Meškerės be ritės. 5 dalis

Daugumai meškeriotojų upė yra kur kas įdomesnė nei ežeras ar tvenkinys. Tekantis vanduo visada gyvesnis ir įvairesnis. Vienose upėse jis teisiog verčiasi per akmenis, šniokščia, putoja, kitose – teka tyliai, ramiai. Visose upėse yra ir grįžtančiųjų srovių, ir sūkurių, ir ramių vietelių. Vienur upė tiesi, kitur – vingiuota. Todėl žvejybos upėse metodai gali būti patys įvairiausi. Ten, kur ramu, kur vos vos teka srovė, galima meškerioti žūklės būdais, aprašytais praėjusiuose žurnalo numeriuose (žūklė stovinčiame vandenyje). Tuo tarpu ten, kur srovė greita, visa meškerės sistema, svareliai, plūdės turi būti kiek kitokie. Taigi pabandykime panagrinėti, kaip žvejojama meškerėmis be ritės srovėje. Pati paprasčiausia yra žūklė upėje, kurioje yra nedidelių žuvų, besimaitinančių netoli vandens paviršiaus, pavyzdžiui, aukšlės, strepečiai, ar šiek tiek giliau – kuojos, gružliai, plakiai. Žvejojamos tokios žuvys neilgomis, iki 5 metrų, lengvomis meškerėmis, labai plonais valais ir pačiais mažiausiais kabliukais. Svarelius galima išdėstyti, kaip pavaizduota žurnalo “Žvejys ir žuvis” šių metų trečiame numeryje (19 p., 1 schema). Bet plūdė turėtų būti didesnė ir labiau pilvota, kadangi žvejojama upėje. Kai nėra vėjo, kai gaudoma netoli vandens paviršiaus, užtenka ir 0,5 g svorio plūdės. Tačiau pučiant stipriam vėjui, žvejojant gilesniuose vandens sluoksniuose, pavyzdžiui, jau net 1 m gylyje, geriau rinktis sunkesnę – 1 g svorio plūdę.

Pagrindinės žūklės taisyklės yra labai paprastos:

1. Valas tarp plūdės ir meškerės viršūnėlės visada įtemptas.

2. Aktyvus masalo vedimas.

3. Staigus pakirtimas.

Dažnai literatūroje sutinkamas terminas palaidynė meškerė. Daug kur palaidyne meškere vadinamos visos meškerės su ritėmis. Čia iš tiesų yra nemažai painiavos, ir dauguma autorių įvairius terminus vartoja savo nuožiūra. Apskritai palaidynė meškerė – tai ta pati plūdinė meškerė, tik ja žvejojama upėje. Kiekvieną atvejį, kai masalą neša upės srovė, galima vadinti žūkle palaidyne meškere. Tačiau bene tiksliausiai žvejyba palaidyne meškere būtų vadinti tokią žūklę, kai plūdę neša srovė, o masalas slenka dugnu arba nedideliu atstumu virš jo, jei masalas plaukia laisvai, galima sakyti, jog žvejojama klasikine palaidyne meškere. Tačiau jei meškeriotojas plūdę pristabdo ir kartu keičia masalo judesius, tai dažniausiai vadinama žūkle prilaikant masalą. Apžvelkime abu šiuos žvejybos būdus. Laisvai plaukiantis masalas (klasikinė palaidynė meškerė) turi daug minusų. Visų pirma vidutinio greičio srovėje masalas pernelyg greitai plaukia ir labai trumpai būna jauko zonoje. Karšiai ir kitos žuvys, kurios renka maistą nuo dugno, dažnai į tokį masalą nesuspėja sureaguoti. Be to, šiuo atveju pavadėlis visada įtemptas ir dalis kibimų lieka nepastebėti. Tačiau toks būdas kartais yra efektyvus ir todėl verta jam skirti šiek tiek dėmesio. Meškeriojant upėje, meškerės be ritės ilgis gali būti įvairus. Sakykim, gaudant iš valties, kai žūklės gylis neviršija dviejų metrų, gali pakakti ir keturių metrų ilgio meškerės. Tuo tarpu nuo kratno net devynių metrų meškerė gali pasirodyti per trumpa. Plūdės dydis ir svarelių svoris upėje tuo didesnis, kuo didesnis gylis ir kuo greitesnė srovė. Taip yra todėl, kad užmetus masalas turi kuo greičiau nusileisti į dugną, kitaip plūdė praplauks visą žūklės zoną, o masalas dar bus nepasiekęs dugno. Užmetama visada aukščiau jaukinimo vietos dėl to, kad masalas spėtų nusileisti į reikiamą gylį. Valas, žvejojant klasikine palaidyne meškere, neturi gulėti ant vandens, bet ir negali būti įtemptas, nes kitaip plūdė ir masalas plauks srovėje nenatūraliai. Jei svareliai plaukia virš dugno, tai galima manyti, jog masalas slenka dugnu srovės greičiu, jei dugnas nelygus, apaugęs, akmenuotas, plūdė dažnai neria, ir ne visada meškeriotojai atskiria – kimba ar ne. Žinoma, tekančiame vandenyje žuvys kimba gerokai energingiau nei ežere. Jos turi mažiau laiko apsispręsti – griebti ar ne. Tačiau visai nereiškia, kad žuvis energingai pagriebtą maistą prarijo. Gardų kąsnelį ji gali staigiai apžioti ir lygiai taip pat staigiai jį išspjauti. Todėl pakirsti reikia tuoj pat, kai tik plūdė pradeda nenatūraliai judėti. Iš pradžių daug kirsite tuščiai, vėliau jau kartais sugebėsite atskirti, kur žuvis, o kur – dugno kliuvinys.

Lengvai pristabdant masalą, pavadėlis gana greitai kyla aukštyn. Tačiau žvejojant tokias žuvis kaip karšiai, kurie maisto ieško dugne, daug geriau svarelius išdėstyti taip, kaip parodyta trečioje schemoje. Čia pagrindinį svorį taip pat sudaro sunki slyvutė. Ant pavadėlio užspaustas vienas lengvas svarelis. Beje, dėl šio svarelio daugelis meškeriotojų nesutaria. Vieni jį naudoja, kiti, pavyzdžui, P. Korsakas, sako, kad jis visasi nereikalingas. Šis svarelis plūdės išsvėrimui neturi jokios reikšmės, nes yra labai mažytis – 0,1-0,2 g svorio. Tačiau palaiko pavadėlį arčiau dugno. Meškerės gylis yra gerokai didesnis už žūklės gylį, o slyvutė yra kur kas sunkesnė. Kai plūdė laisvai plaukia srovėje, slyvutė velkasi dugnu. Tačiau net ir ilgėliau prilaikius masalą ji šiek tiek pakyla nuo dugno, todėl ir pavadėlis su masalu nuo jo nenutolsta. Jei gaudoma dar didesniame, pavyzdžiui, 5 m, gylyje, plūdė gali būti dar sunkesnė – 15-18 g. Lėtesnėje srovėje užtenka 8-10 g svorio plūdės. Jei gylis nedidelis – apie du metrai, tai ir plūdė turi būti lengvesnė – 3-5 g. Pasakyti, koks svarelių išdėstymas yra geresnis, sunku. Tai galima nustatyti tik žvejojant, nes ne visur vienodas dugnas, srovės greitis ir t.t. Kai žvejojama prilaikant masalą, svarelius galima išdėstyti ir taip, kaip parodyta pirmoje schemoje. Šiuo atveju slyvutė plaukia virš dugno, o trys svareliai juo slenka. Tiek svareliai, tiek masalas nedaug pakyla virš dugno, taip gaudomi didelių upių karšiai, plakiai, taip pat mažesnių upių ūsoriai, žiobriai. Praktiškai, gaudant sekliuose vandenyse, patogiau svarelius sutelkti dviejuose taškuose. Tik reikia atsiminti, kad seklesniuose vandenyse jų svoris negali būti pernelyg didelis. Pavyzdžiui, metro gylio greitoje srovėje pakanka 4-6 g svorio plūdės, o jei srovė lėtesnė, plūdė gali būti 2-4 g svorio. Nustatyti, ar teisingai parinktas svarelių svoris, ar tinkamas meškerės gylis, ne taip paprasta. Nors yra vienas gana nesudėtingas būdas. Iš pradžių reikėtų visus svarelius sustumti į vieną vietą, ties kilpa pavadėliui rišti. Pavadėlio kol kas galima ir nerišti, nes tuščias kabliukas greičiau užsikabina už kliuvinių. Nustačius žūklės vietos gylį, meškerės gylis padaromas keliolik acentimetrų didesnis. Užmetus į vandenį, reikia prilaikyti ir staigiai atleisti valą.

Plūdė kurį laiką plauks su srove, po to, kai svareliai atsitrenks į dugną, gana staigiai šoktelės iš vandens. Laikas tarp plūdės paleidimo ir jos šoktelėjimo rodo, kaip aukštai, prilaikant masalą, pakyla svarelis. Kuo mažesnis svarelių svoris, tuo laikas ilgesnis. Jei gaudome prie dugno besimaitinančius karšius, šis laikas turi būti kuo trumpesnis. Jei norime, kad masalas pakiltų aukščiau nuo dugno, jis turi būti ilgesnis, o svarelių masė – didesnė. Bet tai dar ne viskas. Meškerės gylis taip pat turi būti teisingai nustatytas. Jei po masalo prilaikymo plūdė nerodo, kad svareliai atsitrenkė į dugną, vadinasi, gylis per mažas. Jei plūdė pastoviai neria – gylis per didelis. Bet net ir teisingai viską suderinus, žvejojant tenka šį tą keisti.

Bus daugiau.

“Žvejys ir žuvis”, Nr.6, 1999 m. birželis