S. Jasionio knyga „Gamtinė žemdirbystė“. Organizmai, padedantys augalams daugintis.

ORGANIZMAI, PADEDANTYS AUGALAMS DAUGINTIS

Turbūt nereikia priminti, kad vaisiai ir uogos, tiksliau juose esančios sėklos – augalų dauginimosi organai. Dauginimosi funkcija niekaip neatskiriama nuo derliaus. Augalai užmezga vaisius ne tam, kad mes juos valgytume, bet tam, kad paliktų palikuonis. Bet daugelis augalų negali užmegzti vaisių be pašalinės pagalbos. Ypač tai liečia vaismedžius. Iš sodo augalų tik vynuoges apdulkina vien vėjas.

Beje, čia norėčiau paaiškinti: visgi augalai rūpinasi ir mūsų gurmaniškais polinkiais! Na, gal ne tiek mūsų, kiek visų kitų gyvūnų, kurie valgo jų vaisius. Mechanizmas paprastas: kuo skanesni augalo vaisiai, tuo daugiau valgytojų jis privilioja. Taigi, tokiu būdu sėkmingiau išplatina savo sėklas. Daugelio augalų sėklų gyvūnai nesuvirškina ir su išmatomis jos patenka ant dirvos. Netgi tokie augalai, kurių valgomos būtent sėklos, pavyzdžiui, lazdynai, daugiau galimybių išlikti ir plisti turi augindami skanius riešutus. Graužikai, rinkdami ir sandėliuodami riešutus, visų jų niekada nesuvartoja, daug lieka ir sėkmingai sudygsta. O pelės su pelėnais kažkokiu būdu sugeba nustatyti riešuto kokybę net nepažeidę kevalo!

Taigi daugintis augalams padeda daug gyvūnų, bet kadangi sode pagrindinis vaisių valgytojas ir sėklų platintojas yra sodininkas, daugiau paliesime vabzdžius- augalų apdulkintojus.

Santykiai tarp augalų ir vabzdžių – taip pat pati tikriausia simbiozė. Ji atsirado dar tada, kai pasaulyje išaugo pirmieji žiediniai augalai. Daugelis augalų įgijo specifinius požymius, viliojančius vabzdžius: žiedų formą, spalvą, sandarą ir aromatą, nektaro skonį. Visas žiedų grožis ir kvapas skirtas būtent vabzdžiams. Taigi J. O vabzdžiams, mintantiems nektaru, išsivystė specialūs organai, skirti nektaro bei žiedadulkių rinkimui bei pernešimui. Dažnai šie organai pritaikyti tik tam tikrų rūšių augalų žiedams.

Vabzdžiai apdulkina apie 85% visų pasaulio augalų. Tai labai daug. Jeigu išnyktų visi vabzdžiai – apdulkintojai, išnyktų ir didžioji žemės augmenijos dalis, o taip pat augalėdžiai gyvūnai ir visa kita. Žemė taptų dykuma.

Augalų apvaisinime dalyvauja visi nektaru mintantys vabzdžiai. (Retais atvejais dalyvauja ir nemintantys nektaru.) Tarp jų daug vabalų, drugių, įvairių dvisparnių, daug vabzdžių – parazitų. Bet geriausiai tam prisitaikę ir, galima sakyti, tuo specializuojasi – bitės. Pasaulyje jų žinoma apie 20 000 rūšių. Tiesa, nereikia įsivaizduoti, kad tai tos bitės, kurios gyvena aviliuose. Labai daug yra pavieniui ar mažomis šeimelėmis gyvenančių bičių rūšių. Gyvena jos visur, kur tik yra žydinčių augalų.

Bičių vaidmuo augalų apdulkinime – pats didžiausias. Beveik visos jos minta tik nektaru ir žiedadulkėmis. Nuolat ieškodamos nektaro ir žiedadulkių, bitės lanko žiedus ir prie kūno prilipusias žiedadulkes perneša nuo vienų augalų ant kitų. Tokiu būdu augalai apdulkinami. Lietuvoje didžiausią vaidmenį soduose atlieka  bendruomeninės bitės – tai mūsų vadinamosios naminės ir kamanės. Naminė bitė, nors taip ir vadinama, nėra prijaukintas gyvūnas. Žmogus nepakeitė jų gyvenimo būdo, jos kaip buvo, taip ir liko laukinės. Norėdami iš bičių gauti daugiau naudos, žmonės bičių rases kryžmino tarpusavyje, atvežė svetimžemių rasių. Mūsų dienomis, nežiūrint į iš pirmo žvilgsnio klestinčius bitynus, bičių situacija labai apgailėtina. Laukinės vietinės bitės išnyko. Dirbtinai sukurti hibridai ir svetimžemės visiškai neprisitaikę prie vietos sąlygų, labai kenčia nuo ligų ir parazitų. Be žmogaus pagalbos jos negali išgyventi. „Veislinių“ bičių bitynai labai nuskurdino natūralias ekosistemas. Bitininkystė, šventas amatas, pateko į aklavietę. Bitės vis labiau serga, praktiškai visos šeimos apniktos erkučių varoa.

Laukinės miškų bitės išgyveno tik žmonėms nepasiekiamose vietose, senuose miškuose, kur yra storų drevėtų medžių. Rusijos miškų platybėse vis dar saugomas tikrųjų bičių genofondas. Saugo jį Gamta nuo mūsų, „geranoriškų“ sodininkų ir bitininkų, tik ar ilgai – nežinia… Yra manoma, kad būdamos idealiai prisitaikiusios prie savo gyvenamos vietovės sąlygų ir augalų, laukinės bitės gamina ir vertingiausią savo savybėmis medų.

Pačios stambiausios iš visų bičių – kamanės. Dėl savo ypatingo prisitaikymo prie šiaurinio klimato kartais jos suvaidina didesnį vaidmenį už bites. Juk vaismedžių žydėjimo metu pasitaiko visokių orų, naminės bitės skraido tik geru oru, o kamanės praktiškai bet kokiu.

Kaip prisivilioti vabzdžius apdulkintojus į sodą? Jeigu sodas prigludęs prie miško ar natūralios pievos, arba sode ar netoli jo stovi keletas avilių – to ir pakanka. Kitais atvejais reikėtų pasirūpinti vabzdžių gyvenimo sąlygomis. Bet kokiu atveju, nesvarbu kur bebūtų sodas, nereikia stengtis jo pernelyg „sukultūrinti“. Akmenų, šakų krūvos, nešienaujamos kupstuotos žolės, tankių krūmų ploteliai – visa tai mėgstamos vabzdžių buveinės.

Dar vienas labai svarbus gyvūnas sode – pelė! Ne tik pelės, bet ir visi smulkūs graužikai labai glaudžiai susiję su kamanėmis. Šiuolaikinis paniškas ir niekuo nepagrįstas ir tikrai nusikalstamas graužikų naikinimas tiesiogiai susijęs su kamanių nykimu. Juk kamanės pavasarį dažniausiai ieško senų graužikų lizdų ir juose įsikuria. Taip jie nuo seno draugiškai gyveno: kamanės apdulkina augalus, kad graužikams daugiau būtų sėklų, o graužikai joms ”užleidžia” savo būstus. Taigi, kuo daugiau pelių ir pelėnų – tuo daugiau kamanių.

ORGANIZMAI, SAUGANTYS AUGALUS

Pagrindiniai sodo augalų ”priešai”- grybinės ligos ir vabzdžiai. Sveikame natūraliame sode nei vieni, nei kiti jokios juntamos žalos padaryti negali. Jeigu sodas mulčiuojamas – jame negali gyventi nei miltligės, nei rauplių ar kitų ligų sukėlėjai. Priežastis čia paprasta: daug organiką skaidančių bakterijų gamina antibiotikus, stabdančius patogeninių grybelių vystymąsi arba visai juos sunaikina, apie tai jau buvo rašyta. Reikia tik stengtis, kad šie naudingi mikrobai nuolat turėtų maisto – šviežios organikos. Be to, augalai ir patys turi apsauginius mechanizmus. Jeigu jie stiprūs- jokia liga jų nepriveiks. O kad būtų stiprūs – (kiek galima tą patį kartoti?) reikia vadovautis gamtoje egzistuojančia tvarka.

Vabzdžių – kenkėjų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jų priešų – plėšrių vabzdžių ir parazitų skaičiaus. Jeigu sodas purškiamas insekticidais – jie sunaikina ne tik kenkėjus, bet ir jų priešus, tokiu atveju kenkėjų populiaciaja tampa neprognozuojama ir turime tai, ką turime. Čia, kaip ir visur kitur, reikia išlaikyti pusiausvyrą. Sode visada turi gyventi optimalus kiekis vabzdžių, vadinamų kenkėjais. Kas yra optimalus kiekis? Mums net nereikia to žinoti: jeigu sode yra geros gyvenimo sąlygos įvairioms vabzdžių, paukščių, varliagyvių rūšims (o jiems gi reikia ir maisto!) – jis visada bus optimalus. O jeigu sąlygų nėra – kas mums iš žinojimo? Tada jų kiekis jau nebus optimalus. Šiais laikais net miškuose miškininkai kovoja su medžių kenkėjais. Pirmiausiai iškerta sausuolius (genių, zylių, bukučių ir kt. namus!), išrenka išvartas, išvalo pomiškį – tada kovoja. Ir ši kova neturi pabaigos, nes remiasi ne sveiku protu, o trumparegiškais „moksliniais“ sprendimais. Tokia tad mūsų realybė. 

                       
KOKIUS VAISMEDŽIUS IR UOGAKRŪMIUS AUGINTI?

Čia jau spręsti jums. Pasirinkimas dabar didelis, informacijos pilna. Kasmet pasirodo vis naujų, vis geresnių vaismedžių ir uogakrūmių veislių. Aš išdėstysiu tik savo požiūrį. Nesistengiu įtikinti tų, kuriems sodinukų auginimas – pragyvenimo šaltinis. Pirkėjai reikalauja naujovių, pardavėjai jas pateikia – visi patenkinti.

Taigi, pirmiausia pradėkime nuo mūsų poreikių. Ko mums reikia? Jeigu norime auginti tai, kas auginama daigynuose ir parduodama mugėse – šio skyrelio skaityti nereikia, viską papasakos sodinukų pardavėjai.

Ar norime auginti egzotiškus pietų vaisius: vynuoges, abrikosus, persikus, gal net persimonus? Gamtinė žemdirbystė leidžia tai daryti, leidžia sukurti sąlygas pietiniams augalams. Visas išvardintas kultūras mūsuose įmanoma auginti, net vaisių skonis bus panašus į tikrą, deja, vertingų savo savybių jie neturės.

O gal norime turėti savų – vietinių, sveikų ir tikrai aukštos kokybės vaisių?

Besidomintiems pietinėmis kultūromis reikia įsidėmėti štai ką – tokiems augalams reikia užtikrinti artimas jų prigimčiai gyvenimo sąlygas. Jų fermentai veiklūs aukštesnėje temperatūroje, nei natūraliai būna pas mus, todėl reikia pasirūpinti, kad dirva, kurioje auga tokie augalai, kuo geriau įšiltų ir naktimis neatvėstų. Galima naudoti priedangas. O jeigu atvirame lauke – įrengti šilumos „akumuliatorius“. Labiausiai tam tinka akmenys. Labai gerai ir pietinės sienos – prie jų visi augalai vystosi greičiau. Labai gerai, jei tokie augalai sodinami ant pietinio šlaito – tai pats idealiausias variantas besižavintiems pietinėmis kultūromis. Tokiu atveju dar prie kiekvieno medžio ar krūmo iki pusės įkaskite po keletą stambesnių akmenų, pasirūpinkite, kad dirvožemis būtų laidus vandeniui, pomedžius gerai mulčiuokite ir derlius tikrai bus geras.

Kam artimesni mūsų krašto augalai – viskas daug paprasčiau. Pasirinkimas čia, aišku mažesnis, bet užtai galime užauginti beveik tokios pat vertės vaisius, kokie užauga miške. O ir vietinių sodo kultūrų turime ne taip mažai: obelys, kriaušės, lazdynai, serbentai, avietės, gervuogės, mėlynės, bruknės, girtuoklės (tos pačios šilauogės – tik mūsiškės), spanguolės, žemuogės – čia tik pačios populiariausios. Čia iš karto reikia pasakyti, kad vertingiausios „veislės“- sukurtos gamtos. Arba išvestos per ilgą laiką atrankos būdu dauginant sėklomis (vaismedžiai). Net Mičiurinas, sodininkas, kuriam šioje srityje dar niekas nesugebėjo prilygti, geriausias savo veisles išaugino iš sėklų. O visa tai, kas parduodama dabar – tai tik labai nestabilūs hibridai, kurių savybės (dauginant skiepijimu) teka visiškai neprognozuojama kryptimi. Tokios „veislės“ priklauso labai nuo daugelio veiksnių ir labai greitai išnyksta. Kai kam tai naudinga – kuriamos naujos, biznis klesti, sodų atsparumas mažėja. Sodininkai, perkantys sodinukus parduotuvėse ar mugėse, patiria kur kas daugiau nusivylimų nei džiaugsmų, ypač kai medžiai pradeda sirgti.

Jau minėtoji F.J.Gelcer pastebėjo, kad kuo veislė artimesnė savo laukiniam protėviui, tuo geriau išvystyta vidinė mikorizė. O tai reiškia, kad tokiuose augaluose yra daugiau vitaminų, hormonų, fermentų, jie atsparesni ligoms. Ieškantiems ne tik išoriškai vertingų vaisių – tai pagrindinis kriterijus.

Taigi, norint įsigyti tikrai vertingų vaismedžių ar uogakrūmių, geriau lankytis ne mugėse, o senose kaimų sodybose. Va čia yra tikrų perlų, kokių nenusipirksi už jokius pinigus. Ir ne tik sodybose – miškuose, paupiuose jų taip pat galima aptikti ne mažiau. Teko užtikti obelų ir kriaušių sėjinukų, kurių vaisių skonis gerokai pralenkia dabar auginamus kultūrinius. Žinoma, daug ką lemia augimo sąlygos, ekosistema – bet juk apie tai mes čia ir kalbame. Teko rasti žemuogių (braškių) sėjinukų, vedančių ypatingai ankstyvas ir labai saldžias uogas. Teko matyti miške žemaūges avietes, kurių derlingumas ir skonis gerokai pranoko normalaus ūgio jų kaimynes. Manau, kad kiekvienam iš mūsų teko pastebėti panašių dalykų.

Na, radome mes vertingą augalą. Ką daryti toliau? Bepigu, jei tai avietė ar žemuogė- iškasi krūmelį – ir į sodą. O jeigu obelis ar kriaušė? Aišku, geriausiai būtų prisirinkti jų sėklų, pasėti kuo daugiau, palaukti 15 ar 20 metų, kol pradės derėti, tada palikti tik geriausius. Taip kažkada ir buvo daroma. Tai vadinamasis „vienuoliškas“ sodų veisimo būdas – taip buvo įveisiami vienuolynų sodai. Tik veisiami jie buvo, sėjant veislinių medžių sėklas į nuolatinę jų augimo vietą. Dabar, kad ir gamtoje surasti savo savybėmis išsiskiriantys medžiai tėra hibridai. Jų privalumas tik tas, kad tai- sėjinukai, neskiepyti. Jų palikuonys tiksliai neatkartos tėvinių savybių, bet tarp jų bus kažkokia dalis panašių ar dar geresnių.

Skubu paaiškinti, kodėl sėjinukai – didelis privalumas. Vėl remiuosi F.J.Gelcer, kurios darbai jau ne vieną sodininką atvedė į protą. Čia „kaltas“ tas pats grybas, aprūpinantis augalą biologiškai aktyviomis medžiagomis. Būtent su sėklomis (nes tai pagrindinis natūralus augalų dauginimosi būdas) grybą geriausiai paveldi augalo palikuonys. Vegetatyviškai padaugintų augalų endomikorizė būna silpnai išvystyta ir jai sustiprėti reikia ypatingai gerų sąlygų (reikalui esant, jas galima sukurti). Sėjinukas ištvermingas, turi ilgą liemeninę šaknį (persodinant medžius, ši šaknis nukertama), gerai apsirūpina vandeniu ir maisto medžiagomis iš dirvos, taigi yra stiprus ir sveikas. Sėjinukas nuo pat gimimo auga gimtojoje ekosistemoje, taigi susiformuoja tarpusavio ryšiai su kaimynais – augalais ir mikroorganizmais. Ką tie ryšiai duoda – mes jau žinome (matomai, dar labai daug ko nežino niekas).

Tačiau mūsų realybė kitokia – mums kuo greičiau reikia derliaus. Tokiu atveju medžius tenka dauginti vegetatyviai – įšaknydinti auginius ar atlankas. Nors vaismedžių dauginimas auginiais skamba lyg nepasiekiamas dalykas, iš tikrųjų yra gana patikimų būdų. Beveik šimtaprocentinis – dauginimas orinėmis atlankomis. Jį taikė ir aprašė Mičiurinas, taip pat patobulintą aprašė Kurdiumovas knygoje „Protingas sodas“, taigi čia nepasakosiu. Mičiurinas tikėjosi, kad šis būdas padarys perversmą sodininkystėje, visi medžiai bus savašakniai, iš karto bus sodinami į nuolatinę vietą ir t.t. Deja… Kaip ir daugelis gerų išradimų, šis buvo nepelningas…

Net ir dauginant auginiais, juos geriau imti nuo savaime sudygusių medžių – kadangi jie visais atžvilgiais pranašesni už auginamus kultūroje ir skiepytus, įšaknydintas auginys taip pat paveldės didžiąją dalį savybių.

Kuo gi blogas skiepijimas? Nėra jis blogas, tik skiepijimo atveju susiduria du skirtingi organizmai, tarp jų vyksta konfliktas. Tam tikra prasme gaunamas hibridas. Tokiu atveju įskiepio ir poskiepio savybės susimaišo tarpusavyje, kiekvienu atveju skirtingai, priklausomai nuo abiejų genetinio stabilumo, augimo sąlygų ir t.t. Todėl, įskiepiję norimo medžio šakelę, mes jau negausime visiškai to paties. O taip dauginant nuolat – ir iš viso prarasime veislę. Šiuo atveju įšaknydinimas – daug patikimiau.

Taigi, gerų medžių ir krūmų mūsuose dar galima rasti, reikia tik netingėti paieškoti ir turėsite unikalų sodą. Lygiagrečiai galima sėti ir vertingiausių vaismedžių sėklas. Nors ir ilgai teks laukti pirmųjų vaisių, toks laukimas gali atsipirkti dešimteriopai. Tik sėti reikėtų taip, kad medžių netektų persodinti, t.y. į nuolatines augimo vietas. Sėklos renkamos iš pačių geriausių, visiškai sunokusių vaisių ir sėjamos iš karto po surinkimo. 

NUO KO PRIKLAUSO VAISIŲ SAVYBĖS

Apie tai jau kažkiek kalbėjome, belieka prisiminti. Vaisių savybės priklauso nuo augalo prigimties ir augimo sąlygų.

Be abejo, visi pastebėjote, kad jokia kultūrinė avietė skoniu negali prilygti laukinei, tą patį galima pasakyti apie žemuoges, spanguoles, bruknes ir t.t. Dar vienas lengvai pastebimas dalykas – vertingiausi savo savybėmis augalai auga ten, kur dirvoje mažiausiai maisto medžiagų. Pavyzdžiui: saldžiausios žemuogės – smėlyje, vertingiausi vaistiniai augalai – smėlynuose, kalnuose (ant uolų), spanguolės – aukštapelkėje, kur iš viso nėra jokio maisto. Beveik nieko vertingo nesurasime juodžemiuose. Pasiaiškinkim.

Kaip jau buvo minėta, augalų vaisių skonis ir aromatas – jų sėkmingo plitimo garantas. O juose esančios biologiškai aktyvios medžiagos, kurios taipogi formuoja ir skonį – grybų-endofitų gyvybinės veiklos pasekmė. Taigi, kuo geriau augalo organizme gyventi grybams, tuo daugiau augalas turi vertingųjų savybių. O kada grybams geriausia? Tada, kai augalas jiems duoda daugiausiai cukraus. O kada duoda daugiausiai cukraus? Kai augalui reikia grybų pagalbos. O kada jam reikia grybų pagalbos? Kai trūksta maisto! Na va, išlindo yla iš maišo. Pasirodo, kuo sunkiau augalams gyvenasi, tuo jie vertingesni. Tai beveik tiesa, bet tik beveik. Kad grybams gerai gyventųsi, jiems dar reikalinga hormoninė rizosferinių bakterijų stimuliacija. T.y., kai šaknų zonoje gyvenančios bakterijos išskiria hormonus, stimuliuojančius grybų vystymąsi. O ko reikia bakterijoms? Drėgmės, oro ir maisto. Pasižiūrėkim į pušyne augančias mėlynes. Uogos vertingos, niekas nenuginčys. Dirva – grynas smėlis. Sausa. Atrodo, labai nereiklus augalas. Bet pamėginkite pasodinti sode ar darže. Nieko neišeis. Kodėl? O todėl, kad miške ant smėlio dar auga samanos, storas sluoksnis, o po samanomis – drėgna. Ir pušyne oras daug drėgnesnis negu sode. O ant samanų – nukritę pušų spygliai. Daugiau kaip ir nieko. Tai va, spygliai – bakterijų ir grybų maistas. Bakterijos ir grybai – mėlynių simbiontai. Drėgmės čia pakanka, oro po samanomis irgi. Ar dabar jau galėtumėte sode auginti mėlynes? Dirva šiuo atveju – tik vieta įsitvirtinti. Joje nėra jokių maisto medžiagų, mėlynei jų nuolat trūksta ir ji negailėdama maitina grybus. Bakterijos prie šaknų irgi laukia cukraus, stengiasi kaip įmanydamos mėlynėms įtikti ir kartu stimuliuoja grybų vystymąsi. Grybai padaro iš mėlynės tai, dėl ko mes ją vertiname. Šios paprastos tiesos niekaip nesupranta vaistinių augalų augintojai. Jie puoselėja vaistažoles, tręšia, o paskui sako: „Kaip čia yra, taip prižiūrėjau, ravėjau, tręšiau, purenau, o veikliosios medžiagos – mažai?“. Taigi, brangieji, ne „mokslines“ knygas reikia skaityti, o dažniau po mišką pavaikščioti. Nekils tokių klausimų.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad geros kokybės vaisiams reikia: a) drėgmės; b) oro; c) paklotės ir d) saulės šviesos (kuo daugiau saulės – tuo intensyvesnė fotosintezė, pagaminama daugiau cukraus, geriau maitinami simbiontai, tuo saldesni ir vertingesni vaisiai). O kaip su dirvos derlingumu? Ogi niekaip. Trys pirmieji faktoriai ir sąlygoja dirvos derlingumą. Žinoma, didelę reikšmę turi ir augalų prigimtis – kuo jie artimesni laukiniam savo protėviui, tuo vertingesni jų vaisiai.

Intensyvi gamtinė žemdirbystė, siekianti maksimaliai aprūpinti augalus maisto medžiagomis, neskatina mikorizės vystymosi, todėl nukenčia biologiškai aktyvių medžiagų kiekis augalų audiniuose ir vaisiuose. Tačiau ji įgalina gauti labai didelius derlius ir gerų maistinių savybių bei pakankamai cukringus vaisius. Visgi, netgi sodininkaujant intensyviai, šaknų zonoje bakterijos labai aktyvios, nes joms sukuriamos idealios gyvenimo sąlygos, todėl išskiriama daug hormonų, stimuliuojančių mikorizę. Nors augalas grybo maitinti nenori ir taip netenka dalies savo vertės, vistiek toks ūkininkavimo būdas, be abejo, visais atžvilgiais pranašesnis bei produktyvesnis už visus kitus tradicinius būdus.