Žvejyba. Molėtai XIX a. – XX a.

Molėtai – ežerų kraštas. XIX a. – XX a. pradžioje daugeliui molėtiškių šalia žemdirbystės žvejyba buvo papildomas pragyvenimo šaltinis. Tai rodo pagrindiniai žvejybos ekspozicijos įrankiai: peikena, žeberklai, svarelis, plūduras, prietaisai tinklams megzti, bučius. Čia aptariame tik mažą dalį turimos kolekcijos. Gausi kolekcija eksponuojama Mindūnų žvejybos muziejuje, esančiame 9 kilometre nuo Molėtų link Ignalinos. Šis verslas buvo perduodamas iš kartos į kartą, nes jam reikėjo turėti specialių įgūdžių ir žinių apie žvejybos laiką ir vietą, prietaisus ir pačias žuvis. Nemaža valstiečių dalis žvejyba užsiiminėjo atliekamu nuo kitų darbų ir laimikį sunaudodavo savo šeimos maistui paįvairinti.

Beveik visus tiek pintus, tiek megztus žvejybos prietaisus kalbamuoju laikotarpiu pasigamindavo patys žvejai. Tinklai buvo mezgami iš lininių ar kanapinių siūlų medine įvairaus dydžio lentele.

Senoviška ir visoje Lietuvoje žinoma buvo žvejyba žeberklais. Sudėtingesnius žeberklus nukaldavo kalviai, o paprastus pasigamindavo patys žvejai. Žeberklais žuvys daugiausia buvo gaudomos pavasarį, žuvų neršto metu, negiliuose vandenyse.

Būtinas žiemos žvejybos įrankis buvo peikena ledui prakirsti. Tai geležinė, apie 1,5 m ilgio lazda kalto formos galu, viršuje užsibaigianti įmova, į kurią įtvirtinama medinė rankena. Rankena užsibaigia buožele ir iš virvuvės padaryta kilpa, kuri kertant eketę užmaunama ant rankos, kad peikena neįkristų į eketę. Neturint peikenos eketė būdavo iškertama kirviu.

Sugautos žuvys iki naudojant ar vežant parduoti laikomos vandenyje. Tam tikslui buvo daromi įvairių formų prietaisai: bučiai. Tai įvairaus dydžio trikampės, keturkampės ar pailgos dėžės, sukaltos iš balanų, lentų bei skardos, nupintos iš žilvičių ar numegztos iš virvučių. Medinėse ir skardinėse dėžėse būdavo pragręžiama skylučių vandens cirkuliacijai. Šių eksponatų dalis saugoma fonduose.