Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Vandens vilkų medžioklė

Pro­lo­gas.

Nors daugeliui skaity­to­jų jau pats pava­din­i­mas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą… Tači­au tai tebūnie nežymios mūsų provin­cialu­mo apraiškos, kurios tik paskatins diskusi­ją, stim­uli­u­os žingei­dumą bei norą išbandyti kažką nau­jo. Juo­ba lydekų žūk­lė muse­line meškere Vakaru­ose senokai nėra jokia nau­jiena. O apskir­tai kalbant, muselinė yra itin uni­ver­salus žūk­lės būdas: šiuo­laik­inės muselių riši­mo medži­a­gos, įranki­ai ir tech­ni­ka bei žino­ma žve­jų vaiz­duotė lei­džia suvirp­ti nuo maži­au­sio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, var­lių imitaci­jų bei kitų gyvių, kuri­ais vil­io­jamos net ir jūrinės ar egzo­tinių kraštų žuvys. Apiben­dri­nant šią mintį, gal­i­ma teigti kad muselinė – tai menas pagau­ti bet kurią gyvulin­iu mais­tu bes­i­maiti­nančią žuvį. O kadan­gi, muselininkas nėra bal­ta var­na, ir lygiai taip pat kaip ir kiti mešk­erės bro­li­ai nori pajusti didelės žuvies dovan­otą kovą, natūralu kad lydekų žūk­lė ne tik atsir­a­do, bet ir tapo neatskiria­ma mūsų kraš­to muselininko duona…

Nuo­tykis.

Muselių lydekoms turė­jau pasir­išęs dar nuo per­nai vykusių lydekų žūk­lės varžy­bų muse­line meškere. Kadan­gi pagrin­di­nis to renginio akcen­tas buvo ben­drav­i­mas tar­pusavy senai matytų ir išsi­il­gtų biči­ulių, lydekinių muselių kolek­ci­ja beveik nenuken­tėjo, nebent kele­tui egzem­plior­ių nusė­dus biči­ulio dėžutė­je. Dar gi pamenu keletą vakarų buvo užklupęs vaiz­duote persmelk­tas įkvėpi­mas rišti muse­les, tad taip atsir­a­do dar kele­tas ryški­as­palvių masalų mar­gašonėms plėšrūnėms vil­i­oti.

Ilgai del­si­au, ven­giau lydekų žūk­lės muse­line, gal būt dėl nenumal­do­mos traukos upės srovei, kūry­bingiems bohe­ma dvelkianči­ais vakarais prie laužo šalia čiurlenančio upe­lio ar nepa­pras­tai arti­mo sąlyčio su upelių kuni­gaikšči­ais… Vis­gi lydekų žūk­lė stov­inčio van­dens telkiny­je iš didesnės ar mažes­nės gelmės yra maži­au pojūči­ams atvi­ra. Tači­au nepaisant visko, ved­i­nas nau­jų pojūčių traukos nutari­au atver­ti dar vieną mag­iškos muselinės kny­gos pus­lapį…

Anksty­vas įpusėju­sio rudens rytas ir aš jau pake­liui link nusižiūrė­to ežeriuko. Prie van­dens telkinio atvykau pir­mas, prie jo buvau vien­in­telis. Tylą aš mėgstu, būnant tylo­je vien­am, ji praby­la, praby­la paslaptin­gu, miglo­tu išminties, ramu­mos ir atgaivos dvelksmu. Kele­tas tylos kąs­nių ir aš jau pamažu iri­u­osi vei­dro­diniu ežero pavirši­u­mi. Rytas buvo be vėjo, tik van­denį apju­osę mel­dai šnabždėjo tylą.

Instink­tyvi­ai sus­to­jau šalia tolėli­au ežere kyšančių meldų, mat prieš įsimylint muselinę žve­jo­jau spiningu, o juk kad ir kuo bežve­jo­tum žuvies buvi­mo vieta nuo to nesikeičia…

Van­duo buvo ašaros skaidru­mo, nors tam­sus dug­nas gaubė povan­deninio pasaulio paslap­tį. Pasirenku klasik­inę savo itin mėgstamą žuvelės imitaci­ją, kuria gau­dau upė­tak­ius, tik didesnę.

Kele­tas pir­mų metimų tikrai privertė suraudon­uot iš gėdos net ir prieš pati vien­in­telį ežerą. Tači­au pramik­li­nus ranką, mano nuostabai, jau treči­uo­ju metimu lyde­ka mik­li­ai kir­to per muselę ir prasidėjo neįpras­tai įdo­mi ir savotiš­ka kova su van­dens vilku. O po kele­to min­učių van­dens pavirši­u­je pasirodė margutis anties sna­pu.

Nors lyde­ka perko­pusi pusantro kilo­gramo, tikrai nepre­tenduo­ja į reko­r­dininkių lentelę, vis­gi tai berods didži­au­sia muse­line meškere mano sug­au­ta žuvis, kuri dėl netradicinio žūk­lės būdo gali būti vad­i­na­ma egzo­tine…

Tądi­en lydekos kibo aktyvi­ai: puskilo­gram­inės šaudyk­lės negailestin­gai arši­ai talžė mano suregz­tas muse­les, dalį jų suplėšy­damos į skutelius, pri­m­in­damos kad muselės lydekoms turi būti rišamos itin stropi­ai ir tvir­tai.

Taip net nepaste­bė­jau kaip praėjo kele­tas valandų, kol tik van­denį palietusią muselę (keista šiame kon­tek­ste ją taip vad­in­tJ) smarki­ai papurtė dar viena lyde­ka. Ši buvo kur kas stipres­nė. Per du kilo­gra­mus svėrusi lyde­ka padovano­jo tikrai nuostabią kova, o ištrauk­ta iš tam­siųjų savo rūmų žvil­gėjo sodri­omis, ryškiomis it akvarelės spalvom­is.

Po to kele­tas lydekaičių dar pasisveiki­no su man­i­mi besidži­aug­damos rudeniš­ka puo­ta, kol iš po debesų šyptelėjusi saulė nutvieskė van­dens paviršių mano kari­etą atvers­dama į moliūgą. Lydekų šėls­mas baigėsi. Iki kito kar­to…

Tai buvo nau­jas potyris mano gyven­ime, suteikęs keletą pojūčių, kurių dar siek­siu patir­ti, tai:

• Nuostabus pasigerėji­mo jaus­mas nusviedus visą muselinį valą į tolį;
• It diriguo­jant rankomis valą timptelint kuria­mas muselės šokis;
• Aršios, net keletą kartų viena po kitos sekančios tos pačios mar­gašonėms atakos;
• Fan­tastiškas jaus­mas, lydekai griebus muselę tik pradėjus kur­ti jos šokį ir kovo­jant visą kelią su ja iki val­ties;
• Pui­ki kova muse­line meškere, kuri yra itin jautri ir perteikia vis­us žuvies jude­sius.

Tech­ni­ka.

Bebaigiant trumpai aptar­siu pagrin­dinius lydekų žūk­lės muse­line meškere aspek­tus:

Vieta.

Mano many­mu, lydekų žūk­lė efek­tyvi­au­sia yra iki 4m. gylio, esant ide­aliam skaidru­mui. Muselė nesuteikia tok­ių aštrių vir­pe­sių kaip sukriūkė ar vob­leris, tad van­dens skaidru­mas yra išties svar­bus fak­to­rius. Tači­au net ir atsižvel­giant į tai, dau­gu­ma ežerų dau­giau ar maži­au yra tin­ka­mi šiam lydekų vil­io­ji­mo būdui.

Museli­au­ja­ma yra tip­inėse lydekų laiky­mosi vietose: prie pakran­tės van­denžolių, apie salas ar povan­deninius kalnelius.

Mešk­eryko­tis.

Šiam žūk­lės būdui nau­do­ja­mi 6–8kl. mešk­erykoči­ai. Tai vėl­gi prik­lau­so nuo muselės svo­rio: aukštes­nės klasės museli­n­is valas geba išmesti sunkesnę muselę. Aš asmeniškai žve­jo­ju 8 klase, nes mėgstu klasikinius „zonker“ masalus iš zuikio kailio, kurie prisigėrę van­dens tam­pa san­tyk­i­nai sunkus.

Museli­n­is valas.

Apskri­tai egzis­tuo­ja trys pagrind­inės muselin­ių valų rūšys: plaukiantis, skęs­tančiu galu (inter­me­dia) ir visiškai skęs­tan­tis. Vieną iš jų vėl­gi reikė­tu pasirink­ti pagal van­dens telk­inį:

• Plaukiantis valas nau­do­ja­mas esant ide­aliam skaidru­mui iki 3m.
• Esant giles­ni­am ar mažes­nio skaidru­mo van­dens telkiniui gal­i­ma rink­tis pil­nai skęs­tan­tį ar skęs­tančiu galu muselinį valą.

Kita.

Pasaitėlis jun­gia­mas prie muselinio valo, yra apie 1–1,5 m. ilgio ir stan­dar­tinio 0,2–0,25mm diametro.

Lydekų žūk­lei nau­do­ja­mi, kaip ir spiningau­jant, met­al­ini­ai pavadėli­ai. Patari­mas – vengti rinko­je pasirodžiusių itin plonų vol­framinių pavadėlių, nes dėl meti­mo metu esančių didesnių nei įpras­tai apkrovų pavadėliui, jis daž­ni­au­si­ai trūk­s­ta. O lyde­ka tradicinių, šiek tiek stores­nių pavadėlių tikrai nesi­bai­do.

Muselės.

Muselės nau­do­jamos labai įvairios. Aš labi­au­si­ai mėgstu ir žūk­lę prad­e­du natūraliomis spalvom­is, tik po to eksper­i­men­tuo­jant perei­damas nuo ryškesnių muselių:

Tad tik­i­u­osi, kad mano pasako­ji­mas jus sudomi­no, o išdėsty­ta pagrind­inė tech­n­inė infor­ma­ci­ja leis patiems patir­ti šiu­os kiek kitok­ius ir įspūdin­gus pojūčius.

 Arturčikas
„Musės Bro­li­ai“