Mulčiavimas: visos paslaptys, subtilybės ir teikiami privalumai. Sužinok, kaip teisingai mulčiuoti, išvengti nemalonių šalutinių poveikių ir gauti didžiausią derlių.

Mulčiavimas plačiai naudojamas sodininkystėje kaip ekologinės žemdirbystės technika. Tačiau kaip išvengti nemalonių šalutinių poveikių? Apie tai – Sergejaus Sidorenko straipsnyje, Kranodaro sritis

Mulčiavimas suteikia daug privalumų: išlaiko drėgmę, gerina struktūrą, neleidžia dirvai perkaisti vasarą, sumažina užšalimą žiemą, apsaugo dirvą nuo erozijos, užkerta kelią grybelinėms infekcijoms, naikina piktžoles…. 
Bet, deja, jei mulčias naudojamas netinkamai, premijos gali lengvai virsti problemomis: užmirkimas, lėtas augalų vystymasis, piktžolių ir ligų sukėlėjų kaupimasis, staigus šalnų padidėjimas….

Taigi, taškas po taško…

Perlaistymas yra labai rimtas pavojus.

Ypač sunkiose ir prastos struktūros dirvose. Ypač ryškiems „sausiems mėgėjams“. Storas mulčio sluoksnis, kai žemė prastai užpildyta šaknimis (jauni sodinukai) ir prastas drenažas, gali žiauriai pajuokauti. Patvirtinta.

Augimo sulėtėjimas (arba visiškas slopinimas) po mulčiavimo.

Atsitinka dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji priežastis. Pavasarį ant šaltos žemės (arba rudenį per storas mulčio sluoksnis) dedamas birus mulčias, o dirvožemis įšyla labai ilgai. Tokiu atveju augalų vystymasis sulėtėja ne tik dėl žemos dirvožemio temperatūros, bet ir dėl ramybės mikrofloros. O dirvožemio fauna miega žiemos miegu… O jei miega, tai maistinių medžiagų (ypač azoto) išsiskiria labai ribotai. Trumpai tariant, koks jis aukštas, kai šalta ir nėra ką valgyti… Kai kurie viržiai (kai kuriuose pietuose) – kaip tik.

Antra priežastis. Mulčias yra drėgnas, gerai susmulkintas, jame gausu celiuliozės (pjuvenų, šiaudų, popieriaus). Tai tik puota dirvos grybams! Jų dauginasi kaip lavina… apskritai tai yra palaima, jei ne vienam „bet“. Celiuliozei suskaidyti reikalingas didžiulis azoto kiekis, kuris pašalinamas iš dirvožemio. Laimei, laikinai… Bet šiuo „laikinuoju“ laikotarpiu augimo visai nėra! Pusantro mėnesio ar… pusantrų metų gali nebūti augimo. Priklauso nuo klimato, dirvožemio, panaudotos organinės medžiagos kokybės ir kiekio.

Pridedant (į apatinį sluoksnį) ko nors sultingo, turtingo azoto (nienauta žolė, virtuvės atliekos, mėšlas) arba laistant azoto „mineralinio vandens“ tirpalu – problemų nėra. Taip pat nėra jokių problemų reguliariai įpilant celiuliozės organinių medžiagų – azotas iš ankstesnės partijos jau grąžinamas į apyvartą.

Todėl daugelis žmonių ramiai atveža tonas pjuvenų, bet jiems viskas „skuba“. Skubu, prieštarauja visoms rekomendacijoms! Paslaptis ta, kad jos atvežamos kiekvienais metais. Arba kas mėnesį.

Piktžolių kaupimasis… nutinka dėl trijų priežasčių.

Pirma, piktžolių sėklas galima įterpti su mulčiu. Ypač klastingi yra šiaudai, šienas, saulėgrąžų lukštai, išravėjusios piktžolės su sustingusiomis sėklomis, maisto atliekos (obuoliai, arbūzai, moliūgai ir pomidorai sugalvoja šepetėliu)… Nors būna, kad net ir pasenusios pjuvenos išaugina žiauriai daug vienmečių piktžolių – tiesiog ten atsidūrė kažkada piktžolėmis apaugusi krūva ir visas sėklų „derlius“. Galima (ir būtina) mulčiuoti aukščiau aprašytomis medžiagomis, bet geriau jas iš viršaus uždengti kažkuo „atspariu išdygimui“… arba laiku apversti saulėtu oru..

Antra: iš nemulčiuotos (greta esančios) ploto po mulčiu aktyviai „lipa“ šakniastiebinės piktžolės (sėlinė, kvietžolė, kiaulė, sėjamoji erškėtis ir kt.). Tai palaida, drėgna, yra maisto… Jis aktyvus – iki metro. Ir net iki dviejų, jei šakniastiebiai stiprūs.

Trečia: netinkamas mulčiuotų vietų ravėjimas. Neteisinga, kai drėgnu oru išravėjusios piktžolės (jos lengvai išraunamos, dirva po mulčiu puri) dedamos šaknimis arčiau drėgnos dirvos (arba drėgno mulčio).).

Šaknys akimirksniu prilimpa prie drėgno paviršiaus (jos neauga, bet prilimpa – to užtenka), o „viršūnės“ iškart pereina prie žydėjimo ir derėjimo. Piktžolių sėklų derlius paruoštas per kelias dienas. Neišravėjusios piktžolės auga tyliai, tačiau išravėjusios ir įsišaknijusios jau turi sėklų. Čia tiesiog reikia priprasti, kad išravėtą piktžolę dėti šaknimis į išorę, o viršūnes uždengti sekančiomis šaknimis. Puikus mulčias, beje.!

Tiesą sakant, yra ir ketvirta priežastis… bet kažkaip gėda net apie tai kalbėti… plonas mulčio sluoksnis.

Ligų sukėlėjų ir kenkėjų kaupimasis… Retai, bet pasitaiko.

Puvimo profilaktikai labai tinka įvairus mulčias, o ypač perpuvęs šienas ir supuvusi mediena. Apgaulė ta, kad nuo visų pelėsių ir vėlyvojo pūtimo yra Bacillus subtilis ir antibiotikai, kuriuos gamina „teisingi“ grybai. Asmeniškai bet kokios ligos pažeistos “viršūnės” lengvai patenka į mulčią. Tiesiog uždengiu ant viršaus kažkuo kitu – viskas „suvalgyta“ ir „palaidota“».

Ligos paveiktų nukritusių lapų ir dribsnių mulčiavimas (kažkuo – viršuje, tankiai) yra puiki priemonė nuo šašų, pilkojo puvinio, dėmėtumo… ir kitų malonumų. Šliužai mėgsta mulčią, tačiau vengia šviežių pjuvenų, sauso smėlio ir pelenų. Medvedkai taip pat mėgsta purią organinę žemę ir drėgmę..

Gali tekti pakoreguoti pasėlių komplektą: išskirti labai nupenėtus… paveiktus. Kol bus nustatyta pusiausvyra tarp žolėdžių ir jų užpuolikų… valgytojų. O netrukdomas ir įvairus mulčias yra puiki vieta gyventi daugeliui plėšrūnų. Trumpai tariant, kantrybės. O į daugiamečius augalus pasižiūrėkit atidžiau, jie taip „negraužiami“. Daugelis jų gali (lengvai) pakeisti gerą pusę vienmečių daržovių. Apie vienmetes gėles nieko nesakysiu..

Na, ir apie šalčius.

Taip, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų… Purus ir sausas mulčias puikiai sustiprina radiacines šalnas! Tankus ir drėgnas – taip pat, bet šiek tiek. Tai paprasta – „šiltas“ kailis pertraukia šilumos spinduliavimą iš dirvožemio į žemės oro sluoksnį.

Gera priežastis neskubėti su pirmuoju pavasario ravėjimu – po bet kokia augmenija pastebimai drėgnesnė, o temperatūros pokyčiai silpnesni. Ir, atsižvelgiant į lėtesnio augimo riziką pavasarį (žr. aukščiau), rudenį naudokite viską birią ir sausą, kad išlaikytumėte šilumą dirvoje… Iki pavasario mulčias sušlaps ir iškeps..

Tikiuosi, dabar nenusivilsite mulčiuodami.. 
Sergejus Sidorenko, Krasnodaro sritis