Kodėl visada automobilyje turiu itin lengvą spiningą?
Kodėl visada automobilyje turiu itin lengvą spiningą?
Taip ir vėl nusprendžiau atidaryti atvirame vandenyje žvejybos sezoną. Ankstesni kartai buvo be žuvies, bet nenusivyliau. Tačiau paskutines dvi savaites vis dar negalėjau žvejoti.
Bet šiandien viskas kitaip! Žvelgdamas į ateitį, pasakysiu, kad šiandien man viskas pavyko.
Sunkiausia buvo nuspręsti, kokią žuvį noriu pagauti. Pasirinkau tarp karosų, lydekų ir upėtakių.
Ilgai galvojau, net monetą išmečiau! Nusprendžiau pradėti nuo karosų žvejybos plūdine.
Prie namo turiu vieną tvenkinį, sako ten yra ir karpių, ir karosų, ir dar krūva žuvų (anksčiau jas veisdavo), bet dėl to, kad visur privati teritorija, prie jo galima tik prieiti. iš vienos pusės, bet tai ne pats perspektyviausias yra pelkėtas, apaugęs krantas ir labai seklus.
Jis įsitaisė ir užmetė meškerę. Sėdi…
Sėdžiu ir galvoju – na, ne tai, nenoriu sėdėti ir laukti, kas ką žino… O jausmas toks, kad nieko nepagausiu.
Aš sėdžiu, žiūriu į plūdę, o jis žiūri į mane…
Sėdėjau apie pusvalandį, parūkiau, spjoviau ir nuėjau į mašiną.
Ir atrodytų, kad žvejyba vėl nepavyko, bet automobilyje yra ultras ir mikro blizgė.
Nuspręsta, judame prie upės! Dėl sandariklio paieškos! Niekada nevėlu ją gauti!
O upėje lyginant su tuo, kas buvo prieš 2 savaites, vandens lygis nežymiai nukritęs, srovė vis dar tokia pat stipri, bet vanduo dar labiau drumstas. Gaila, kad vėlgi su savimi neturiu voblerių.
Vaikščioju apie valandą, ieškau, maudau blizgę, nieko nėra, tik varlės iš siaubo laksto į skirtingas puses.
Susipažinau su panašių pomėgių kolega. Sakė, kad pagavo porą mažų upėtakių. Yra vilties. Kalbėjomės su juo turbūt valandą. Jis papasakojo daug įdomių dalykų apie vietinius rezervuarus…
Mes išsiskyrėme. Ir tiesiogine prasme po 20 metrų kibimas, žuvis buvo ant kabliuko, bet aš to visiškai nesitikėjau – jos nebėra! Na, tai geriau nei nieko!
Na, manau, kad pasieksiu savo mėgstamą spūstį, ten visada sėdi pora upėtakių, o jei ten nieko nėra, tada būtinai grįšiu namo. Nuo pirmų užmetimų snarglys tylėjo, tada paplukdžiau bizgė po slogu ir iš karto buvo kibimas, ir vėl dingo. Kartoju tą patį – liūdna klaida. Nieko daugiau, išbaidžiau, ar buvau pastebėtas…
Po velnių, kas tai yra! Žuvį praktiškai laikiau rankose… Dabar jau šiek tiek nusiminiau…
Aš apsisukau ir grįžau atgal, bet be entuziazmo. Nusprendžiau apžiūrėti man patogias vietas, kad nereikėtų tuščiomis eiti per mišką.
Ir štai kibimas vėl ateina, ir vėl netikėtas! Bet šito aš nepraleidau!
Pirmasis 2021 m. upėtakis.
Ir iškart viskas stojo į savo vietas! Supratau, kodėl neužkibo! Upėtakiai vis dar sėdi duobėse, gilumoje. Dėl vandens lygio ir stipresnės nei įprasta srovės mano mikrosuktukai tiesiog nenusileidžia tiek giliai, kad upėtakis atplėštų savo margą užpakaliuką nuo dugno. Todėl kibimai neryškūs, praktiškai be smūgio, nepaleidžia ir nurieda nuo bėgių.
Toliau dar kąsnelį pagavau ant bligės, kurįą žmona man nuspalvino.
Puikus blizgė. Paprašiau žmonos nupiešti. Tai pasirodė puikiai!
Spiningavimo sezoną laikau atidarytu. Sugavau upėtakį! Taip, kaip iš pradžių norėjau jį sugauti, taip ir atsitiko.
Dėl šios priežasties, draugai, savo automobilyje visada vežiojuosi itin lengvą spiningą, tik tokioms akimirkoms. Ir visai nesvarbu, ar noriu gaudyti upėtakį ar ešerį, ir net jei tai didelė upė, visada rasiu vietos ir laiko ultrikui! Net neišardau, guli antroje mašinos eilėje ir neužima daug vietos. Yra penkios minutės – aš tai pagaudau, ir tęsiu savo reikalus 🙂
Nei žvyno, nei uodegos visiems!
Viršelis: Zephyr Ultra-Light meškerė
Šaltinis:
Įvertinkite straipsnį