Medžioklė senovėje

Prieš medžioklę

Šį vakarą vyrai ruošiasi rytdienos medžioklėn. Vieni galanda geležinių ietigalių ašmenis, kiti deda naujus ietkočius. Ne juokas geras ietkotis. Iš paprasto medžio jo nepadarysi. Žvėrių būna visokių. Ne visi nuo ieties dūrio iš karto krenta. Sprunka jie į tankumynus. Jeigu ietkotis blogas, tai bematant jį nulauš. Ir baigta tada medžioklė. Be ieties žvėrį gali tik pabaidyti, o ne sumedžioti.

Todėl vyrai ir daro ietkočius labai rūpestingai. Geriausias medis ietkočiui – ąžuolas. Bet ne bet koks. Jaunas ąžuoliukas su šerdimi viduryje tinka tik kirvakočiui, o ne medžioklinei ar kovos iečiai. Ietkotį reikia daryti iš storo ąžuolo liemens atskalos. Atskalą reikia dailiai nudrožti, nusmailinti galą, ant kurio užmaunamas geležinis ietigalis ir pritvirtinamas prie ietkočio per įmovoje esančią skylutę perverta virvute. Ietis negali būti nei per ilga, nei per trumpa. Ilga ietis sunki nešiotis ir svaidyti, o trumpa neturi smūgio jėgos ir nebūna taikli. Geriausia ietis tokia, kurios ietkotis yra iki žmogaus viršugalvio. Ji ir taikli, ir naši.

Ietį moka naudoti visi. Juokiasi iš tokio medžiotojo, kuris nepataiko į bėgantį elnią ar briedį. Todėl ietį svaidyti kiekvienas vyras pradeda nuo mažens. Tėvai padaro jiems nedidelies, vaikiškas iečiukes ir šie žaisdami jas kiauras dienas svaido. Mėto į tolį – reikia išmiklinti ranką, išlavinti raumenis, mėto į taikinį: medį, numestą seną kailį ar žemių kupstą, – reikia turėti gerą akį ir nuojautą, kokiu kampu ir kokia jėga mesti.

Prieš pat saulėlydį į lygumą kaimelio pakraštyje vienas po kito pradėjo rinktis medžiotojai su ietimis. Kol jų buvo tik keletas, tol niekas jais nesidomėjo. Nerangiai jie mėgino mėtyti savo ietis į tolį ir į stovintį taikinį. Bet neilgai tas tęsėsi. Juos pamatė vaikai. Būriu atbėgo prie vyrų ir triukšmaudami ėmė stebėti.

Pagaliau ir pačių mėtytojų skaičius padidėjo. Apėmė varžybų įkarštis. Stengėsi vienas už kitą taikliau ar toliau numesti, o nepasisekus, širdo ant savęs, aiškino, kad nevykusiai atsispyrė, ar vėjas nupūtė ietį į šoną.

Pasigirsdavo pagyrimo, kada žiūrovai pamatydavo toliausiai ar taikliausiai numestą ietį. Džiaugėsi tuo ir pats ieties metikas. Juk taiklų medžiotoją visi giria, juo medžioklėje pasitiki.

O medžioklė visų vyrų mėgiamiausia pramoga. Čia kiekvienas gali parodyti savo drąsą, miklumą, sugebėjimus ir jėgą. Jeigu nebūsi miklus ir drąsus, tai nesugebėsi sumedžioti nei pavojingojo stumbro, nei baisiojo lokio, nei greitojo briedžio. Medžioklėje parodomi visi sugebėjimai. Medžioklėje įgyjama vyro garbė ir autoritetas. Todėl taip mėgstama medžioklė.

Kai saulė nusileido, visi medžiotojai nušilę ir kiek pavargę parėjo į kaimelio aikštę. Ten kūrenosi laužas. Jo liepsnos nušviestas šmėkšojo ant smėlio žynio nubraižytas tauro siluetas. Sustoję aplink jį vyrai pradėjo šokti šventąjį medžioklės šokį. Toliau pusračiu sustoję kaimelio gyventojai giedojo medžioklės giesmę ir plojo į taktą rankomis. O medžiotojai šoko. Imitavo tykinimo, ieties metimo, žvėries vyjimosi ir kitus medžiotojams būdingus judesius.Vienas šokėjas vaizdavo medžiotojų puolamą žvėrį. Jis kovojo, priešinosi ir galų gale parkrito ant žemės „apimtas agonijos”.

Taip ir baigėsi šventasis medžioklės šokis. Medžiotojai buvo tikri, kad rytoj medžioklė bus sėkminga, jie ne tik pargabens šviežios žvėrienos, bet ir parodys savo drąsą.

Skirstėsi kaimelio gyventojai į savo trobeles, girdami savo geriausius medžiotojus, pasakodami savo nuotykius, patirtus medžioklėse.

Jie tikėjo, kad ir po mirties dausose medžiotojo garbė išlieka. Todėl į kiekvieno vyro kapą dėjo ietis su ąžuoliniais, labai stipriais kotais. Ir mirusiam berniukui į karstą dėjo mažą ietikę. Tegul jis dausose miklinasi, varžosi su kitais, tegul pasirodo šaunus ir įgyja medžiotojo garbę.

Tokie vaizdai praplaukė man prieš akis, kai pakėlęs iš kapo geležinį ietigalį su ąžuolo puvėsių liekanomis įmovoje varčiau savo rankose ir šepetėliu šluosčiau žemes.