Giluminiai vobleriai ir praktinis jų panaudojimas

Vob­le­ri­ais žūk­lau­ti buvo pradė­ta Šiau­rės Ameriko­je. Jie buvo nau­do­ja­mi žūk­lė­je su tem­pia­mu valu, t.y. velki­au­jant. Iš pradžių vob­le­ri­ai turėjo imi­tuoti aukšles ar kitas smulkias žuvis. Jie buvo droži­a­mi iš medžių žievės arba iš bal­zos. Tači­au su toki­ais vob­le­ri­ais neb­u­vo gal­i­ma toli užmesti masa­lo, nes jų svoris buvo nedidelis, o su papil­do­mais svare­li­ais tok­ių vob­ler­ių judėji­mas van­deny­je neb­u­vo panašus į žuvų. Situaci­ja pasikeitė tik tuomet, kai buvo sukur­ti plas­tikini­ai vob­le­ri­ai.

Šian­di­en yra šim­tai įvairi­ausių spalvų ir dydžių vob­ler­ių mod­elių. Jie yra pop­u­liarūs tiek tarp spiningav­i­mo, tiek tarp velki­av­i­mo entuzi­astų. Jei iš pradžių tai buvo plaukio­jan­tis masalas, tai dabar jis gali būti ir grimz­tan­tis, ir “plevenan­tis” van­deny­je, skirt­ingų for­mų ir turėti pačių įvairi­ausių prieky­je esančių liežu­vėlių.

Daug vob­ler­ių yra sukur­ta žve­jy­bai gilesni­u­ose van­denyse (iki 8 metrų gylio). Prik­abi­nus svarelį, par­a­vaną arba gilu­minio velki­av­i­mo įrangą, vob­leris gali panir­ti gerokai gili­au. Šios rūšies vob­le­ri­ai nėra labai jautrūs oro sąly­goms ar vėjui, jie sėk­min­gai priv­il­io­ja laimikį tiek švie­siu, tiek ir tam­siu paros metu, neprik­lau­so­mai nuo to, ar vėjas pučia, ar ne.

Gilu­minius vob­lerius gal­i­ma nau­doti įvairiose žve­jy­bos situaci­jose. Iš esmės tai yra paprasti vob­le­ri­ai su ilgu ir plačiu liežu­vėliu, dėl kurio jie atro­do gana juokingai. Vis dėl­to jų pri­val­umai neginčy­ti­ni: padid­in­to liežu­vėlio dėka jie gre­itai ner­ia žemyn ir gali pasirodyti žuvims, esančioms net 8 – 9 metrų gyly­je. Tai ne tik efek­tyvi priemonė spiningau­jant gili­u­ose van­denyse, bet ir gera bei pigi par­a­vanų ir gilu­minio velki­av­i­mo įran­gos alter­naty­va velki­au­jant dideliame gyly­je.

Vob­le­rio liežu­vėlis lemia jo jude­sių staigumą bei nėri­mo gylį. Jei liežu­vėlis ilgas, didelis ir hor­i­zon­tal­ios padėties, vob­leris ner­ia staigiai ir gili­ai. Todėl šis vob­ler­ių tipas yra labai efek­tyvus žūk­lau­jant gili­u­ose van­denyse, kur žuvys medžio­ja vidu­tini­ame gyly­je. Tači­au nelabai tin­ka dugninei žve­jy­bai, nes ilgas liežu­vėlis leng­vai įsir­au­sia į grun­tą ir kabindama­sis už dug­no vargina žve­jį. Pro­fe­sion­alai nepataria pasik­li­au­ti ir skaiči­av­i­mo meto­du, nes dauge­lis gilu­minių vob­ler­ių yra plaukio­jan­tys, todėl sunku tik­sli­ai nus­pėti, koki­ame gyly­je yra masalas. Kita ver­tus, vos užk­abi­nus dugną ir nus­to­jus vyni­oti valą, yra tikimy­bė, kad vob­leris neįstrigs, o ims kilti į paviršių. Paju­tus, kad jis išsi­laisvi­no, gal­i­ma vėl pradėti vyni­oti valą.

Žūk­lės ekspertų nuomone, gilu­mini­ai vob­le­ri­ai geri­au­si­ai tin­ka velki­av­imui. Visų pir­ma, todėl kad echolo­tu gal­i­ma ste­bėti van­dens gylį ir sustab­dyti valtį, jei dug­nas staiga tap­tų sek­les­nis. Be to, nereikia vargti vynio­jant ant valo prir­ištą voblerį.

Gilu­mini­ai vob­le­ri­ai efek­tyvūs ne tik žve­jo­jant dideliame gyly­je, šia įran­ga gal­i­ma pagau­ti daug žuvų ir ten, kur dug­nas pasižy­mi įvair­iu rel­je­fu. Ypač gera žūk­lė turėtų būti tose vietose, kur dug­nas staigiai gilė­ja ir yra povan­deninių duo­bių.

Gelmės pakrašči­u­ose ir kitose vietose, kur dug­nas staigiai lei­dži­asi žemyn, svar­bu užmesti masalą į sek­lesnę vietą ir trauk­ti jį dug­no žemėji­mo kryp­ti­mi. Elgiantis priešin­gai, neišven­gia­mai bus kabi­na­mas dug­nas. Kad vob­leris nepan­ertų per gre­itai ir nek­abin­tų dug­no, valą iš pradžių reikia vyni­oti gana lėtai. Po to gal­i­ma padid­in­ti tem­pą. Paju­tus maži­ausią prisili­etimą prie dug­no, reikėtų nus­toti vyni­oti valą, leisti vob­leriui pak­ilti šiek tiek aukšči­au ir tik tada vėl toli­au trauk­ti masalą. Tada bus aišku, kok­iu greičiu reikia vyni­oti valą, kad žve­jy­ba vyk­tų netoli dug­no ir nebūtų pavo­jaus jį užk­abin­ti.

Žve­jo­jant povan­den­inėse duobėse, reikėtų elgtis taip pat, tik būtų naudin­ga tik­sli­ai žinoti duobės vietą ir nereikėtų pradėti greiči­au vyni­oti valo, kol dar vob­le­rio nėra duobė­je.

Kad būtų gaus­es­nis laimikis, žve­jo­jant su gilu­mini­ais vob­le­ri­ais, pataria­ma valo vynio­ji­mo gre­itį keisti ir reg­u­liari­ai dary­ti per­traukėles. Tok­iu būdu gal­i­ma pasiek­ti dau­giau įvairios struk­tūros ir nevien­o­do gylio dug­no vietų, o tai labai svar­bu žve­jo­jant tiek iš val­ties, tiek nuo kran­to.

Velki­au­jant vob­le­rio panė­ri­mo gylis papras­tai yra reg­uli­uo­ja­mas keičiant val­ties plauki­mo gre­itį. Jei dug­nas staiga tam­pa sek­les­nis, beveik visa­da geri­au sus­toti ir leisti masalui pak­ilti arči­au pavirši­aus, o ne bandyti vyni­oti valą. Jei žūk­lau­jate sek­lu­mos pakraš­ty­je ir dug­nas ima staigiai gilėti, reikia elgtis priešin­gai, t.y. padid­in­ti gre­itį. Nepamirškite atsižvel­gti ir į išvynioto valo ilgį, nes echolo­tui užfik­savus dug­no pokyčius, pir­mi­au­sia reikia palauk­ti, kol toje vieto­je atsidurs masalas ir tik po to keisti gre­itį.

Nau­do­jant plaukiančius gilu­minius vob­lerius, gana gre­itai pasiekia­mas didelis gylis, kuris didė­ja tol, kol yra lei­džia­mas valas. Toki­ai žve­jy­bai derėtų pasirink­ti tvir­tos kon­struk­ci­jos mešk­erę, nes šios rūšies vob­le­ri­ai suke­lia didelį van­dens pasi­priešin­imą.