Ešeriai

Ešerys (Per­ca flu­vi­atilis, angl. Perch, amer. bass, vok. Fluss­barsch, rus. okunj)

Ešerys viena iš labi­au­si­ai papli­tusių žuvų. Sutinka­mas beveik viso­je Europo­je (išskyrus Ispani­ją), Šiau­rės Azi­jo­je ir Šiau­rės Ameriko­je. JAV — tai daž­ni­au­sias žve­jų mėgėjų  laimikis. Gyve­na upėse, ežeru­ose, tvenk­ini­u­ose ir net nedideli­u­ose rūgšči­u­ose ežeriuku­ose.

Spygli­uo­ta, raina žuvis, tam­ses­nės žalios spalvos nugara, šon­u­ose turi 5–9 tam­sesnes juostas, pil­vas bal­tas. Žuvies spalvos tonai gali skir­tis prik­lau­so­mai nuo telkinio dug­no.

Po pir­mųjų metų spar­taus augi­mo į ilgį, eše­ri­ai prade­da did­in­ti svorį aukš­tyn ir platyn. Dėl to didži­u­o­sius ešerius vad­i­na kupri­ais. Didži­ausi eše­ri­ai užau­ga iki 50 cen­timetrų ir gali sver­ti apie 3 kilo­gra­mus, lit­er­atūro­je min­i­mi ir pagau­ti 5–6 kilo­gra­mus svėrę eše­ri­ai.

Mažes­ni eše­ri­ai būri­ais vasarą daž­ni­au­si­ai laikosi nedideli­u­ose gyli­u­ose, vietose, užau­gu­siose van­dens augalais. Tuo tarpu didieji eše­ri­ai laikosi giliose vietose, daž­ni­au­si­ai pavie­niui. Į būrius sek­lesnėse vietose renkasi vasaros pabaigo­je. Iš gylio didesni eše­ri­ai paky­la pamedži­oti saulažuves. Žiemos metu į didesnius gylius nusilei­džia ir mažes­ni eše­ri­ai.

Ešer­ių augi­mas dar nėra galuti­nai ištir­tas. Kelia klausimą, kodėl iš dide­lio kiekio ešer­ių ne visi išau­ga į kuprius. Buvo net manoma, kad didieji eše­ri­ai yra  atski­ra ešer­ių rūšis. Tiki­ma, kad augimą nulemia ešer­ių mai­tin­i­mosi būdas. Didieji eše­ri­ai, mok­slininkų nuomone, yra kani­bal­ai, po pir­mo­jo gen­tainio suri­ji­mo ima sparči­ai augti, auga apie 4 metus, o pasiekus apie 40 cen­timetrų, jų augi­mas sulėtė­ja. Tuo tarpu jų ben­draamži­ai eše­ri­ai būna gerokai mažes­ni.

Maiti­nasi eše­ri­ai beveik viskuo, kas juda: mažomis žuvelėmis, ikrais, buož­galvi­ais, vabzdži­ais, sliekais, vėži­agyvi­ais, ypač mėgs­ta šoni­plaukas. Dėl savo pomė­gio mail­iui ir ikrams eše­ri­ai padaro beveik neį­manomą telkinio įžu­vin­imą kitų rūšių žuvimis.

Lytiškai sub­ręs­ta 3 metų, neršia pavasarį  balandžio — gegužės mėne­si­ais (esant 7–8 laip­snių tem­per­atūrai) prik­lau­so­mai nuo oro sąlygų. Išn­eršia apie 200 — 300 000 ikriukų. Stam­bių ešer­ių ikrų kiekis gali viršyti ir mil­i­joną. Nerš­to metu renkasi į didelius būrius.

Mail­ius išsiri­ta po 2–3 savaičių, pradžio­je maiti­nasi smulki­ais vėži­agyvi­ais (dafni­jomis, cik­lopais), vėli­au vabzdžių lervutėmis ir vasaros pabaigo­je kitų žuvų mail­i­u­mi.

Ešerių gaudymas

Prik­lau­so­mai nuo eše­rio mai­tin­i­mosi stil­ių kaitos, metų bėgy­je keiči­asi ir masalai.

Žiema

Žiemą ešer­ių žve­jy­bai gei­dži­ami­au­sias yra pir­maledis. Gau­do­ma nedideli­u­ose gyli­u­ose, daž­ni­au­si­ai ant 2–4 metrų gyly­je esančių kalniukų, netoli kran­to nen­drių. Nau­do­jamos nedidelės avižėlės, uždedant kelias trūk­lio ler­vas ir nuo­lat nestipri­ai vir­pinant, lėtai keliant kelias dešimtis cen­timetrų nuo dug­no. Daž­nai griebia, kada trumpai nus­to­ja­ma vir­pin­ti, todėl ver­ta padary­ti kelių sekundžių per­traukas, nulei­dus netoli dug­no.

Žiemai įpusėjus, eše­ri­ai gau­do­mi duobėse, 10–15 metrų gyly­je. Gau­dant daž­nai pasin­au­do­ja­ma ešer­ių smal­sumu, kai jie priplaukia prie judančios blizgutės ar “vel­nio”, kuris krenta ant dug­no ir suke­lia dum­b­lo debe­siukus. Gau­dant “vel­niu”, daž­ni­au­si­ai griebia, kabliukams grimz­tant žemyn. Blizgutė daž­ni­au ešerį pagauną ne už burnos, o paprasči­au­si­ai kabliukai užk­abi­na pri­artėjusį ešerį.

Ešer­ių, ir daž­nai didelių, gal­i­ma pasi­gau­ti ir sek­lesnėse vietose. Visai sėk­min­gai jau kelerius metus nau­do­ju neįprastą ešer­ių mai­tin­imą. Paste­bė­jau, kad svar­bu pažymėti dugną, nulei­džiant kok­iu nors žymek­liu, pavyzdžiui, šėryk­le, kuri­o­je įdė­ta pašaro ir trūk­lio lervų. Papil­do­mai paberiu gerą žiup­snį trūk­lio lervų. Taip pašėrus ne kartą ištrauki­au didesnių ešer­ių, gaudy­mo gylis 5–7 metrai. Toki­ame gyly­je žiemą daž­nai pagau­na­mi avižėle ar blizute. Labai retai užkim­ba dides­nis ešerys.

Vasara

Vasarą didži­u­o­sius ešerius mėgsta­ma gaudyti, nau­do­jant gyvus masalus: mail­ių, kuris meta­mas ešer­ių medžiok­lės zono­je, netoli van­dens pavirši­aus. Vasarą eše­ri­ai aktyvi­au­si­ai medžio­ja vakarais, sek­da­mi paskui saulažu­vių ar aukšlių būrius. Po medžiok­lės papras­tai lieka paskutinės medžiok­lės vieto­je ir ryte vėl gal­i­ma sulauk­ti puikios žve­jy­bos. Be mail­i­aus eše­ri­ai puiki­ai griebia mažu­o­sius guminukus.

Mažieji eše­ri­ai vasarą daž­nai tam­pa pir­muo­ju žve­jo laimik­iu. Gau­do­mi plū­dine meškere ant slieko.

Vasaros pradžio­je gal­i­ma sulauk­ti fan­tastiškos ešer­ių žve­jy­bos Kuršių mar­iose iš lai­vo. Gau­do­ma dugn­inėmis mešk­erėmis su nedideliu 15–20 g švinu, ant kabliukų veri­ant sliekus. Užme­tus ir nulei­dus ant dug­no, traukia­ma, nestipri­ai prisukant valą iki 50 cen­timetrų vienu kar­tu.

Ruduo

Rudenį eše­ri­ai laikosi vidu­tini­ame gyly­je. Šiuo metu iš gilu­mos paky­la ir į būrius susiren­ka ir didieji kupri­ai. Pui­ki žve­jy­ba gali būti ant sek­li­aus šlaito 4–6 metrų gyly­je. Griebia mažo ir vidu­tinio dydžio guminukus.

Ešerių gaudymo įranga

Gaudy­mas plū­dine meškere

Eše­ri­ams gaudyti, nau­do­jamos 5–7 gramų plūdės. Gau­do­ma su plū­dine sis­tema, nau­do­jant slieką arba mažą žuvelę. Gau­dant žuvele, dedama maži­au švi­no, kad žuvelė ilgai neišlaikytų po van­de­niu plūdės. Masalui nau­do­jamos nuo 1 iki 5 cm ilgio žuvelės. Nau­do­ja­mas apie 6 nume­rio kabliukas. Ešerys masalą griebia, staigiai trauk­damas sis­temą gilyn, pak­er­ta­ma, palaukus apie 5- 10 sekundžių po stipraus panė­ri­mo, prik­lau­so nuo mail­i­aus dydžio. Gau­dant slieku, ilgai lauk­ti nev­er­ta, nes ešerys įry­ja gili­ai iš kar­to.

Blizgutės

Vasarai ir žiemai blizgutės skiri­asi. Vasarai žje­jy­bai nau­do­ja­mi lengvi iki 3 metrų spiningai minkš­ta viršūnėle, nau­do­jant ploną valą. Vasarą eše­ri­ai puiki­ai puo­la mažu­o­sius guminukus (apie 3–4 cm) spalvos, prik­lau­so­mai nuo van­dens telkinio ir oro sąlygų. Ešerį daž­nai pagau­na ir ant didesnių masalų, kuri­ais gau­do­mos lydekos.

Žiemą nau­do­jamos kietos blizgutės. Pas­taruo­ju­ju metu sparči­ai pop­u­liarė­ja hor­i­zon­ta­laus žaidi­mo blizgutės, žaidžiančios dides­ni­ame plote dėl šoninio skendi­mo. Eše­ri­am daž­nai blizgutė tik priemonė patrauk­ti jo dėmesį ir sukvi­esti į poeket­inį plotą iš aplink­inio dug­no. Tokiose blizgutėse vietoj trišakio kabliuko dedamas papras­tas kabliukas, ant kurio kabi­na­mas masalas. Kabliukas prir­iša­mas kelių cen­timetrų grand­inėle arba valu, kuris lei­džia masalui plauki­oti atski­rai nuo blizgutės. Atplaukę eše­ri­ai, griebia lėtai besilei­džiantį masalą. Panašiu prin­cipu dir­ba “vel­nias”. Tai spalvotas, sunkus met­a­lo gabal­iukas, nuleis­tas ant dug­no, suke­lia dum­lo debesį, kurio judėji­mas priv­il­io­ja ešerius. Virš jo įtai­so­mi keli kabliukai, lais­vai judan­tys valu. Ešerys daž­ni­au­si­ai puo­la besilei­džiantį masalą.

Labi­au­si­ai papli­tu­sios žiemą įpras­tos, apie 5 cen­timetrų blizgutės, su įvair­ių spalvų atspindinči­ais pavirši­ais. Žve­jai ant trišakio mėgs­ta papil­do­mai užver­ti eše­rio akį, kabliukas apvynio­ja­mas raudonu ryšk­iu siūlu.

Avižėlės

Klasik­inė ešer­inė avižėlė vario spalvos su sidabriniu rutuliuku vidury­je. Tači­au skirtingame telkiny­je prie skirtin­go dug­no, gylio, apšvi­eti­mo deri­namos įvairios avižėlės. Ešerys gau­do­mas nuo­lat su trumpomis per­traukomis, jud­i­nant avižėlę. Žiemą eše­ri­ai aptinka­mi ne tik prie pat dug­no, bet ir įvair­i­u­ose gyli­u­ose, tači­au efek­tyvi­au­sias gylis iki 1 metro nuo dug­no. Todėl avižėlė iš lėto kelia­ma, vėli­au lei­džia­ma. Ver­ta avižėle pabandyti praeiti eketes, kuriose prieš tai gaudy­ta blizgutėmis, eše­ri­ai daž­nai būna priv­il­io­ja­mi blizgučių žais­mo, tači­au viduržiemį daž­nai neno­ri­ai puo­la blizgutę.

Skrit­u­li­ai

Ešerius gal­i­ma pagau­ti ir skrit­uliu. Ant skrit­ulio dedama mažes­nė nei lydekai žuvelė, dedama netoli van­dens pavirši­aus iki 3 metrų gylio. Žuvelė apie 5 cen­timetrų dydžio. Skrit­ulys migruo­ja tvenk­inio plo­tu, suras­damas ešer­ių buvi­mo vietą. Vietoj žuvelės gal­i­ma uždėti nak­t­inį slieką.

Ešerio paruošimas ir patiekalai

Ešerys turi daug spyglių ir tvir­tai pri­au­gu­sius žvynus. Ypač sunki­ai žvy­nai nusi­ima pas dau­giau kaip kelias valan­das negyvus ešerius. Todėl pagau­tus ešerius geri­au­sia išlaikyti kaip gal­i­ma ilgiau gyvus. Švieži­am ešeriui žvy­nai nusi­ima pakanka­mai nesunki­ai. Patyrę žve­jai žvynus nudiria su visa oda, tači­au, mano nuomone, dėl nudirtos odos mažė­ja gal­imy­bė paruošti ešerį ypatin­gai ska­ni­ai. Žvy­nai lengvi­au nusi­ima ir ešerį trumpam panardi­nus į karš­ta van­denį. Žvy­nai ima­mi anksči­au, nei ima­mam doroti vidų.

Ešerį gal­i­ma priskir­ti prie ska­ni­ausių žuvų. Didesni eše­ri­ai skanes­ni, nes jų mėsa riebesnė. Ešerys tarp gėla­van­denių žuvų antras pagal tin­ka­mumą tikrai žuvienei. Pir­mas, aišku, ešeri­nis pūgžlys.

Eše­rio žuvienė

Išdoro­jame 800 gramų ešer­ių. Paliekame gal­vas, bet būti­nai iši­mame žiau­nas. Į puodą su 2 litrais van­dens dedame per­pus per­p­jau­tas dvi morkas, per­pus per­p­jautą bul­vę. Užvirus van­de­niui, įdedame didelį, tiek įpjautą svogūną, kad neiširtų išviręs ir galė­tumėme išmesti iš žuvienės. Vėl užvirus van­de­niui, dedame ešerius, šaukštą druskos, keletą lau­ro lapelių ir žiup­snelį juodųjų pipirų. Užvirus van­de­niui, palauki­ame 3 min­utes, įpil­ame 70 g degt­inės.

Žar­i­jose kep­tas ešerys

Šiam patiekalui reikalin­gi eše­ri­ai ne mažes­ni nei 300 g.

Ešeriui nuimame papil­vės žvynus. Išdoro­jame, palik­da­mi galvą, išim­da­mi žiau­nas ir vidurius. Pil­vą prap­jau­name ne iki pat išeinamo­sios angos, o įpusė­jam. Eše­rio vidų ištri­name druskos, krapų ir pipirų mišiniu. Į eše­rio vidų įdedame jauno čes­nako ūglį, ploną lašinių juostelę. Uglių gal­ime dėti tiek, kiek tilps, tači­au jie turi būti uždengti. Iš eše­rio šonų pridedame po plona (apie 2–3 mm) lašinių juostelę. Suvynio­jame ešerį į didelį šal­pus­nio ar var­nalėšos lapą (foli­jo­je tokio sko­nio neiš­gausite).

Kep­ti žar­i­jose sunku išmokyti, patir­tis glaudži­ai sie­jasi su prak­ti­ka, keli­ais perkep­tais ir žemėmis išpurv­in­tais eše­ri­ais. Laužas kepimui daro­mas iš kelių glėbių lapuočių malkų. Geri­au­sia laužą dary­ti nedidelė­je, apie 10 cen­timetrų gylio, 50x50 cm duobė­je. Sude­gus malkoms, žar­i­jas išsklaidome į šonus, nebi­jo­da­mi pamaišyti su žemėmis, ant dug­no palik­da­mi ploną slu­ok­snį žar­i­jų, sumaišytų su žemėmis… Ant jų dedame į lapus suvyniotą žuvį, ant lapų dedame į šonus nus­tum­tas žar­i­jas, storu apie 5 cm slu­ok­sniu. Žar­i­jos maišo­mos su dug­no ir šono įkai­tu­siomis žemėmis. Žuvis, prik­lau­so­mai nuo žar­i­jų, kepa­ma apie 20–30 min­učių.

Kai jums pavyks, jūs supr­a­site, kad jauno čes­nako ūgliui, trošk­in­tam eše­rio riebalu­ose su lašinukai, niekas negali pri­lygti.

Truputį švari­au bus, jei kep­site ant ir po įkait­in­tais akmenimis.

Rūky­tas ešerys

Ešerys išdoro­ja­mas per nugarą, nepašali­nant galvos, bet pašali­nant žiau­nas. Eše­rio išk­lot­inė įtri­na­ma druskos, pipirų ir krapų mišiniu. Palaikome sus­paustą šal­to­je vieto­je apie 2 valan­das.

Per tą laiką sukūre­name laužą arba sudegi­name glėbį lapuočių malkų prakuro­je. Virš laužo žar­i­jų, 50 cm aukš­ty­je, ant žil­vyčio grotelių arba rūkyk­lo­je, nuto­lu­sio­je 1,5–2 metrai nuo prakuros, sudedame suskleis­tus ešerius. Ant žar­i­jų dedame sudrėk­in­tas lapuočių (geri­au­sia drebulė, obelis, žil­vytis, uosis) pju­ve­nas. Gal­i­ma ir kitok­ius šių medžių vari­antus, tači­au drėgnus,  ne tiek degančius, kiek ruse­nančius. Laužą prižiūrime, laikas nuo laiko gesin­da­mi įsi­pliekiančią ugnį, šla­pi­omis kada­gio ar maumedžio šakelėmis, gal­i­ma  ir žal­iu žil­vyčiu. Virš laužo dau­giau išeina rūky­tas kepi­mas, užtrun­ka apie 30 — 60 min­učių, prik­lau­so­mai nuo buvu­sio laužo stipru­mo, vėjo. Praėjus 15- 20 min­učių, žuvį apverči­ame. Rūkyk­lo­je, prik­lau­so­mai nuo ats­tu­mo tarp pakuros ir žuvies, 1,5–3 valan­das. Po 1 valan­dos žuvį apverči­ame.