S. Jasionio knyga „Gamtinė žemdirbystė“. Sodininko pagalbininkai. Organizmai, skaidantys organiką.

SODININKO PAGALBININKAI

Nesunku suprasti, kad be šių pagalbininkų nebūtų jokios sodininkystės… Kuo daugiau pagalbininkų turėsime, tuo sėkmingesnis bus mūsų darbas. Kadangi čia kalbame apie žemdirbystę, kuri remiasi gamtiniais procesais, mes turime suprasti, kad gamtoje nėra gerų ir blogų organizmų. „Priešų“ išplitimas mūsų soduose reiškia tik tai, kad pažeista pusiausvyra ekosistemoje. Sveikose ekosistemose to niekada neatsitinka.

Taigi, svarbiausia- pusiausvyra. Gamta šį klausimą sprendžia rūšių įvairove. Soduose ir daržuose smulkiosios gyvūnijos įvairovė labai maža todėl, kad čia auga mažai augalų rūšių. Dėl mažos įvairovės tokios sistemos pusiausvyra labai lengvai pažeidžiama.

Visus mūsų „bendradarbius“ sąlyginai galima suskirstyti į keturias grupes:

1. organizmai, skaidantys organiką
2. organizmai, aprūpinantys augalus maistu
3. organizmai, padedantys augalams daugintis
4. organizmai, saugantys augalus

Visų šių grupių organizmai yra vienodai svarbūs. Juk mums reikia ne tik didelių derlių, bet ir sveikų bei atsparių augalų. Tai netgi svarbiau už derlingumą, nes nuo augalų atsparumo tiesiogiai priklauso jų vaisių kokybė, tiksliau abu šie dalykai priklauso nuo tos pačios priežasties. O kokybė visada svarbesnė už kiekybę.

Nors savo sklypuose mes neužsiimam gamtinių sistemų kopijavimu, atsparumo kūrėjos- bioįvairovės apeiti nepavyks. Biologinė įvairovė – ekosistemos atsparumo pagrindas, o gyvūnų įvairovė tvirtai susieta su augalų įvairove. Šių dviejų dalykų niekaip neįmanoma atskirti. Monokultūrų plantacijose niekada nebus atsparių augalų ir geros vaisių kokybės. Toks Gamtos dėsnis ir jokios agrotechninės ar cheminės priemonės mums čia negali padėti. Biologams tai savaime suprantama, tą seniai suprato ir ekologiškų krypčių žemdirbiai. Kuo didesnė augalų įvairovė, tuo mažiau jie serga, tuo mažiau žalos padaro įvairūs “priešai”. Netgi taip nekenčiamos piktžolės teigiamai veikia sodo ir daržo kultūrų sveikatą, taip kad neverta jas visiškai išvyti iš sodo. Išmintis čia paprasta – esant didesnei augalų įvairovei, atitinkamai padidėja vabzdžių įvairovė, t.y. nė viena “kenkėjų” rūšis negali dominuoti ir padaryti juntamą žalą. (Apie mikrobų sukeliamas ligas mes jau žinom, nesikartosiu.) Tai todėl, kad didesnė augalų ir gyvūnų įvairovė sudaro sąlygas išlaikyti nemažą “budinčią kariuomenę” vabzdžių – plėšrūnų ir parazitų, kurie sustabdo bet kokios per daug įsismarkavusios rūšies plitimą. Valgyti tai visiems norisi!

Storas įvairios sudėties mulčio sluoksnis – puikūs namai tokiai armijai. Tačiau be namų jiems reikia ir kažkuo maitintis. Todėl sode ar darže visada turi būti optimalus augalėdžių vabzdžių (kenkėjų!) kiekis. Jis ir bus, jei nenaudosim cheminių priemonių. Tai plėšrūnams, o dauguma parazitų suaugę minta nektaru, todėl idealu, jei sode nuo pavasario iki rudens yra daug žydinčių augalų. Sveikas tas sodas, kuris nuolat žydi! Jeigu sode daug medingųjų augalų ir nenaudojami pesticidai – kenkėjų kiekis minimalus ir jie nedaro juntamos žalos. Galima auginti atskiras prieskoninių žolių saleles (dauguma jų medingos) – bus dviguba nauda. Vabzdžius vilioja ir žydinčios kai kurios daržo kultūros – agurkai, moliūginiai, ankštiniai, saulėgrąžos ir pan.

Augalų įvairovė svarbi ne tik privilioti vabzdžiams. Visi augalai išskiria fitoncidus- savotiškas medžiagas, naikinančias patogeninius mikroorganizmus ir tokiu būdu saugo save bei vienas kitą. Taip pat augalų įvairovė tiesiogiai veikia dirvos mikroorganizmų įvairovę. Reikia stengtis suderinti šiuos du dalykus – storą šviežios organikos sluoksnį ir augalų įvairovę. O ekologiškos žemdirbystės šalininkams reikia priminti, kad monokultūra yra labai toli nuo ekologijos…

Sode ar darže neturi būti plikos žemės. Švari dirva – mirusi dirva. Visų gamtinių sistemų, iš kurių mes mokomės protingos žemdirbystės, jėga – dirvos paklotėje. Kuo turtingesnė paklotė, tuo ištvermingesnė, sveikesnė ir stabilesnė sistema. Ir šis rezultatas nepasiekiamas jokiais kitais dirbtiniais būdais. O ši paklotė susideda ne tik iš negyvų augalų dalių, bet ir iš daugybės gyvų augalų. Nereikalinguose mums augaluose mes linkę įžvelgti sodo ar daržo kultūrų konkurentus. Kažkuria prasme taip ir yra – visi augalai, kurių mes nenaudojam, pasiima savo maisto dalį nuo bendro stalo. Bet apžvelkim į šį reiškinį atidžiau. Juk organikos skaidymas vyksta nuolat, maistingos medžiagos taip pat išsiskiria nuolat. Maisto medžiagos, kurių nespėja įsisavinti pagrindinės sodo ar daržo kultūros, virsta humusu. O mes žinome, kad humusas, nors ir turi begalę teigiamų savybių, augalams nėra būtinas. Visiškai priimtina, kad tas atliekamas maisto medžiagas įsisavintų kiti augalai, kurie, praturtindami biologinę įvairovę, sukurs palankesnes sąlygas pagrindinėms kultūroms. O jų sunaudotas maistas juk niekur nepradingsta, jis vėl grįžta į dirvą augalinių atliekų pavidalu. Skirtumas tik tame, kad maisto medžiagos, užuot gulėjusios „sandėlyje“, nuolat yra apyvartoje. O didelė apyvarta – tai galimas didelis pelnas! Čia jau biznis J. Žinoma, augalai su galinga šaknų sistema neturėtų augti arti kultūrinių, kad nesudarytų tiesioginės mitybinės konkurencijos (čia irgi dar nelabai aišku – dažnai tai gali būti naudinga), tačiau visa laisva žemė, kur neauga pagrindinės kultūros, turi būti žalia ir žydėti! O intensyvios uoginių, vaisinių ir daržo kultūrų mitybos zonoje žemę turi dengti organikos sluoksnis.

Paplitusi nuomonė, kad kultūriniams augalams labai palanki ankštinių kaimynystė, nes jų šaknų gumbeliuose gyvenančios bakterijos sukaupia dirvoje daug azoto. Tame yra tik dalis tiesos. Iš tikrųjų, azoto kaupimas dirvoje priklauso nuo augalų mikotrofiškumo, t.y. nuo grybų micelio kiekio augalų audiniuose ir šaknų gumbeliuose. Gumbelinės bakterijos, kaip rodo tyrimai, pačios savarankiškai azoto nekaupia. Tuose ankštinių augalų šaknų gumbeliuose, kur nėra ar labai mažai grybų – endofitų micelio, nėra ir jokio azoto, nors bakterijos – azoto fiksatorės gyvena. Kur kas geriau už ankštinius azotą kaupia varpinės žolės. Tą vėlgi patvirtina stepių juodžemiai – dirvos, labai turtingos azoto, kuriose ankštiniai augalai sudaro tik apie 5%. Tuo tarpu ankštinių augalų, kaip medingųjų reikšmės niekas nepaneigs.

ORGANIZMAI, SKAIDANTYS ORGANIKĄ

Šiai grupei priklauso labai daug įvairių organizmų, bet mes apžvelgsim tik pačius svarbiausius, kurie turi didžiausią reikšmę kultūrinėse dirvose. Tai bakterijos, grybai ir sliekai. Šių organizmų kiekis dirvoje tiesiogiai priklauso nuo šviežios organikos kiekio. Mulčio sluoksnis, pagrinde riba tarp mulčio ir dirvos – jų namai ir valgykla. Visi organizmai – organikos skaidytojai išskiria į aplinką medžiagas, stimuliuojančias vienų ir stabdančias kitų organizmų vystymąsi. Tokiu būdu, esant didelei organizmų įvairovei, sukuriama pusiausvyra, neleidžianti įsigalėti vienai ar kelioms atskiroms rūšims. Iš to sodui tiesioginė nauda – ligų sukėlėjų skaičius niekada neperžiangia pavojingos ribos. Jeigu dirvoje didelė mikroorganizmų įvairovė – galime būti ramūs dėl augalų sveikatos.

Ką daryti, kad taip būtų? Vėl grįžtam prie to paties – gyvenimo sąlygų. Visiems organiką skaidantiems organizmams reikalinga drėgmė, oras, optimali temperatūra ir, žinoma, maistas.

Matome, kad iš kokios pusės nepažiūrėsi į gamtinę žemdirbystę, visada grįžtam prie to paties – storo mulčio sluoksnio. Ir iš tikrųjų, tame slypi visa švarios ir sveikos sodininkystės ir daržininkystės esmė.

Nelaimė yra tame, kad nualintose, daugelį metų dirbamose dirvose mikropasaulio įvairovė labai jau skurdi. Bet keičiantis sąlygoms į gerąją pusę, t.y. atsiradus organikos sluoksniui, sistema pradeda keistis. Suprantama, tam reikia laiko. Juk žemė buvo naikinama dešimtmečius, ji tikrai neatsistatys per dvi dienas. Bakterijos plinta oru, ore taip pat daug įvairių grybų sporų. Suradę tinkamas sąlygas, mikroorganizmai tuoj pat jomis pasinaudoja. O dauginasi jie labai greitai. Todėl, pagrindinė mikroorganizmų įvairovės sąlyga – geros gyvenimo sąlygos. Žinoma, apgyvendinimą galima pagreitinti. Tam galima pasinaudoti biopreparatais, kurių sudėtyje yra saprofitinių organizmų. Dabar juos plačiai reklamuoja, kuriasi net atskiros žemdirbystės kryptys, efektyvių mikroorganizmų preparatus laikančios „teisingos“ žemdirbystės pagrindu. Nieko blogo tame nėra, bet neverta ir aklai tikėti reklama. Visada reikia prisiminti, kad nesant tinkamų sąlygų biopreparatai duos tik laikiną efektą arba neduos jokio. Jeigu tinkama aplinka yra – galima apsieiti ir be jų. Biopreparatai gali labai padidinti vienos ar kelių rūšių naudingų mikroorganizmų kiekį, kas iš karto pasireiškia augalų produktyvumo padidėjimu, bet didelis vienos rūšies skaitlingumas išsilaiko neilgai, todėl, kad sveikstančioje sistemoje palaipsniui klostosi santykiai tarp skirtingų mikroorganizmų rūšių ir visa sistema įgyja pusiausvyrą.

Kad efektas būtų nuolatinis, EM preparatus reikia naudoti dažnai. Daugelis taip ir daro. Ir daro didelę klaidą! Vienos ar kelių rūšių saprofitai gamina ribotą augalams ir dirvai reikalingų medžiagų asortimentą. Nuolat papildoma tam tikrų mikroorganizmų “armija” neleidžia atsikurti natūraliai bioįvairovei, dėl ko tampa nepilna medžiagų apykaita ir biologiškai aktyvių medžiagų išskyrimas. Yra biopreparatų, kurių sudėtyje daug bakterijų ir grybų rūšių. Jų poveikis, žinoma, jau įvairesnis. Bet irgi neverta tikėtis stebuklo. Dirvoje gyvena dešimtys tūkstančių mikroorganizmų rūšių, o ištyrinėta labai mažai. Naivu tikėtis, kad kelios dešimtys rūšių mikroorganizmų atstos Gamtos sukurtą įvairovę.

Ir vis tik biopreparatuose nėra nieko blogo. Jeigu jie naudojami vieną ar keletą kartų, kad suaktyvintų medžiagų apykaitą “naujame” sode. Bet visiškai nebūtina juos pirkti. Daug organikos skaidytojų gyvena žolėdžių gyvulių organizmuose, taigi ir šviežiame mėšle. Plonytis šviežio mėšlo sluoksnis po mulčiu ar palaistymas mėšlo tirpalu – puikiausias EM preparatas.

Labai aktyvus organikos skaidytojas bakterija – šieno lazdelė. Jų daug priplėkusiame šiene. Galima tokį šieną 15 – 20 minučių pavirinti vandenyje, kiekvienam litrui pridedant po šaukštą kreidos. Šieno lazdelės virimo temperatūroje nežūsta, o virsta sporomis. Indą uždenkit ir pastatykit šiltoje vietoje. Po keleto dienų vandens paviršiuje susidarys plėvelė – tai jau prabudusios bakterijos. Sunaudoję visas prieinamas maisto medžiagas, jos vėl virsta sporomis ir nusileidžia ant dugno. Tokiu nuoviru galima laistyti mulčią ir labai pagreitinti jo skaidymą. Bet organikos skaidymas – tik dalis šieno lazdelės privalumų. Ji – patikimas apsaugininkas nuo patogeninių mikrobų.Šios bakterijos išskiriami antibiotikai sunaikina daugelį žinomų ligų sukėlėjų, tarp jų ir tokį baisų kaip fitoftora (bulvių maro sukėlėjas). Rusų mokslininkai šieno lazdelės pagrindu sukūrė preparatą „VETOM“, apsaugantį praktiškai nuo visų infekcijų ir ženkliai padidinantį gyvulių ir žmonių imunitetą. Preparatą, pagamintą iš tų pačių bakterijų, naudojo tarybinė armija kaip apsaugą biologinio ginklo panaudojimo atveju.

Žmonių, gyvenančių toli nuo natūralios aplinkos, imunineto susilpnėjimas taip pat gali būti siejamas su šia (ar kita, o gal daugeliu) stebuklinga bakterija. Jų juk yra visur, kur auga augalai. Valgydami neplautas miško uogas, įvairias žoles, mes gauname „porciją“ reikalingų mikrobų apie kurių naudą net nenutuokiam. Niekada neplaukit miško uogų ar vaisių! Jų apnašose slypi SVEIKATA!Mus tiek metų gąsdino bakterijomis, kad visos jos atrodo vienodai baisios. Iš tikrųjų sveikoje natūralioje aplinkoje neįmanoma užsikrėsti jokia pavojinga infekcija. Juk čia yra pusiausvyra! Sode ir darže – kitas reikalas. Čia dar toli iki sveikos sistemos ir pusiausvyros joje, ypač jeigu tręšiame mineralinėmis trąšomis ar perpuvusiu mėšlu. Tokioje dirvoje knibždėte knibžda ligų sukėlėjų ir reikia būti atsargiems. Bet mes stengiamės, kad taip nebūtų!

Dar viena labai naudingų bakterijų grupė – pieno rūgšties bakterijos. Jos gyvena ne tik rūgpienyje, bet ir gyvulių organizmuose. Jų vaidmuo organikos skaidyme ir apsaugoje taip pat labai didelis. Šių bakterijų pagrindu taip pat gaminami probiotiniai preparatai. Labai naudinga laistant į vandenį įpilti truputį rūgpienio.

Norint kuo greičiau atstatyti natūralią pusiausvyrą dirvoje, galima pasinaudoti ir miško paslaugomis. Čia jau ne pirktiniai biopreparatai, miško dirvoje yra viskas, ko gali prireikti mūsų sodui. Mums netgi nebūtina žinoti kiek ir kokių mikroorganizmų ten gyvena. Svarbiausia, kad visi jie kartu sukuria neįtikėtino galingumo sistemą. Viršutinis miško dirvos sluoksnis kartu su paklote – neprilygstamas biopreparatas. Po saują jo reikai pakišti po mulčiu skirtingose vietose. Jei sąlygos patiks – mikroorganizmai greitai pasidaugins ir išplis po visą sodą, o jei nepatiks – galima pilti kibirais, nieko nepadės.

Dar vienas efektyvus dirvos apgyvendinimo būdas – „grybų vanduo“. Gerai, jeigu grybai – saprofitai jums pažįstami, bet jeigu ne – irgi gerai. Pririnkit kuo įvairesnių grybų, tik kepurėlių, geriausiai senų, nesvarbu valgomų ar ne. Tik neimkit augančių ant gyvos medienos. Namuose juos susmulkinkit, užpilkit vandeniu ir gerai išmaišykit. Viskas, „grybų vanduo“ paruoštas. Juo laistykit mulčią, ypač prie augalų. Nebijokit, grybai augalams nepavojingi. O padėti gali daug. Po metų ar dviejų, jeigu sąlygos patiks, jūsų sode pradės dygti grybai. Su savo galingais fermentais jie labai aktyviai dalyvauja dirvodaros procese, praturtina dirvą biologiškai aktyviomis medžiagomis, o kai kurie iš jų gali net sudaryti mikorizę su sodo augalais. Be to, savo sode galėsite rasti ir valgomų grybų. Bet vėlgi – turi būti tinkamos sąlygos. Storas mulčio sluoksnis, po kurį niekas nevaikšto be įpatingo reikalo. Jums, turbūt, jau nusibodo frazė „storas mulčio sluoksnis“? Bet šitoj frazėj – visa tokios žemdirbystės esmė. Visa kita – tik paaiškinimai.

Labai daug mikroorganizmų – organikos skaidytojų yra sliekų virškinimo trakte. Čia slypi savotiška užuomina: jeigu dirvoje daug sliekų – organikos skaidytojų pakanka. Ar pas visus sliekus (jų daug rūšių) gyvena vienodi mikrobai? Žinoma ne. Kiekvienos rūšies sliekai gyvena savotišką gyvenimą, turi savo mėgiamą maistą ir „savus“ mikrobus. Čia mus vėl bando sugundyti reklama: „Kalifornijos sliekai – patys geriausi!”. Iš tikrųjų, kalifornietiški sliekai buvo išvesti didelių kiekių organikos perdirbimui ir su šia užduotimi jie puikiausiai susitvarko. Deja, tai ne mūsų klimato gyvūnai ir natūraliomis sąlygomis negyvena. Pas mus pakanka savų sliekų, kam terliotis su svetimžemiais. Jie reiklūs maistui ir aplinkos temperatūrai, nepalankiomis sąlygomis greitai išnyksta. O mūsiškiai – gerai prisitaikę prie vietos sąlygų. Kaliforniečiai gali pateisinti save apšildomuose šiltnamiuose ar komposto krūvose, bet mūsų nagrinėjamoje sodininkystėje jie turi daugiau trūkumų nei privalumų.

Taigi, veiskime savo soduose vietinius sliekus. Galima jų atsinešti iš natūralių dirvožemių, kartu su jais “ateis” ir daug naudingų mikroorganizmų. Viename kvadratiniame metre dirvos gali gyventi apie kilogramas sliekų.