Kaip išvengti žaibo vairuojant: automobilyje, dviračiu ar motociklu? Perkūnija – gana galingas ir niokojantis gamtos reiškinys, priverčiantis žmogų ieškoti prieglobsčio ir laukti blogo oro.

Kaip išvengti žaibo vairuojant: automobilyje, dviračiu ar motociklu?

Perkūnija – gana galingas ir niokojantis gamtos reiškinys, priverčiantis žmogų ieškoti prieglobsčio ir laukti blogo oro. Daugelis žmonių labai bijo, kad juos nutrenks žaibas, priešingai, be reikalo nepaiso savo saugumo.

Ir pirmiausia reikia suprasti, kad pavojus tikrai egzistuoja. Jei orų prognozės reikalauja perkūnijos, geriau atidėti suplanuotą iškylą ar pasivaikščioti. Tačiau kartais sinoptikai klysta. Paprasti žmonės taip pat daro klaidas nekreipdami deramo dėmesio į orą. Nieko nėra lengviau, atsidurti gana pavojingoje situacijoje, kur rasti pastogę yra gana problematiška.

Asmeniškai šio straipsnio autoriui labai aktualus klausimas, kaip elgtis dviračių turų, dažnai daugiadienių, metu, kurių metu visiškai nepažįstamoje teritorijoje galima užklupti stiprią perkūniją, gausiai lyjant žaibais. Tas pats pasakytina ir apie kitų tipų keliautojus, kuriuos stichijos gali užklupti pačiose netikėčiausiose vietose, kaip ir eiliniame žygyje dviračiu.

Gerai prisimenu, kaip su bendražygiais iš dviratininkų klubo, griaudžiant griaustiniui, lyjant, šlapiais dviračiais, taip pat šlapiais drabužiais važiavome šiek tiek kalvotu keliuku, apsuptu kviečių laukų. Kaip galėdami nuskubėjome į artimiausią gyvenvietę. Atrodė, kad žaibas trenkė visai arti, o galvoje sukosi labai nerimą keliantis, bet tuo metu prieštaringas klausimas: „ar gali žaibas trenkti į važiuojantį dviratininką? ir kai manęs paklausė mergina, kuri taip pat keliavo su mumis (matyt, ieškodama atsakymo į tą patį klausimą ir galbūt ieškodama kažkokio palaikymo ir pasitikėjimo, kad viskas bus gerai), kažkodėl jos nepaguodžiau (nors vėliau daug galvojau, ar teisingai atsakiau) ir, priešingai, pasakė, kad taip, žaibas gali trenkti į dviratį ir todėl reikia kuo greičiau važiuoti, kad pasislėptum gana saugioje vietoje. Tuo pačiu žinojau, kad geriau atsigulti atvirame lauke ir galbūt palikti dviračius kur nors į šoną, bet apsisprendėme kartu ir nusprendėme važiuoti. Nežinau, ką būtum daręs mūsų vietoje, bet mes visai nenorėjome gulėti lauke. Kad ir ką sakytumėte, yra skirtumas, ar eisite vienas, ar darysite tai su grupe. Ir galiausiai nuvažiavome į kaimą, atsisėdome į autobusų stotelę ir ten laukėme stichijų užgaidų, sėdėdami turbūt apie 2 valandas, gal mažiau. Dviračių žygio metu buvo ir daug kitų įdomių nutikimų, pavyzdžiui, kai per perkūniją prie liūties prisidėjo ir kruša. Visos šios istorijos buvo susijusios su nemaža rizika, bet mes jas išgyvenome be rimtų pasekmių. Tačiau arčiau esmė, šiame straipsnyje nusprendžiau rasti teisingą atsakymą į klausimą, ką daryti per perkūniją žygiuojant, ir tai atradau internete.

Pradėsiu šiek tiek nuo toli. Įdomiausia tapo daugelyje straipsnių išsakyta nuomonė, kad laukti žaibo automobilyje visiškai įmanoma, nes net ir tiesioginio smūgio atveju žaibas praeis automobilio kėbulu, o viduje esantys žmonės nenukentės. „Hmm, tarkime, kas šiuo atveju nutiks pačiam automobiliui? – Paklausiau savęs ir pradėjau ieškoti ir iš tiesų radau daug tikrų išsigelbėjimo nuo žaibo pavyzdžių automobilyje. Juos galite rasti patys, paieškos sistemoje įvedę atitinkamą klausimą. Pateiksiu vieną pavyzdį:

„Peugeot“ važiuojant greitkeliu žaibas pataikė į radijo anteną ant stogo. Visiškai perdegė antena, o smūgio vietoje išsilydė dažai ant stogo, taip pat pradurtos guminės padangos (turbūt todėl, kad buvo šlapios) ir ratų ratlankiai šiek tiek išsilydė, o ši maža skylė asfalte susidarė po automobiliu:

Žmonės nenukentėjo! Tačiau per perkūniją net nerekomenduojama važiuoti automobiliu, reikia sustoti (ne po elektros laidais ar medžiais), uždaryti langus ir laukti blogo oro, nes žaibo smūgis gali lengvai sukelti avariją.

Kas nutiktų, jei vietoje automobilio būtų dviratis ar motociklas? Visi čia esantys šaltiniai teigia, kad šios transporto priemonės jūsų niekaip neišgelbės! Be to, reikia būtinai sustoti ir laukti perkūnijos bent 30 metrų atstumu nuo dviračio, motociklo ar motorolerio!

Patekus į atvirą erdvę, rekomenduojama gulėti ant žemės, jei įmanoma, vengti drėgmę sulaikančio dirvožemio (idealu, jei tai smėlis ar akmenuotas paviršius). Pasirinkta vieta turėtų būti žemumoje ir jokiu būdu ne ant kalvos. Jūs neturėtumėte gulėti ir paprastai laukti perkūnijos prie ežerų, upių ir pan. Juk žaibo trenksmas pasklinda maždaug šimto metrų spinduliu.

Ir tai neabejotinai teisingas patarimas, su kuriuo aš sutinku ir kurį reikia atidžiai atsiminti bei jo laikytis. Tačiau (toliau – grynai asmeninė nuomonė) galima teigti, kad žmonės dažniau stengsis suspėti namo, nei laukti, tokia yra žmogaus prigimtis, mesti dviratį į tolį ir atsigulus į vidurį lauko laukti, yra daug sunkesnis sprendimas nei mintis, kad viskas praslinks.

Žvelgdamas į anksčiau aprašytą įvykį kelionėje dviračiu, manau, kad pagrindinė mūsų klaida buvo net ne ta, kad rizikavome, o tai, kad turėjome sustoti daug anksčiau nei tą akimirką, kai iškilo klausimas, ar važiuoti toliau ar gulėti lauke. esant šaltam lietui ir vėjui. Kita vertus, esant orams, dažnai nežinai, kas bus toliau, atrodo, kad važiavai, kai atrodė, kad dangus pradėjo šviesėti, bet galiausiai susidūrei su visišku žiaurumu! Žinoma, geriau išvis nevažiuoti per lietų, perkūniją ir krušą, o laukti jų tinkamoje vietoje.

Svarbu ne tik teisingai suplanuoti važiavimo dviračiu laiką (nors sinoptikai tą dieną melavo kuo daugiau), bet ir tai, kad pagal tam tikrus ženklus matant, kad artėja perkūnija, reikia išlanksto rasti tinkamą vietą, kur galėtumėte palaukti. Jūs turite nuspręsti, rizikuoti ar ne. Pamenu, dviračiais su draugu kažkaip pavyko aplenkti lietų, o jei būtume palaukę, būtume praradę daug laiko, bet maršrute nuvažiavome į dešinę nuo blogo oro. Bet kokiu atveju viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir galiausiai jūsų gyvenimas priklauso tik nuo jūsų sprendimų.

Ar reikia apsispręsti, kas svarbiau, kad reikiamą ridą nuvažiuotumėte iki reikiamo laiko ar neapsiverstumėte bereikalinga rizika? Kad ir ką sakytumėte, aš padariau išvadas ir dabar esu daug jautresnis oro sąlygoms, ypač kai reikia važiuoti dviračiu ir, jei to reikalauja situacija, esu pasiruošęs gulėti lauke per lietių 30 metrų nuo dviračiu, net valandą. Be to, manau, kad tai būtų įdomi patirtis.

Na, pabaigai šiek tiek apie tai, kaip viskas rimta ir pavojinga. Kelios istorijos, skirtos užklausai „Žaibas nužudė dviratininką“.

1. Baltarusijos sąjungoje nuo žaibo žuvo 44 metų vyras, važiavęs dviračiu per perkūniją iš vieno kaimo į kitą. Kaip sakoma, šalia velionio stovėjo mobilusis telefonas, kuriuo, kaip vėliau paaiškėjo, jis iš tikrųjų naudojosi prieš mirtį, matyt, tai ir buvo žaibo smūgio priežastis.

Todėl dar vienas svarbus patarimas būtų būtinai išjungti visus mobiliuosius telefonus ir kitus radijo įrenginius, kurie gali „patraukti“ įkrovą.

2. 2008 metais žaibas nusinešė 10 metų Leninogorsko gyventojo gyvybę. Vaikinas važiavo ne kur nors už miesto, o važiavo gatve. Jis su mama ir kitais vaikais grįždavo namo, kur juos užklupo perkūnija. Žaibas pataikė į šiek tiek į priekį važiuojantį berniuką…

Yra daug kitų tragiškų istorijų, susijusių su žaibais, ir kasmet nuo jo miršta apie 3000 žmonių visame pasaulyje. Jūs turite nuspręsti, ar tai daug, ar mažai.