Minimalizmas. Pradžia.

Yra daug žmonių, kuriems mate­ri­ali­n­is tur­tas yra jų gyven­i­mo atspindys, įrody­mas, kad jie egzis­tuo­ja. Sąmoningai ar ne, jie save sie­ja su tuo, kas jiems prik­lau­so. Kuo dau­giau jie turi, tuo saugiau jauči­asi, tuo dau­giau jie taria­mai pasiekė. Dominique’as Loro “Menas gyven­ti papras­tai”

Šian­di­en min­i­mal­iz­mas jau tapo visu judėjimu. Apie jį rašo­mi straip­s­ni­ai, kny­gos, fil­muo­ja­mi fil­mukai, ren­gia­mi meistrišku­mo kur­sai, mara­ton­ai. O priežastis papras­ta: mūsų namu­ose yra per daug dalykų ir per daug infor­ma­ci­jos mūsų galvose. Ir, žino­ma, neat­si­tik­ti­nai šiuo metu visuomenė turi tokį por­eikį: reikia apsi­gyven­ti su min­i­mali­ais daik­tais, gyven­ti papras­tai, o svar­biau­sia – pras­min­gai, persvarstyti savo pri­or­ite­tus ir ver­tybes.

Noriu papasakoti apie savo jaus­mus. Patys pir­mo­sios – iš vaikys­tės, kai pas mus tokio žodžio tur­būt niekas neži­no­jo. Tuo metu buvo plači­ai paplitęs anti­min­i­mal­is­ti­nis judėji­mas, vad­i­na­mas „viskas namu­ose, gal pravers“. Bet kok­ie daik­tai ir daik­tai, kuri­u­os buvo gal­i­ma gau­ti ar įsi­gyti, buvo laiko­mi namu­ose didži­u­li­ais kieki­ais. Prisi­menu šiu­os antresoles, į kurias žiūrė­davome kartą per penkerius metus ir neį­si­vaiz­davome, kas ten yra. Mes saugo­jome daik­tus, kurių nenau­do­jome daug metų.

Bet labi­au­si­ai mane nuliūdi­no tai, kad visa kas geri­au­sia laukė savo laiko. Virėme senose kep­tu­vėse, nors kažkur buvo nau­jas rinkinys. Val­gėme iš lėkščių su nuskilu­si­ais kraš­tais ir nuvalkio­tais dizainais, o bufetė­je buvo nau­jas gražus kom­plek­tas, kar­tais ne vien­as. Tači­au jį buvo gal­i­ma gau­ti tik per didžiąsias šventes kelis kar­tus per metus. Mano moči­utė turi atsarginį lygin­tu­vą, šaldy­tu­vą ir nau­ją skalbi­mo mašiną. Bet ji lygi­na kažkok­iu ketaus su keiči­amomis plokštelėmis, kurią jis šil­do ant dujinės viryk­lės. Jis nau­do­ja senes­nį už mane šaldy­tu­vą ir plau­na jį rankomis. Ir nėra pras­mės jos klausti, kodėl.

Ir tada supratau, kad dauge­lis dalykų ne visa­da yra gerai. Supratau, kad man nereikia lauk­ti, kol sena plokštelė sulūžs, kad galų gale gauči­au nau­ją. Ir aš taip pat tai supratau šį sovi­et­inį įpro­tį „atidėti gyven­imą vėles­ni­am laikui“ labai sunku išnaik­in­ti. Kad ir kaip pro­gresyvi­ai galvoči­au, daž­nai pati įsi­gy­davau krūvą nereikalingų daik­tų, vadovau­damasi tam tikrais momen­tini­ais impul­sais ir norais. Pirkau ir laiki­au daik­tus, kurių man nereikėjo, kurie nepatiko ir nekėlė dži­augsmo. Nors jau nujauči­au, kad daik­tų kaupi­mas yra pabėgi­mas nuo tikro­jo savęs. Bet tada nenorė­jau apie tai galvoti.

O nese­ni­ai man sukako 33 metai, ir mane užklupo nau­ja dauge­lio mano įpročių bepras­my­bės ban­ga. Kažkaip netikė­tai supratau, kad jei ne pusė, tai tikrai treč­dalis mano gyven­i­mo jau už nugaros. Ir aš paprasči­au­si­ai negal­iu padary­ti dauge­lio dalykų, jei laiku neįjung­siu sąmoningu­mo. O daik­tų kalnai tiesiog nelei­džia to įjungti, nes jie labai ati­traukia nuo mąsty­mo.

Kitą dieną pradė­jau visuot­inį valymą. Šis proce­sas man jau atnešė daug atradimų, kai kurie mal­onūs, o kai kurie nelabai. Pavyzdžiui, jauči­au, kad daik­tai turi energi­jos ir tikrai „išnyk­s­ta“, kai jų nenau­do­jate. Supratau, kaip neap­galvotai pirkau drabužius, kiek sukau­pi­au papil­do­mai ir kiek mažai man iš tikrųjų reikia. Jauči­au sunkumą, kai atsiskyr­i­au nuo dalykų, kuri­u­os kažka­da mylė­jau. Dži­augs­mas iš namų švaros ir kar­tu liūdesys dėl aki­vaizdžios tuš­tu­mos…

man­au,Pagrin­di­nis pri­val­umas gyvenant min­i­mal­is­tiniu stil­i­u­mi yra sąmoningu­mas. Būti čia ir dabar. Suprask savo norus. Fil­truokite infor­ma­ci­ją, kuri mums ten­ka kiekvieną dieną. Turėkite pakanka­mai daik­tų ir nesistenkite jų kaup­ti rez­erve. Gyvenk papras­tai, padėk žmonėms, nebandyk niekam nieko įrod­inėti. Sunku visa tai jausti, kai turi krū­vas daik­tų, kuri­u­os reikia nuo­lat prižiūrėti.

Kaip į savo gyven­imą pri­taikyti min­i­mal­izmą, iš ko gal­i­ma pasisemti įkvėpi­mo, kok­ius svar­bius klausimus sau užduoti ir kaip išgirsti atsaky­mus – tuo su kole­gomis dalin­simės tin­klaraščio skyre­lio, skir­to min­i­mal­iz­mui, pus­lapi­u­ose „Viskas savo vietose“.

Autorė

Jev­geni­ja Ckoni­ja