Ešerių gaudymas dirbtiniais masalais

Kaip ir lyde­ka, ne mažes­nis grobuo­nis yra ešerys, kurį gau­dant žve­jas patiria daug įspūdžių ir mal­on­u­mo. Sako­ma, kad vien­as stam­bus ešerys spiningau­to­jui atsto­ja dvi lydekas.

Ešerys nėra itin stam­bus, pagavus netoli 1 kg svo­rio laiko­mas labai dideliu. Dau­giau jų yra ežeru­ose ir upių užt­vankose, todėl ten ir geri­au­sia juos gaudyti. Papras­tai laikosi būri­ais, tik stambesnieji būna pavie­niui.

Eše­ri­ai spiningu gau­do­mi nuo anksty­vo pavasario iki vėly­vo rudens. Geri­au­si­ai kim­ba praslinkus keli­o­likai dienų po nerš­to – balandžio pabaigo­je ir gegužės pradžio­je. Eše­ri­ams gaudyti nau­do­jamos nedidelės besisukančios blizgutės arba taip vad­i­na­mi mikro­masalai (gumini­ai vien­uode­giai ar dvi­uode­giai įvairi­as­palvi­ai kirminėli­ai), patarči­au nau­doti šiek tiek stambesnius, maž­daug 3–4cm ilgio.

Daž­nai keli eše­ri­ai puo­la masalą vienu metu, dėl to kai kurie žve­jai pri­taiso keletą kabliukų. Ešerys labai godi žuvis ir daž­nai puo­la net­gi už save didesnį masalą.

Ešerys maiti­nasi triukšmin­gai, pul­damas žuve­les van­dens pavirši­u­je. Žuvelės, spruk­damos į visas pus­es, net iššo­ka iš van­dens, tuo par­o­dy­damos žve­jui kur eše­ri­ai maiti­nasi ir kur reikia jį gaudyti.

Nors ir godus, tači­au ešerys kar­tais labai atsar­giai griebia masalą. Daž­ni­au­si­ai ešerys griebia visą masalą ir kablys gerai įstringa gerk­lė­je, tači­au kar­tais ešerys vejasi masalą iki pat val­ties kraš­to, bet masa­lo neči­umpa.. Kar­tais griebia masalą ypač atsar­giai ir kabliukas užkim­ba tik už pačių lūpų kraštų. Taip užsik­abinęs labai daž­nai atitrūk­s­ta, todėl nereikia stengtis jo gre­itai išvilk­ti. Juo ešerys dau­giau draskosi ir spur­da, juo lengvi­au jį reikia trauk­ti.

Daž­nai vietoj masa­lo jis kažkodėl čiumpa nau­do­jamą svarelį Todėl prie svare­lio pataria­ma prik­abin­ti vienšakį ar trišakį kabliuką.

Dau­giau­sia pagau­na­mi eše­ri­ai, sve­ri­antys iki pusės kilo­gramo. Reči­au gal­i­ma pagau­ti ešerį vieno kilo­gramo svo­rio ar didesnį.

Stam­baus eše­rio jude­si­ai panašūs į didesnės lydekos jude­sius. Jis atkak­li­ai ir smarki­ai verži­asi į gilumą ir sten­giasi užlįsti už kel­mo ar kokio akmens, žino­ma, daž­ni­au­si­ai, atitrūk­damas. Gau­dant iš val­ties, nereikia leisti ešeriui pasiek­ti, dug­no, o varginant laikyti jį arči­au van­dens pavirši­aus. Jei gau­do­ma iš didesnio gylio (12–14m ir dau­giau), daž­nai ešerys, pakeltas į vidur­inį van­dens slu­ok­snį nus­to­ja blaškytis ir leng­vai ištraukia­mas, atro­do lyg negy­vas Tai sąly­go­ja supančio slė­gio pasikeiti­mo įta­ka žuvi­ai, juk gili­au slėgis dides­nis. Toks ešerys ilgai neiš­gyve­na.

Ešerį upė­je gaudyti kiek sunki­au, nes ten­ka daug vaikšči­oti kran­tu ir, mėtant masalą, ieškoti ešer­ių būri­av­i­mosi vietų.

Eše­ri­ai mėgs­ta akmen­uotą ir duobėtą dugną, o mažes­nieji laikosi arči­au žolių. Atradus tok­ią vietą ir paste­bėjus dau­giau mažų žuvyčių, reikia ieškoti ešer­ių.

Ežere ešer­ių pagau­na­ma kaip ir gili­ai taip ir arti van­dens pavirši­aus, o upė­je masalą, reikia vedži­oti arči­au dug­no.

Gre­itai tekanči­ame van­deny­je ešerys laikosi reči­au, čia nev­er­ta jo ir gaudyti. Ešer­ių gal­i­ma rasti tik­tai vidutinė­je tėk­mė­je arba visai stov­inči­ame van­deny­je.

Eše­ri­ai gerai kim­ba prieš pat saulės nusilei­dimą.

Daug ešer­ių ir gana stam­bių pagau­na­ma Kuršių mar­iose. Bet ir čia svar­bu aplinky­bės, kurios dau­giau­si­ai susi­ju­sios su oro sąly­gomis ir metų laiku.