinis veikėjas turėtų būti vienas (net jei tai yra veikėjų grupė), jis turėtų būti pagrindinis dėmesys. Nuo pat filmo pradžios sudominkite žiūrovą, priverskite jį įsijausti į pagrindinį veikėją, įtraukite jį į veiksmą. Kontrastas tarp herojaus ir antiherojaus, elementų, aplinkybių ir pan.
Bet kuris filmas turi siužetą (pradžią), veiksmo vystymąsi (pagrindinę dalį) ir išsiaiškinimą.
Būtina apgalvoti pradžią ir nepradėti pasakojimo iš toli (filmo tempo praradimas — tai žiūrovo praradimas), iš karto pristatyti herojų, įvardyti temą (problemą), sugalvoti veiksmo siužetą, kuris patrauktų žiūrovą. Tai gali būti intriga, netikėtas incidentas, įdomus įvykis ir pan. Mūsų pasirinktos temos atveju negalite pradėti nuo kuprinių pakavimo, pakavimo geležinkelio stotyje ir ilgos kelionės traukiniu — vargu ar tai bus įdomu ir gali užvilkinti pradžią.
Pagrindinė dalis yra veiksmo vystymas, čia vyksta visi įvykiai. Pagrindinis veiksmo įvykis arba lūžis — kulminacija, lemianti filmo baigtį, — turėtų įvykti arčiau jo pabaigos (maždaug 2/3 filmo pradžios, vadinamasis „aukso pjūvis“).
Denoumentas — filmo pabaiga, herojus pasiekia tikslą (arba ne), įvykdo (arba ne) iškeltą užduotį, t. y. įvyksta veiksmo išvada.
Kaip traukinys sudarytas iš vagonų, taip ir filmas sudarytas iš epizodų — įvykių, kurie vyksta. Išvardykite visus epizodus, kuriuos norite nufilmuoti, pabandykite juos sudėlioti taip, kad įtampa palaipsniui augtų iki kulminacijos, apgalvokite perėjimus, nustatykite trūkstamas grandis, įsivaizduokite, kaip filmas galėtų baigtis. Pasinaudokite pagrindiniu spektaklio dėsniu — kontrastu: įtampą keičia atsipalaidavimas, greitas veiksmas nutrūksta ir tampa lėtas.
Jei filme planuojama imti interviu iš herojaus, būtinai sugalvokite jam klausimų. Nuspręskite, ar istorija bus pasakojama autoriaus požiūriu, ar herojaus pirmuoju asmeniu. Kitų filmo dalyvių komentarams skirkite kur kas mažiau laiko (tik jei be jų negalite apsieiti).
Gerai, jei turite originalių filmo idėjų, naudojate metaforas, hiperboles, alegorijas ir t. t. (iš pradžių galite naudoti šiek tiek filmuotos medžiagos). (iš pradžių galite pasinaudoti kitų žmonių išvadomis); pagalvokite, kokiu paros metu geriau filmuoti, kokius planus, kokiu kampu, iš kokių taškų ir t. t. Mintis, išreikšta iš ekrano tuščia forma, negali nei sužavėti, nei paveikti žiūrovo.
Mintis turi būti išreikšta personažų konflikto (pvz., žmogaus ir stichijos, likimo), veiksmo forma, į kurį žiūrovas bus įtrauktas, simpatizuos, išgyvens už vieną iš pusių. Kai jis pasijus įtrauktas į veiksmą, jis priims jūsų idėją.
Dabar galite rašyti galutinį filmo scenarijų, įtraukdami visas savo idėjas. Kai jį užrašysite ant popieriaus, pamatysite savo filmą — beliks tik jį nufilmuoti.
Šaltinis: žurnalas „Skaitmeninis vaizdas” („Цифровое видео”)
Autorius: Vladimir Fomin
Vertimas: Laurynas Dinsmanas
Įvertinkite straipsnį