Kaip dviratininkui išvengti šunų užpuolimo? Šis straipsnis paremtas asmenine autoriaus patirtimi, įgyta kelionių dviračiu ir kitose gyvenimo situacijose.

Kaip dviratininkui išvengti šunų užpuolimo?

Šis straipsnis paremtas asmenine autoriaus patirtimi, įgyta kelionių dviračiu ir kitose gyvenimo situacijose.

Taip atsitinka, kad šuo yra žmogaus draugas ir tai yra absoliutus faktas! Ištikimi ir jautrūs gyvūnai ne tik saugojo ir tebesaugo namus bei jo gyventojus nuo nekviestų svečių, bet ir gelbsti daugybę žmonių gyvybių, o tam įrodymų apstu.

Bet šuo skiriasi nuo šuns! Ir dar kartą skaitydama naujienas apie šunų išpuolius prieš žmones, nusprendžiau parašyti ne tiek mokslinį straipsnį apie elgesį tokiose situacijose, kiek pasidalinti savo asmenine patirtimi. Manau, kad kiekvienas turi patirties, susijusios su agresyviu šunų elgesiu ir bus įdomu, jei apie tai parašysite komentaruose žemiau.

Kaip jau sakiau, mano patirtis su agresyviais šunimis pirmiausia siejama su važinėjimu dviračiu: per įvairius pasivažinėjimus dviračiais, savaitgalio žygius ir ilgas keliones dviračiais. Neretai šunys elgdavosi daugiau nei neadekvačiai, į taikiai važiuojantį dviratį ir mane ant jo reaguodavo labai nedraugiškai. Ir vienas dalykas, kai šuo pradeda ant tavęs loti, bet visai kas kita, kai duoda persekioti ir atakų! Remiantis įvairiais šaltiniais, toks šunų elgesys gali būti siejamas su keliais veiksniais:

1. Šuo gina savo teritoriją.

2. Šunį erzina garsas, sklindantis besisukant dviračio ratams.

3. Šunys bus agresyvesni, jei jaus savo pranašumą ir jūsų baimę (apie 70% visų priepuolių įvyksta prieš vaikus, nes jie atrodo silpnesni). Neturėtumėte žiūrėti nepažįstamiems šunims į akis, jei nesate tikri savo jėgomis.

4. Poravimosi sezono metu šunys būna agresyvesni, pavojingas ir šuo su šuniukais šalia.

5. Suveikia šuns refleksas persekioti greitai judantį objektą.

Kuo kelionė dviračiu skiriasi nuo įprasto pasivažinėjimo mieste? Visų pirma dėl to, kad esate gana toli nuo namų visiškai nepažįstamoje teritorijoje. O užsukęs į kaimą negali atspėti, ar ten bus šunų ir kaip jie elgsis. Bet vis tiek turite eiti, nes tai jūsų maršrutas! Galbūt trumpiausias ar vienintelis kelias į tikslą.

Tave gali įtakoti ir laiko faktorius (kai reikia skubėti), ir nuovargio faktorius (kai gali prireikti skubėti, bet tai jau nebeįmanoma), apskritai šunims laiko visai nelieka. Jūs skubate, atsiliekate, o gal (kas nutinka dažniau) važiuojate įprastu tempu, arba esate atsipalaidavęs ir neskubate. Šiuo metu šuo greičiausiai kažkur sėdi, guli ir tada tave pastebi. Koks jos elgesys galimas?

1. Ji tave ignoruos. Na, arba jis atkreips į tave dėmesį be didelio susidomėjimo. Viskas gerai, galima ramiai eiti toliau. Taip nutinka labai dažnai.

2. Ji loti, galbūt judės šiek tiek arčiau jūsų kryptimi, galbūt ji netgi yra grandinėje. Jei jis yra ant grandinės, greičiausiai jis nenukris, bet gali pritraukti kitus šunis, kurie taip pat atkreips į jus dėmesį. Nemėgstu loti ir stengiuosi greitai apeiti tokias vietas, bet jei šuo nepririštas, tai jau yra pasirengimo signalas, kad jis gali pereiti prie kito elgesio.

3. Na, štai šuo vis dar lekia, kyla iš savo vietos! Be to, ji gali net neloti, gali loti ir net bandyti patraukti tave už dviračio ar už kojų.

O dabar apie tai, kaip aš dažniausiai elgiuosi. Taip pat turiu nemažai elgesio strategijų, bet viskas paremta asmeniniu požiūriu ir savo galimybių bei konkrečios situacijos suvokimu.

1. Atsiribokite nuo gaudynių. Gana geras metodas, ypač jei važiuojate pro šunį taip greitai, kad jis neturi laiko išsiaiškinti, ką jam reikia daryti.

Atrodė, kad ji nori loti, bet tavęs nebuvo nė pėdsako. Jei sugebėsite įsibėgėti daugiau nei 40 km, greičiausiai atitrūksite nuo šuns, net jei jis bėgs iš paskos. Tačiau čia reikia suprasti, kad jei tai padarysite, kelio atgal nėra, turite važiuoti iki galo, nes suveikia šuns persekiojimo instinktas. Svarbu, kad dviračio, kelio, fizinės galimybės tai leistų. Jei esate labai pavargęs ir jūsų šuo ne vienas, galbūt norėsite pasirinkti kitą variantą.

Be to, kai kurie šunys gali bėgti gana greitai, be to, jie bėga labai ilgai, tik turi laiko pažiūrėti į spidometrą ir nustebti jais bei savo vikrumu.

Taip linksmindavomės labai dažnai, o kartais pasirodydavo labai juokinga. Pavyzdžiui, su draugu Rusijos ir Baltarusijos pasienyje nubėgome nuo dviejų rimtų šunų, fotoaparatą vis dar laikiau rankose, tad net „pasieniečius“ nufotografavau. Ir buvo daug kitų atvejų! Daug emocijų ir įspūdžių kyla, kai skubate per nepažįstamą kaimą su šunimis ant uodegos, pastebite nustebusius gyventojų veidus ir kuo stipriau minate pedalus, tikėdamiesi, kad priekyje – normalus asfaltas.

2. Pasilik. Tiesiog nenustebkite, kad tai iš tikrųjų veikia. Galbūt taip yra dėl sudirginimo dėl ratų garso arba dėl persekiojimo instinkto, arba dėl to, kad gyvūnas nesuvokia dviračio kaip žmogaus, aš tiksliai nežinau. Tačiau geriau tai padaryti iš anksto, ty pamačius šalia esančius šunis, ar net nulipti nuo dviračio ir važiuoti juo rankose, arba važiuoti kuo lėčiau. Štai keli atvejai:

Pirmasis įvyko kažkur Baltarusijoje. Važiavome kartu ir priekyje pamatėme šunų būrį, tikriausiai apie 10 (neskaičiavau). Draugas nusprendė prasilenkti ir tiesiog atskubėjo pro šalį, važiavo gerokai prieš mane. Ir aš padariau išvadą, kad kas žino, staiga visa ši armada atskubės link manęs! Buvo vakaras, ir aš nenorėjau lenktyniauti su tiek daug motociklininkų. Ir aš sustojau iš anksto, prieš tai pasiėmęs akmenį bet kuriuo atveju (parašysiu kodėl vėliau). Ir tikrai ramiai kirto pavojingą zoną. Tačiau galbūt nerimavau veltui, bet buvau saugioje pusėje.

Antras atvejis vėlgi susijęs su panašia situacija, važiavau paskutinis 5 žmonių grupėje ir ne kalnų dviračiu, o įprastu plento dviračiu (nukritus grandinei). Ir kas atsitinka, kad visi praėjo, o aš pastebiu, kad mano dešinėje iš krūmų išbėga du Kaukazo aviganiai ir bėga link manęs!!! Didelis, be šeimininko. Ir nusprendžiau sustoti, kažkaip tiesiog atėjo į galvą. Kai tai padariau, sustojo ir šunys. Ramiai vaikščiojau po jų žvilgsniu. Nesu tikras, kad jie kažką blogo sugalvojo, bet esu tikras, kad jei nebūčiau to padaręs, vargu ar būčiau galėjęs pabėgti nuo dviejų Kaukazo aviganių tokia transporto priemone.

3. Kitas metodas atsirado ir buvo sukurtas su patirtimi. Ją sudaro netikėtas ir labai aštrus, garsus ir itin griežtas frazių, tokių kaip „įsieik į vietą“, „ateik į stendą“ ar panašiai, lojimas. Trumpai tariant, toks gilus, grubus klyksmas, kad šunys tiesiog pasimetę, tarsi šeimininkas ant jų šauktų iš jų namų. Tai veikia nesvarbu, kokiame persekiojimo etape jie yra, jei šiek tiek atsigavęs šuo tęsia persekiojimą, aš dar rėkiu. Tačiau šuo gali būti išmokytas tam tikrai komandai, kas žino, gal „vietoje“ reikš „priekis“, šuo turi būti pats įprastas. Reikia šaukti labai įtikinamai ir galingai, į frazę įtraukiant konkrečią grėsmę. Svarbiausia – intonacija ir baimės nebuvimas balse.

4. Na, o paskutinė gudrybė, kurią kartais naudoju (ypač jei einu), yra ką nors pasiimti. Šuo absoliučiai supranta, ar tu ginkluotas, ar ne, o kartais net į ranką paimtas akmuo jį atgraso nuo tavęs pulti arba bent šiek tiek išblaivina. Ir tai patvirtina kita istorija, šį kartą apie žygį pėsčiomis.

Tą dieną nuėjau apie 24 km, ėjau apie 6 valandas, pavargau. O dabar, beveik pasiekęs tikslą, prie manęs iššoko plonas aviganis. O ji ne tik lojo, bet ir bandė pulti, kol aš išsitraukiau peilį (jis kabėjo ant kuprinės diržo). Pats nustebau, bet vos išsitraukiau peilį, šuo prisimerkė, užsikišo uodegą ir verkšleno. Šeimininkas pagaliau išbėgo į čiulbėjimą ir vis dar bandė įrodinėti, kad jis teisus, šuo šiek tiek atsigavo ir pradėjo loti. Na, trumpai tariant, visiems viskas baigėsi gerai ir aš grįžau namo nenukentėjęs.

Tai yra patarimai, nuspręskite patys, naudoti juos ar ne!