Kitoks masalas

Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis sliekas.“ Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai.

Dabar mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais, vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis?

Pabandykime, paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias.

Ką renkiesi?

Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų „Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą, bet tik vieną. Ką renkiesi?“, aš greičiausiai pasirinkčiau plastikinę kirmėlės imitaciją.“ Tokie prisipažinimai Amerikoje labai dažni. Juos išsako ir paprasti žvejai, ir įvairių JAV spiningavimo čempionatų nugalėtojai. Kodėl jie taip šneka? Nes mano, kad plastikinė slieko, dėlės, kitos kirmėlės ar į kirmėlę panašaus gyvio, pvz., nėgės, imitacija yra labai efektyvus masalas.

Mūsų spiningautojai taip nemano. Lietuvoje plastikinės kirmėlės, kurios už Atlanto vadinamos „worm lures“, kelią į spiningautojų dėžutes skinasi sunkiai. Didelė dalis spiningautojų net nėra jomis žvejoję, tačiau jei jiems reikėtų pasakyti savo nuomonę apie tokius masalus, ji greičiausia būtų neigiama. Taigi išeina, kad tikras naktinis sliekas — labai geras masalas ešeriui, o naktinio slieko imitacija — dėmesio nevertas masalas. Ar neatrodo, kad trūksta logikos?

Šiek tiek istorijos

Kompanija „Creme Lures Company“ nėra gerai žinoma Lietuvos spiningautojams, tačiau Amerikoje ir vakarų Europoje ji pristatoma kaip turėjusi didžiausią įtaką šiuolaikinių masalų vystymosi raidai. Reikalas tas, kad po II pasaulinio karo Ohajo valstijoje įkurta „Creme Lures Company“ iš karto pradėjo eksperimentuoti su įvairiais naftos produktais, nes jų pagrindinis tikslas buvo pagaminti minkštą lankstų masalą, kuris būtų panašus į slieką ar kokią kitą žuvų mėgstamą kirmėlę ir gerai laikytųsi ant kabliuko. Eksperimentas pavyko — 1949 m. pasaulį išvydo pirmoji dirbtinė kirmėlė „Creme worm“. Taigi šiemet amerikiečiai gali švęsti 60 metų jubiliejų, nes būtent prieš tiek laiko jiems buvo pasiūlytas minkštas masalas. Tiesa, kompanija „Creme Lures Company“ pirmąjį plastikinį masalą, kuris vadinosi „Creme Wiggle Worm“, pardavė tik 1951 m. — kažkoks žvejys, pamatęs katalogą, paštu užsisakė vieną JAV dolerį kainuojantį pakelį, kuriame buvo 5 vnt. šių masalų. Tais pačiais metais įvyko lūžis — masalai buvo pristatyti „Cleveland Sportsman’s Show“ parodoje, ir po parodos per kelias dienas buvo parduota 9 600 pakuočių.

Tačiau tikras pasisekimas atėjo tik tuomet, kai šis masalas tapo populiarus JAV pietuose, kur pagrindinis spiningautojų žūklės objektas buvo plačiaburniai ešeriai (basai). 1951 m. JAV pietuose atsirado daug dirbtinių vandens telkinių, kuriuose gyveno daug basų, tad šių žuvų žūklė tapo nacionaliniu sportu. Dėl to „Creme Lures Company“ iš Ohajo net persikėlė į Teksasą, kad būtų arčiau įvykių centro.

Nepopuliarumo priežastys

Kaip matote, pirmas guminukas buvo ne riperis ar tvisteris, o dirbtinis sliekas. Jis tapo toks sėkmingas, kad Amerikos žvejai be jo nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Tačiau jis visiškai nereikšmingas Lietuvoje, nors, reikia pasakyti, kad viena kita žvejybos įrankius importuojanti Lietuvos kompanija jau ėmė skirti didesnį dėmesį plastikinėms kirmėlėms. Vienoje žūklės įrankių parduotuvėje mačiau gana didelį plastikinių kirmėlių asortimentą, tačiau visos kirmėlės turėjo tokias uodegėles, kokias turi tvisteriai, kurios šiam masalui reikalingos tik tam, kad bent šiek tiek išsklaidytų žvejų nepasitikėjimą šiuo masalu.

Kodėl dirbtinis sliekas nėra populiarus Lietuvoje? Visų pirma pas mus nėra basų, kurie greitai leistų įsitikinti, kad dirbtinės kirmėlės — puikus masalas. Antra, ideali dirbtinio slieko imitacija ir kiti į jį panašūs masalai sukelia nepasitikėjimą — nėra uodegėlės, kuri virpėtų, nėra nieko, kas maskatuotų į šonus, keltų virpesius, be to tai labai ilgas masalas. Trečia, pagrindinis spiningautojų žūklės objektas yra lydeka, o tikinčių, kad lydeka gali griebti slieką ar kokią kitą kirmėlę, yra labai mažai. Ketvirta, atsiradus mikromasalams imta manyti, kad tai pats geriausias masalas žvejojant ešerius, nors iš esmės mikromasalai yra pats geriausias masalas gaudant ešeriukus, o ne didelius ešerius. Penkta, norint sėkmingai žvejoti dirbtiniais sliekais ir kitomis kirmėlėmis, reikia juos tinkamai pateikti. Tradicinis būdas — guminukas su galvakabliu, šiuo atveju dažniausia netinka. Taip pabandę žvejoti spiningautojai dirbtiniu slieku dažnai nusivilia ir grįžta prie įprastų masalų.

Galima rasti ir šeštą, ir septintą priežastį, bet gal jau užteks. Pereikime prie kitų dalykų.

Keli realūs pavyzdžiai

Nukeliaukime į Kuršių marias ir iš laivo pažvejokime ešerių, nors tų ešerių ne kažin kiek beliko, kiekvienais metais juos pagauti vis sunkiau. Didžiausia žvejų dalis Kuršių mariose ešerius iš laivų gaudo sliekais. Naktinis sliekas čia pas geriausias masalas. Kita dalis gaudo dirbtiniais masalais. Kyla klausimas: jei naktinis sliekas — geriausias masalas žvejojant didelius Kuršių marių ešerius, tai kodėl tie, kurie žvejoja dirbtiniais masalais, naudoja mažiausius guminukus? Dėl to, kad tokie guminukai yra sėkmingas masalas? Taip, maži guminukai suvilioja ešerių, tačiau labai dažnai pralaimi naktiniam sliekui. Tai gal verta pabandyti žvejoti didelėmis sliekų imitacijomis? Deja, tokia idėja retai kam šauna į galvą.

Nukeliaukime į kokią nors upę, kur galima pagauti gražių ešerių. Gegužę vietinius žvejus prie tos upės sutiksime su plūdinėmis meškerėmis ir kibirėliu nėgės jauniklių, kurie išvaizda panašūs į dideles kirmėles. Su tokiu masalu vietiniai pagauna gražių ešerių. Spiningautojas tokioje upėje gaudo mažais vobleriukais, sukriukėmis. Jis irgi pagauna. Bet gal jo sėkmė būtų didesnė ir prilygtų vietinių, jei jo masalas būtų nėgės imitacija?

Nukeliaukime į mažą upę, kur gyvena upėtakiai. Vietiniai juos gaudo sliekais, o mes teisėtai piktinamės, nes to negalima daryti. Tačiau vietiniai taip gaudo, nes sliekas yra geras masalas. Spiningautojai upėtakiams taip pat galėtų pasiūlyti dirbtinį slieką, tačiau siūlo voblerius, vartikles ir t. t.

Tai tik keli pavyzdžiai, bet juk mūsų vandenyse yra kur kas daugiau žuvų, kurias galėtų sudominti dirbtinis sliekas, nėgės, dėlės ir panašios imitacijos. Tai šapalai, starkiai, ūsoriai.

Nesiūlau visko atsisakyti ir žvejoti dirbtiniais sliekais. Toks siūlymas būtų nesąmonė, tačiau yra situacijų, kai dirbtinis sliekas iš tiesų gali būti geriausias masalas, juk sliekai natūraliai patenka į vandenį, juos išplauna kilstelėjęs upių vanduo, be to, be sliekų, yra įvairių kitų kirmėlių, kuriomis maitinasi ir tos žuvys, kurios esti spiningautojų medžioklės objektu.

Dvi savybės

Jau minėjau, kad žvejojant dirbtiniais sliekais ir kitokiomis kirmėlėmis labai svarbus yra masalo pateikimas. Sakykime, turime slieko imitaciją, mauname ją ant galvakablio susinervinę, kad tas masalas labai ilgas ir žuvis jo neapžios, kažkur per slieko vidurį dar įsmeigiame papildomą kabliuką, pintu valu sujungtą su galvakablio kabliuku, ir metame į vandenį. Ką daryti toliau? Džigauti? Nelogiška. Kam kabinti slieko imitaciją ir suteikti jai žuvelės judesius? Vilkti lėtai dugnu? Jau geriau, bet toli nuo idealaus kirmėlės pateikimo, todėl nuo slieko numaukime galvakablį ir pažiūrėkime, ką siūlo tie, kurie dirbtiniais sliekais žvejoja jau 60 metų. Bet prieš tai — keletas niuansų.

Dirbtiniai sliekai ir kirmėlės turi dvi išskirtines savybes: panašumas į kirmėlę ir minkštumas. Dirbtinio slieko medžiagos minkštumas — gamybos proceso rezultatas. Jų gamybai naudojami tam tikros sudėties plastikai, dėl kurių šie masalai yra labai minkšti ir lankstūs.

„Worm“ klasės masalai retai būna trumpi. Paprastai apatinė riba — 10 cm. Jei masalas trumpesnis, jis jau ne kirmėlės, o kokios nors lervos imitacija.

Dirbtinių sliekų būna plaukiančių ir skęstančių. Jei sliekas pagamintas tik iš silikono, jis turėtų plaukti, jei į jo vidų ko nors prigrūsta, sliekas skęsta arba esti neutralaus plūdrumo. Į slieko vidų gali būti įgrūstas nedidelis konteineriukas su metaliniais rutuliukais, tada sliekas barška.

Sistemėlė iš „Karolinos“

Pereikime prie slieko ir kitų kirmėlių pateikimo. Tam yra dvi garsios sistemėlės — „Carolina Rig“ ir „Texas Rig“. Apie jas mūsų žurnalas jau ne kartą užsiminė. Nors šios sistemėlės panašios, tačiau yra ir esminių skirtumų. Yra ir įvairių modifikacijų, pavyzdžiui, „California Rig“ ar kas nors panašaus, bet tai — nežymios minėtų dviejų sistemėlių modifikacijos.

„Carolina Rig“ sistemėlę sudaroma taip:

ant pagrindinio valo užmaunamas slankiojantis svarelis (dažniausiai kulkos formos);

užmaunamas plieninis ar plastikinis karoliukas (tam, kad mazgą apsaugotų nuo slankiojančio svarelio ir kad svareliui stuktelėjus į karoliuką atsirastų garsas);

• rišamas sukutis;
• prie sukučio rišamas 40–100 cm pavadėlis;
• prie pavadėlio — vadinamasis ofsetinis kabliukas;
• ant kabliuko užmaunamas dirbtinis sliekas;
• kartais ant pavadėlio užmaunama speciali kulkos formos plūdelė, kuri pristumiama prie kabliuko (plūdelė masalą pakelia aukštyn).

Kaip surišti „Carolina Rig“ sistemėlę, parodyta paveikslėlyje. Kaip su tokia sistemėle žvejoti ir kokie jos pranašumai? Sistemėlę užmetame. Svarelis nusileidžia ant dugno. Dirbtinis, plaukiantis sliekas (jei neplaukia, plūdrumą jam suteikia papildoma plūdelė) nuo dugno pakyla tiek, kiek jam leidžia pavadėlis. Ilgindami ar trumpindami pavadėlį galime leisti sliekui plaukti aukščiau ar žemiau. Traukimo technika labai paprasta: patraukiame–sustabdome, patraukiame–sustabdome. Patraukus svarelis trinkteli į metalinį ar kieto kaip stiklas plastiko karoliuką, sukelia garsą ir pasislenka dugnu sukeldamas dumblo debesėlį. Jei naudojami firminiai svareliai ir karoliukai, net nežymaus patraukimo svarelis stuktelėdamas į karoliuką, sukelia gana gerai girdimą garsą.

Slieko, dėlės, nėgės jauniklio ar kita imitacija traukimo metu ne tik seka paskui svarelį, bet ir nirsteli žemyn. Patraukus pusmetrį (t. y. tiek, koks pavadėlio ilgis) darome pauzę. Plaukiantis sliekas vėl nori užimti savo padėtį, todėl kyla aukštyn. Gal net kiek rangosi. Aplink jį — dumblo debesėlis. Aišku, kuo ilgesnis pavadėlis, tuo ilgiau ir aukščiau kyla plastikinis sliekas. Tai itin natūralus, plėšrūnams apetitą sukeliantis povandeninio pasaulio vaizdas.

Labai svarbus sistemėlės elementas yra svarelis. Čia galima rasti bendrų bruožų su poledinės žūklės masalu „velniuku“, nes „Carolina Rig“ sistemėlės svarelis turi būti gerokai sunkesnis nei reikia masalui nuskandinti. Svarelio paskirtis — triukšmauti, kelti dumblo debesis. Kai kurie „Carolina Rig“ svareliai gaminami blizgantys, kad atkreiptų žuvų dėmesį.

Masalo užkabinimas

Amerikos žvejai plastikinius sliekus kabina ant vadinamųjų ofsetinių kabliukų. Tai specialios formos kabliukas, kuris užmaunamas taip, kaip parodyta paveikslėlyje. Kaip matote, kabliuko gylys pasislėpęs masale. Kabliukas taip maunamas todėl, kad būtų kuo mažiau išsikišusių elementų, galinčių užsikabinti už žolių ar kitų kliuvinių. Kadangi dirbtinio slieko medžiaga yra labai minkšta, kibimo metu kabliukas iš guminuko išlenda ir įsminga į žuvies nasrus. Jei bijote, kad bus daug tuščių kibimų, ten, kur vandens telkinio dugnas švarus, pavyzdžiui, Kuršių mariose, galite naudoti paprastus kabliukus ir jų gylį iškišti į išorę, bet kažin ar bus geriau. Paimkite ofsetinį kabliuką ir užmaukite ant jo dirbtinį slieką. Iš pradžių nebus lengva, bet kiek pasitreniravus, slieką užmausite tiksliai ir greitai. Kabliuką užmaukite taip, kad jo gylys būtų prie pat slieko viršaus arba net išlįstų. Dabar lengvai pirštu spustelėkite slieką per kabliuko išlinkimo vidurį, ir pajausite kaip kabliukas duria į pirštą.

Dirbtiniai sliekai kabinami ant didelių ofsetinių kabliukų. Naudojami 2/0, 3/0, 4/0 ir 5/0 kabliukai. Mažesnių nei 2/0 naudoti nepatariama.

Ofsetiniai kabliukai turi kelias tik jiem būdingas ypatybes:

• Z formos išlankstymą prie auselės;
• didelį išlinkimą ir specialiu kampu užlenktą gylį, kuris arba paslepiamas masale, arba iškišamas ir gražiai prigludinamas prie masalo paviršiaus.
• Z formos išlankstymo reikia tam, kad minkštas masalas fiksuotųsi, neslidinėtų kabliuku. Platus išlinkimas daromas tam, kad žuviai kimbant tarp dviejų kabliuko dalių esanti masalo dalis išsilenktų ir žuvis būtų patikimai pakirsta.

Kadangi dirbtinis sliekas yra labai ilgas masalas, meškeriotojams kyla abejonių dėl efektyvaus pakirtimo ir niežti nagai kur nors slieko viduryje ar net gale įdėti papildomą kabliuką. To daryti neverta — tuščių kibimų sulaukiama tik tada, kai kimba nedideli, iki 200 g ešeriai. Kai masalą puola didesnis ešerys, beveik visada jis užkimba patikimai. Tiek ešeriai, tiek sterkai nesistengia slieko susigrūsti į gerklę. Dažniausiai jie puola taip, kad išraukus žuvį didžioji slieko dalis kabo išorėje.

Sistemėlė iš Teksaso

„Texas Rig“ sistemėlė yra universalesnė, nes žūklės metu gali būti modifikuojama. Ji gali tapti panaši į „Carolina Rig“ sistemėlę arba jos svarelis gali atlikti paprasto galvakablio vaidmenį. Nors „Texas Rig“ sistemėlėje taip pat naudojamas kulkos formos svarelis, jis yra kur kas mažesnis ir lengvesnis nei „Carolina Rig“ sistemėlės svarelis. „Texas Rig“ sistemėlės svarelis paprastai būna optimalus tam žūklės gyliui, kuriame žvejojama.

Vienas iš „Texas Rig“ pranašumų: bet kurioje valo vietoje galima operatyviai užfiksuoti svarelį. Tai neretai daroma pasinaudojant dantų krapštuku — įkišant jį į svarelio kiaurymę ir nulaužiant. Kaip fiksatoriai naudojamos ir specialios guminės juostelės. Beje, kai kurios Amerikos kompanijos „Texas Rig“ sistemėlei skirtus svarelių komplektus pardavinėja su dantų krapštukais.

„Texas Rig“ sistemėlė konstruojama taip:

• ant pagrindinio valo maunamas slankiojantis kulkos formos svarelis;
• užmaunami vienas ar keli įvairiausio dydžio kieti plastikiniai ar metaliniai karoliukai (garsui skleisti);
• rišamas kabliukas.

Žvejyba su „Texas Rig“ sistemėle šiek tiek kitokia nei su „Carolina Rig“ sistemėle. Šiuo atveju masalo traukimo įvairovė yra didesnė. Galima gaudyti taip kaip gaudoma su „Carolina Rig“ sistemėle, galima džigauti nedideliais trūktelėjimais ir t.t. Kokią traukimo techniką naudoti, priklauso nuo žūklės sąlygų ir meškeriojamų žuvų.