Pasirengimas išgyvenimui neramiais, eilinio piliečio požiūriu, laikais. Manau, esame apsnūdę, užsiliūliavę ir klaidingai įsivaizduojantys, kad jokios grėsmės mums negresia.

Pavadinimas išduoda, kad viskas, kas toliau bus parašyta, yra eilinio, civilio žmogaus požiūris, todėl išgyvenimo specialistams, kariškiams profesionalams ir kitiems, kur kas giliau susipažinusiems su aptariama tema, kai kas gali atrodyti pernelyg paprasta ar netgi naivu. Todėl būtų smagu, jei temą pratęstų ir papildytų savo sričių profesionalai.

Lietuvoje šiuo metu gyvename sąlyginai ramiais laikais, kai bent dvi, jei ne tris kartas, galima laikyti gimusias ir augusias santykinės taikos aplinkoje, savo akimis nemačiusio,is tikrų karo ir kitų didžiulių suiručių sukeltų baisumų. Tokius baisius dalykus kaip karas, pokaris, tremtys, partizaninis judėjimas, mačiusių žmonių mūsų aplinkoje vis mažėja, o jų pasakojimai atrodo vis mažiau realūs gyvenimo tikrovę atrandantiems telefonų ekranuose… O kur dar sąlyginai rami mūsų krašto gamta, kur nedreba žemė, kur nesiaučia cunamiai, kur nėra ekstremalių temperatūrų. Gyvenantieji kituose planetos kampeliuose pas mus nutinkančias stichijas ir kataklizmus pavadintų gaiviu vėjelio dvelktelėjimu ar apskritai dėmesio nevertu reikalu.

Manau, esame apsnūdę, užsiliūliavę ir klaidingai įsivaizduojantys, kad jokios grėsmės mums negresia ir jokie didžiuliai blogiai čia pas mus nenutiks. Taip, iš tiesų nuoširdžiai galvojantiems palinkėčiau ties šia vieta baigti skaityti ir keliauti išgerti kavytės su pienuku be laktozės ir grįžti prie gyvenimėlio liečiamųjų ekranų realybėje, ir sapnuoti toliau bei nesinervinti dėl tokių niekų, apie kuriuos kalbėsiu toliau.

Paprastai toks nepasiruošęs planktonas tampa pirmomis ir gausiausiomis aukomis bet kokių ženkliai rimtesnių visuomenės gyvenimą sukrečiančių įvykių sūkuryje. Gal ir gerai, natūrali atranka bent nuo dalies žioplių ir kvailių bei galimybė išgyventi labiau pasirengusiems pastarųjų paliktų resursų sąskaita.

Labai noriu tikėti, kad gyvenimas mūsų krašte ir toliau tekės ramiai. Tačiau nebūdamas tuo visiškai įtikėjęs, kartais imu galvoti, o kas, jei nutiks kokia nesąmonė, galinti sugadinti įprastą gyvenimą. Dar didesnė, nei dabar nutikęs kovidas, kuris gali pasirodyti tik lengvu pikniku. Kyla sekantys klausimai ir reikalai, į kuriuos, kaip paprastas civilis turėčiau žinoti atsakymus –  kaip spręsiu dėl savęs ir savo artimųjų išlikimo. Kelsiu daugiau klausimų nei pateiksiu atsakymų, nes, kaip jau minėjau, nesu išgyvenimo specialistas, todėl nežinau daugelio atsakymų. Bet vien teisingo klausimo iškėlimas jau gali priartinti prie atsakymų, kuriuos jums teks susirasti jau savarankiškai.

Išgyventi. Išgyventi pačiam ir padėti tai padaryti savo artimiausiems žmonėms. Tikriausiai tai yra esminė užduotis neramiais laikais. Kas padeda išgyvenimui? Kas trukdo ir kelia pavojų?

Pradėčiau nuo ryšių ir santykių su kitais žmonėmis. Juokas juokais, bet jei turite priešų, ir ne bet kokių, o tokių, kurie su džiaugsmu jus norėtų pakišti po velėna, tai kada, jei ne suiručių, apėmusių visą visuomenę laikais patogiausia „suvesti sąskaitas“? Ir, jei galvojate, kad praeito amžiaus gūdūs devyniasdešimtieji liko kažkur istorijos paraštėse, o šiandien nuo visokio brudo jus saugo mūsų šaunioji, o kartais ir nelabai, teisėsauga, kurios tie brudai, norintys jums blogo, prisibijo ir dėl to galite ramiai vaikščioti vakarais gatvėje, – pagalvokite iš naujo, o kas konkrečiai jus gins ir saugos šalyje tvyrant chaosui?

Todėl galvočiau, kad esant geriems ir ramiems laikams, reikėtų taip susitvarkyti visus savo ryšius ir santykius su kitais žmonėmis, kad tokių blogiečių, pasiruošusių atsiradus progai atlėkti pas jus „pasikalbėti“, tiesiog nebūtų. O, jei esate kam nors skolingi ir delsiate bei išsisukinėjate atiduoti skolas, jei esate ką nors smarkiai apgavę ar įskaudinę, drįstu spėti, kad, šalyje kilus neramumams, bus nepatingėta specialiai iki jūsų atsibelsti.

Kilus neramumams kenčia ir paprasti niekuo dėti žmonės, deja tokia realybė. Tačiau tie, kurie yra kam nors „prišiukšlinę“ ir „pasišiukšlinę“, spėju, kad sulaukia papildomo visiškai jiems patiems nereikalingo dėmesio. Nes suiručių metu teisėsauga, jei jos dar iš viso kažkiek lieka, yra neveiksni tiek, kad jus apgintų, apsaugotų ir padėtų. Taigi, kol laikai ramūs ir geri, neprisiauginkite priešų.

Ir iš kitos pusės, koks ratas jūsų draugų, artimųjų, pažįstamų žmonių, kuriais galite pasitikėti, pasiremti, kreiptis pagalbos? Kuo platesnis ir kuo tvirtesni ryšiai, tuo daugiau šansų, kad kažkas atsiras, kas jums padės sunkiu metu. Rodos, paprasta ir suprantama tiesa, bet ar pas jus ši tiesa yra išspręsta?

O kaip, esant grėsmingai situacijai, su savo rato žmonėmis susisieksite? Juk gali neveikti ir greičiausiai neveiks visos elektra paremtos ryšio priemonės, visas telefoninis visų G rūšių ryšys, visi facebukai, apskritai, viskas, kuo dabar naudojatės bendravimui elektroninėje erdvėje.

Net jei esate labai smartveganeconaturefriendly ir turite saulės įkroviklį su rezervine baterija savo šikphonui ir džiaugsitės galėdami toliau darytis selfiukus ekstremaliame fone, – tai žinokite, kad elektros tiekimas bus nutrauktas bazinei ryšio stočiai ir jūsų G taškas, tai yra, G tinklas tiesiog neveiks ir niekam ne tik jūs neprisiskambinsite, bet jums irgi niekas negalės paskambinti.

Beje, suiručių metu nelabai veikia ir paprastas, popierinis paštas. Net, jei veiktų, ar turite popieriaus ir rašiklį, kad galėtumėte parašyti laišką. O kas dar linksmiau – ar žinosite, kokį adresą, ne elektroninį, o paprastą, rašyti ant voko, kurį irgi iš kažkur reiktų gauti. Taigi, paprastas paštas čia paminėtas tik dėl juoko. O štai realūs adresai ir sugebėjimas naudotis popieriniais žemėlapiais, kad patektumėte ten, kur jums reikia, ar esate tam pasirengę?

Ar turite arba ekstra atveju žinote, kur gausite popierinius šalies, miesto, vietovės žemėlapius? Ar turite savo rato žmonių tikrus, ne elektroninius adresus, ar žinote, kur jie paprastai būna ir kur didžiausia tikimybė juos surasti realiai, o ne virtualiai? Ar žinote tikrus jų vardus ir pavardes, o ne nickname‘us internete?

Taigi, susižinojimas su savaisiais suiručių metu tampa didžiuliu galvos skausmu. Kaip jį spręsite?

Šiphonas su saulės baterija galbūt yra geriau kai yra, negu kai nėra. Galima panaudoti kaip radiją – o gal kas nors svarbaus transliuojama? Gal kur nors tinklas veiks ir galėsite paskambinti artimiesiems? Jame yra ir kitų naudingų dalykų kaip užrašinė, kalendorius, laikrodis, laikmatis, žibintuvėlis ir t.t. Bet ar veikiantis bevielio ryšio telefonas nebus užpelenguotas ir pagal signalą pas jus neatskris priešo dronai? Šito nežinau.

Bet, jei jau su savimi turite bet kokią ryšio įrangą, tai turite būti pasirūpinę jos apsauga nuo žemų ir aukštų temperatūrų, nuo vandens ir smūgių. Juk sugedus ar sudaužius nebus galimybės čia ir dabar suremontuoti ar pakeisti nauja…

Racijos, telefonai, radijo stotelės, maitinimas joms, įkraunamos baterijos, saulės įkrovikliai, apsauga visai šiai įrangai nuo aplinkos poveikio ir smūgių bei gebėjimas visu tuo gėriu naudotis ir galvoti, kada galima įjungti – klausimai, kuriuos turėtumėte apgalvoti jau dabar, kad mažiau rūpesčių kiltų situacijai išties tapus bloga.

Kitas klausimas, – tai jūsų gyvenamoji vieta. Nekalbėsiu apie tai, jei atėjo kareiviai ir jus tiesiog išvijo, nes jiems toje vietoje reikia įsirengti ugnies tašką… Čia tegul kalba specialistai… Suprantu tik tiek, kad su ginkluotais uniformuotais žmonėmis, atvažiavusiais tanku ar šarvuočiu, negalima leistis į ginčus, o reikia kuo greičiau nešdintis, kol tai leidžia daryti neragindami kulkomis…

Taigi, kilus rimtai suirutei – kur garantijos, kad nebus atjungta mano jau minėta elektra, taip pat dujos ir vanduo. Šiukšliavežės taip pat neatvažiuos. Apsidairykite aplinkui ir pagalvokite, kiek laiko jūsų dabar gyvenama vieta būtų tinkama gyventi be elektros/dujų, be vandens/kanalizacijos (jei pastarosios veikimą irgi užtikrina elektriniai siurbliai ir kiti elektrą naudojantys įrenginiai)?

Apsidairykite, kiek prietaisų, kuriuos naudojate savo kasdieniame taip įprastame gyvenimėlyje, veikia tik tol, kol yra elektra? Be ko iš jų apsieitumėte dingus elektrai, o be kurių būtų riesta, ypač, jei nėra kokiu nors kitokiu būdu, ne nuo elektros veikiančių analogų? Iš kur paimsite vandens? Kur bėgsite gamtai pašaukus? Galų gale, kaip šildysit būstą ne vasaros laiku?

Taigi, ar jūsų būstas kartais nėra potencialūs spąstai jums, net ir nesant tiesioginės grėsmės iš aukščiau paminėtų kariškių, tačiau šalyje esant suirutei bei siaučiant neramumams, kurių pasekoje paprasčiausi komunaliniai dalykai kaip elektra, vanduo, dujos ir pan., gali tapti nepasiekiami?

Kiek laiko tokiame būste galėsite išsilaikyti? Lygiagrečiai eina maisto klausimas. Atjungus elektrą šaldytuvas irgi nebeveiks, raiškia jame esantis maistas suges labai greitai. Kuo ir iš kur maitintis? Nes valgyti tai kažkodėl norisi kasdien. O jei nėra nei elektros, nei dujų, nei vandens, tai kaip iš savo kuklių atitirpusių šaldytuvo atsargų pasigaminsite valgymui tinkamą maistą? Kaip iš viso spręsite apsirūpinimo maistu klausimą? Tai gali būti pavojingas sveikatai ir gyvybei reikalas neramiais laikais.

Iš kitos pusės, ar reikia pulti jau dabar jūsų turimą būstą versti autonomine tvirtove? Statyti elektros dyzelgeneratorius su kelių tonų kuro talpomis, gręžti vandens gręžinius ir kasti šulinius? Įrengti kelis konteinerius su maisto atsargomis? O netoliese suversti rietuves malkų, prieš tai viduje viduje prisimūrijus krosnių? Nežinau, nemanau.

Daugeliu atvejų, ypač daugiabučiuose, to paprasčiausiai techniškai padaryti nepavyks, o visai eilei kitų būstų, kad ir įmanoma, tai gali būti tiesiog brangu, smarkiai per brangu. Nekalbant apie tai, kad gali taip ir netekti tais papildomais autonomiškumais pasinaudoti. Tačiau, vis tik, o ką darysite, jei nutiks blogiau nei galvojate ir kasdienių patogumų paprasčiausiai neliks?

Mano akimis galima išeitis – prisiprašyti pas ką nors į svečius, pas ką yra štai toks autonominis būstas, ir yra pakankamai vietos bei draugiški ryšiai, kad jus irgi priimtų į kompaniją. Nes vėl noriu grįžti prie to, kad kompanijoje su savaisiais neramiais laikais yra saugiau. Daugeliu atvejų tokie autonominiai būstai ir yra jūsų artimųjų ar draugų sodybos provincijoje.

Tai gal jau dabar reiktų nesididžiuoti ir nuvažiuoti į tas „gūdžias provincijas“ kai kas nors kviečia į svečius, kad paskui nebūtų košimo pro dantis, kad „kai kviesdavome, tai nesirodydavo, o kai jau bėda prispyrė, tai lenda“… Taip pat nepasididžiuoti ir padėti tiems savo draugams ir giminaičiams jų ūkio darbuose ramiu taikos ir gerovės metu. Atskiros sodybos neišvengiamai net ramiu taikos metu sprendža klausimus, kurie mieste kyla tik atsiradus rimtoms bėdoms.

Tai yra, šildymo klausimai, kas sodybose dažniausiai nuo seno sprendžiama krosnimis ar autominėmis centrinio šildymo vienam namui sistemomis, daugeliu atvejų jau būna seniai išspręsti. Taip, reikia kuro, visų pirma, malkų, bet jei yra netoliese miškas bei turima įrankių, tai nėra didelė problema, kai sunkių laikų alternatyva – sušalti bute mieste mažai ką viliotų.

Taip, jau ir provincijoje atsiranda vis daugiau šiuolaikinių elektra grįstų sprendimų dėl šildymo, ypač jei tai naujai susiręstas namukas, tačiau jų vis dar nėra masiškai daug, o ten, kur senesnėje troboje anūkai ir įrengė oras-oras sistemą, vis tiek dažniausiai kampe kiurkso pečius… Kitąsyk tinkamas dar ir maisto ruošimui. Dėl vandens, tai kaimo vietovėje vis dar daug kur yra šuliniai, todėl, net ir dingus elektrai ir nesant galimybės pasipumpuoti vandens jų pagalba, vandens galima paprasčiausiai pasisemti. Taip, tai sunku ir nepatogu, bet vis geriau nei jausti troškulį, ar ne?

Taigi, mano manymu, sunkiais laikais yra labai gerai turėti ką nors, pas ką galima būtų prisiglausti po stogu, kur šilta, yra maisto ir vandens. Kur galima patiems užsiauginti maisto bei apsirūpinti visa kita buitimi. Ir dažniausiai tai yra „pas babą kaime“. Ar vis dar turite tokią vietą? O, jei turite, ar prisidedate, kad ta vieta išliktų, nedingtų? O jei neturite, ar kas draudžia su bendraminčių kompanija tokią vietą įsikurti? Nes vienam tai gali būti tiesiog per sunku ir per brangu. O su bendraminčiais tai gali būti savas kampas laisvalaikiui ramiems laikams ir puikus prieglobstis, tegul ir be šiuolaikinio miesto komforto, sunkiais laikais. Pagalvokite.

Dar vienas klausimas, tai savo ir savo artimųjų saugumo klausimas. Kartu susijęs su fizinės sveikatos klausimais. Tai gal vis tik vertėtų pasimokyti kovos menų? Juk miestuose šiuo metu pasirinkimas, ką lankyti ir mokytis, tikrai yra didelis. Ne taip svarbu, ką pasirinksite, svarbiau, ką išmoksite. Juk bent kažkiek kovos menuose susigaudantis visada turės nors menkutį pranašumą negu niekada to nepraktikavęs, jei kas nors užpuls.

O užpuolikų pasitaiko ir ramiais laikais. Be to, bendrai geras fizinis pasirengimas reikš tai, kad turėsite daugiau šansų tiesiog pabėgti iš pavojingos vietos. Jei nespės pradėti į jus šaudyti. Aišku, protingiau būtų tokiose vietose iš viso neatsirasti. Lygiagrečiai čia turėtų kilti klausimai apie apsiginklavimą, bent tiek, kiek tai įmanoma pagal įstatymą ramiais taikos laikais…

Susipažinti, kokie yra ginklai, kuo šaltieji skiriasi nuo šaunamųjų. Apsilankyti šaudyklose ne tik dėl pramogos… Virtuvinių peilių bei turistinių kirvių kolekciją papildyti kokiu nors tvirtesniu egzemplioriumi…

Pabrėžiu, kad apie jokius nelegalumus aš čia nekalbu, ir vien legaliai galima visai pakenčiamai bent būtiniausia amunicija pasirūpinti, kiek ir ko leidžia įstatymas. Be to, kas draudžia namie turėti lazdą mankštos pratimams? Ir, be abejo, reikia turėti omeny, kad esant neramumams įstatymai paprastai yra to, kas geriau ginkluotas, pusėje, o visi kiti nelegalumai/legalumai yra niekam neįdomi detalė…

Papildomai, itin svarbus klausimas ir rūpestis turėtų būti apie jūsų sveikatos būklę, gebėjimus ja rūpintis savarankiškai bei medicininius įgūdžius, kaip pvz., suleisti vaistus. Kokia jūsų sveikata šiuo metu? O gal yra kas nors, ką vis atidėliojate, pvz., kokią nors operaciją? Ar tiesiog tempiate gumą dėl skaudančio danties? Nes šiuo metu nėra pinigų susitvarkyti sveikatą pas privatininkus, todėl laukiate ilgoje valdiškoje eilėje…

O gal geriau, kaip sakoma „per negaliu“ susitvarkyti sveikatą čia ir dabar „už savus“? Nes esant neramiems laikams tvarkytis sveikatą bus dar sudėtingiau, o kartais netgi ir neįmanoma. Gerai, jei jūsų draugų ir pažįstamų rate yra gydytojų, ir jums netgi pavyko juos per suirutę susirasti. Bet ar pas juos bus jūsų sveikatos tvarkymui reikalingų medžiagų, instrumentų, įrangos, medikamentų?

Aš gal klystu, tačiau manau, kad savo sveikata reikia rūpintis nuolatos ir nuolat profilaktiškai palaikyti ją geroje būklėje, kad nutikus nenumatytoms aplinkybėms dar ir čia neiškiltų papildomų rūpesčių. Ką darote gero savo sveikatos labui jau dabar? O tokie dalykai, kaip pirmos pagalbos vadovėlis su pirmos pagalbos vaistinėle ir būtiniausių medikamentų rinkiniu manau, kad turi būti privaloma kiekvienuose namuose.

Kas dar, tai senesnių laikų civilinės saugos vadovėlis. Nežinau dėl šiuolaikinių, jei išvis gerų yra, bet anksčiau apie galimus visuotinius pavojus bei apsisaugojimą nuo jų gana gerai aprašydavo. Čia kaip ir gesintuvas. Dėl kurio būtinumo namuose net diskutuoti nenoriu. O kur dar įgūdžiai suteikti sau ar artimui pirmą pagalbą? Mokate?

Jūsų turimas transportas. Ar tai bus patikima transporto priemonė išvykimui iš miesto? Ar techninė būklė tokia, kad čia ir dabar sėdę galite būti ramūs, kad, jei prireiks, nuvažiuosite tūkstantį ar daugiau kilometrų? Apie galimas ne nuo jūsų priklausančias kliūtis kelyje nekalbame, tačiau kalbame apie tai, ką galite įtakoti. Taigi, kokios būklės yra jūsų turimas transportas, pradedant dviračiais ir paspirtukais, baigiant šeimos automobiliu?

Ar nutikus netikėtoms aplinkybėms būsite tikri, kad galite, kol neuždarė automagistralės ir kiti į ją nesupuolė, spausti „iki dugno“ ir už keliasdešimties kilometrų nesustoti perkaitus varikliui, nes vis patingėdavote iki normos papildyti aušinimo skysčio? Dar kartą, pamėginkite įsivaizduoti, kaip dėl kilusių grėsmių ir neramumų staiga turite šokti iš lovos į automobilį ir sprukti kad ir „pas babą į kaimą“. Ar jūsų transporto priemonė atlaikys? Techninio aptarnavimo ir priežiūros bei minimalaus gebėjimo patiems remontuoti smulkius gedimus, keisti ratus, be abejo, bent minimalaus įrankių komplekto turėjimo čia neaptarinėsiu. Jums turbūt jau patiems tokie klausimai kilo ir tikiu, kad sėkmingai į juos atsakysite.

Dar liko jums svarbių dokumentų bei brangių daiktų, kaip pvz., tauriųjų metalų papuošalai, apsauga. Kur ir kaip juos saugote ramiu, taikos metu? Kiek tai patikimai saugoma dabar? Kur ir kaip saugosite, jau nekalbant, kaip ir kada pasieksite tą numatytą slėptuvę kilus šalyje neramumams ir išties rimtai suirutei? Kaip gabensite tai, kas jums vertinga ir brangu? Kiek ir ko paslėpsite galbūt ilgiems metams, o ko ir kiek pasiimsite su savimi?

Potencialiu vagimi ir plėšiku, deja, gali tapti už tvoros gyvenantis kaimynas ar anksčiau mažai girdėtas gatvės chuliganas su savo draugeliais… Prie to paties dar reiktų prisiminti, kad dėl elektros dingimo viskas, ką turite elektroninėje erdvėje, tiesiog išnyks. Tiek pinigai, tiek dokumentai.

Kas ir kada ir kokia apimtimi bus atkurta – niekas jums nieko negarantuos. Todėl ar visus savo pinigus norite turėti tik kortelėje, o dokumentus – tik elektroninėje formoje visokiuose registruose, kurie net taikos metu paskęsta…

O gal vis tik verta turėti grynųjų ir dokumentus popieriuje? Dėl grynų pinigų yra dar kita problema – jie gali tapti tiesiog negaliojantys, kas jau yra atsitikę istorijoje daugybę kartų, kai pasikeitus valdžiai senosios pinigai arba nebegalioja arba pakeičiami niekingu kursu. Kaip tą spręsite? O dar linksmesnis klausimas, kurį reiktų apgalvoti, o ką naudosite vietoje pinigų esant neramiems laikams, kai popieriniai pinigai niekam nereikalingi?

Na, ir pabaigai, pamėginkite įsivaizduoti, kad jums vienam ar su savo šeima, su artimaisiais, su kuriais šiuo metu drauge gyvenate įprastą gyvenimą, tenka išeiti į žygį gamtoje. Pradžiai įsivaizduokite, kad tai yra jūsų pačių planuojamas pramoginis turistinis keleto dienų žygis. Kaip jam ruošitės, kokius daiktus, kokį inventorių imsite? Kokius drabužius vilksitės, kokią avalynę ausitės?

Ką paliksite namuose, kaip pasirūpinsite paliekamų namų saugumu? Kas esate į panašius žygius ruošęsi, puikiai žinote, kiek yra reikalų… Kuprinės, palapinės, atsarginiai rūbai, batai, lauko virtuvės ir kiti išgyvenimo gamtoje reikmenys, čia rašyt ir rašyt… O dabar įsivaizduokite, kad jus vidury nakties verčia lauk iš lovos ir liepia nešdintis į žygį gamtoje. Už lango gal gili žiema su minus dvidešimt temperatūra, o gal lietingas ruduo, o gal karšta vasara…

Dar gerai, jei taip tiesiog išveja į žygį, o ne pažada padėti pavėžėti iki kokios visai ne poilsio stovyklos… Ne kelioms dienoms, o nežinia kokiam laikui, nežinia, per kokius kraštus gali tekti keliauti, neaišku ar grįšite, jei išvis grįšite…

Niekam nelinkiu atsidurti tokioje situacijoje, tačiau, pamėginę įsivaizduoti, kad gali nutikti štai toks visai ne pramoginis, o žiaurus bjaurus žygis, kaip jam iš anksto būsite paruošę? Su šiuo klausimu linkiu kelti daug daugiau klausimų, kurių čia nepaminėjau, ieškoti ir rasti atsakymus pas profesionalus, ir tuomet, net jei kas nors itin negero mūsų krašte nutiks, jums bus lengviau nei tūkstančiams ofisinio planktono vienetų, aklai tikinčių valdžia ir apsiribojusių gyvenimą šikpado ekranu, nes jūs būsite nors kažkiek pasiruošę.

redakcijai autorius žinomas