„Kultūra orientuota į seksą, nuolat jaučiu jos spaudimą“: su deseksualiomis merginomis kalbėjomės apie tai, kaip jos supranta seksą ir kas joms svarbu santykiuose. 

Demiseseksualai gali patirtį seksualinį potraukį tik po to, kai tarp jų ir partnerio užsimezga stiprus emocinis ryšys. Tokių žmonių netraukia vienos nakties nuotykiai, jų santykiai dažnai išauga iš draugystės. Su deseksualiomis merginomis kalbėjomės apie tai, kaip jos supranta seksą ir kas joms svarbu santykiuose. 

„Deseksualumas yra neatsiejama mano asmenybės dalis“

Nastya, 21 metai

Man demiseksualumas yra tada, kai norisi lytiškai santykiauti tik su žmogumi, su kuriuo susikūrė stiprus pasitikėjimas, jauti patikimumą, abipusę šilumą, absoliutų priėmimą, bendrą emocinį ryšį. Man šiek tiek keista, kad deseksualumas išskiriamas kaip atskira seksualinė orientacija, nes man atrodo, kad norėti mylėtis tik dėl meilės yra normalu, ir tai visiškai nerodo konkrečios seksualinės orientacijos. Manau, kad lengviau priklijuoti etiketę ir pasakyti, kad deseksualumas yra kažkas ypatingo. 

Tai atradau savyje dešimtoje klasėje, kai sužinojau, kad mano bendraamžiai masturbuojasi, kad sekso nori tiesiog kaip patirties, bet aš to neturėjau, man tai visada asocijavosi su meilės jausmu. Bandžiau žiūrėti pornografiją ir masturbuotis, bet man tai nepatiko. Negavau malonumo būti su savimi, man reikia jausmo, kad tas, kurį myliu, yra su manimi. Tada supratau, kad esu kažkuo kitokia nei kiti. 

Dėl to buvau ramus, priešingai, liūdėjau, kad žmonės gali miegoti su kuo nors ne iš meilės, kad yra vienos nakties nuotykio samprata. Bet aš nieko neteisiau, o supratau, kad mes visi skirtingi. 

Mano partneris mano deseksualumą priėmė labai maloniai, švelniai ir mielai. Aptarėme seksą, troškimus ir išgyvenimus, o aš pasakiau, kad man seksas yra labai intymus momentas ir man reikia daug laiko, kol prie jo prisiartinčiau. Jaunuolis paklausė, ar aš pažiūrėjau į atsitiktinį vaikiną ir galvojau, kad jo noriu, ar tuo metu turiu seksualinį potraukį, o aš atsakiau, kad ne. Man šis jausmas atsiranda ilgai, ir iš pradžių jaučiu stiprią meilę, o seksualinis potraukis ateina palaipsniui. Jis man pasakė: „Nastja, kokia tu tyra, taip jaudina ir miela, taip vertinga būti žmogumi, kuriuo pasitiki“.».

Man sekse svarbu tai, kas vyksta prieš jį: vaikščioti kartu, žiūrėti filmą, juoktis, kalbėtis.

Man svarbu jausti žmogaus palaikymą ir dalyvavimą, o ne tik tai, kad esame fiziškai susiję. Jei nesu emociškai pakankamai „apšilęs“, nejaučiu, kad kažkurią dienos dalį gyvenome kartu, galiu sustoti ir, pavyzdžiui, paprašyti pasikalbėti.. 

Deseksualumas yra neatsiejama mano asmenybės dalis, tai tik aš. Gyvenu savo pasakų pasaulyje ir mėgstu galvoti, kad seksas gali būti tik dėl meilės. Mano partneriui tai niekada netapo kliūtimi, nors iki manęs tokių žmonių jis nebuvo sutikęs. Jis yra labai atsargus ir mylintis, ir tai sukuria tarp mūsų kažkokią magiją. 

Deseksualumas daug nušviečiamas žiniasklaidoje, galite klausytis podcast'o ir išgirsti, kad viskas gerai, jei norite mylėtis tik dėl meilės. Smagu, kad žmonės vis dažniau kalba apie tai, kokie mes skirtingi: vieni mėgsta vienos nakties nuotykius, o kiti nori visą save atiduoti tik vienam žmogui.. 

Mano patarimai demiseksualams yra prieštaringi, bet aš mėgstu romantizuoti šią savybę. Tai yra miela! Jūs esate monogamistas, jums nereikia daug patirties su skirtingais žmonėmis, jums sunku įsivaizduoti išdavystę - tai galima apibūdinti žodžiu „tyrumas“, ir jūs galite tai priimti savyje ir tuo žavėtis. Nenoriu diskredituoti tų, kurie nori „išeiti“, nėra nieko blogo, bet vertinu savo deseksualumą. Džiaugiuosi, kad tai dalis manęs. 

„Jaučiausi kalta, kad atsisakiau kam nors svarbaus santykių aspekto.“

Lisa, 22 metai

Manau, kad deseksualumas yra tam tikras intymių santykių kūrimo tempas ir pasitikėjimo bei intymumo jausmas, kurį galiu įgyti. Tai gali užtrukti ilgiau nei tikėjausi populiariojoje kultūroje, pasimatymų diskurse ar tarp draugų. Iki dvidešimties maniau, kad esu aseksuali, todėl turėjau susitaikyti ne su tuo, kad man reikia daug laiko, o su tuo, kad galbūt iš tikrųjų noriu pasimylėti.. 

Tie partneriai, kurie buvo asilai, nepripažino mano deseksualumo arba kalbėjo keistų dalykų. Pavyzdžiui, vienas pasakė: „Na, taip, tikrai bus problemų dėl to“, ir patvirtino, kad man buvo sunku ir blogai. Tačiau buvo ir tokių, kurie tai suvokė kaip normalu, ir man nereikėjo susidoroti su savo ydingumo jausmu, nes negalėjau duoti žmogui to, ko jam reikia. Labai svarbu suprasti, kaip šis kaltės jausmas nėra normalus, tiesiog norisi gyventi savo gyvenimą pagal tai, kaip jautiesi.. 

Visada iš anksto įspėdavau apie deseksualumą, nes supratau, kad tai gali būti kliūtis užmegzti ilgalaikius romantiškus santykius. Vieną dieną su partneriu išsinuomojome namą savaitgaliui. Draugavome tik trumpą laiką ir tai buvo pirmasis mūsų savaitgalis kartu. Maniau, kad tai gali sukelti seksą, bet nebuvau tikra, ar to noriu. Parašiau apie tai, mano partneris atsakė gerai ir pasakė, kad net jei aš niekada nenoriu sekso, tai gerai. Nepaisant to, jaučiausi kalta dėl to, kad neigiau žmogui svarbų santykių aspektą, bet niekada neklausiau, ar jis nelaikytų santykius be sekso neišsamiais.. 

Deseksualumas neapsunkina mano gyvenimo, bet mus supančios kultūros ir visuomenės struktūra – taip, jis elgiasi su mumis smerkiamai ir nenoriai. Tokio tipo seksualinis potraukis dažnai parodomas kaip moteriškas: „Vyrai apgaudinėja savo kūnu, moterys – protu. Vyrai – apie fizinį potraukį, moterys – apie emocinį intymumą. Bet tai nesąmonė. 

Kultūrinis seksualumo vaizdavimas labai skiriasi nuo tikrovės. Televizijos laidose žmonės seksu užsiima dažniau nei realybėje: popkultūra paskatino mus tikėti moteriškais, kasdien po naują merginą turinčiomis merginomis, o statistika teigia, kad seksu dažniausiai užsiima artimi monogamiški santykiai, ir tai yra apie 20 kartų. metai . Tai iškreipė įprastos seksualinės veiklos idėją, o žmonės, kuriems potraukis siejamas su pasitikėjimu ir meile, negali su tuo susieti.. 

Visiems deseksualiems žmonėms patarčiau nesijausti kaltam ir įsiklausyti į save. Viskas bus gerai, o tam pirmiausia reikia atsisakyti savęs.

„Mes nusipelnėme geidžiamų ir patogių santykių“

 Stiprus emocinis ryšys yra tai, be ko neįsivaizduoju seksualinių santykių. Kurį laiką laikiau save aseksualiu, nes nelabai supratau, kas yra malonu (įdomu, patrauklu) sekse, vyravo nuostata „dulkink, jei nori, man to nereikia“. Kai kurios individualios praktikos, tokios kaip seksualinės fantazijos ar masturbacija, taip pat nebuvo patrauklios. Tada prie to buvo pridėta seksualizuoto smurto patirtis, sukurianti baimę dėl bet kokio veiksmo, svarbesnio už apkabinimą. 

Sonya, 23 metai

Dabar man seksas įmanomas stipriuose romantiškuose santykiuose (mano atveju draugai su nauda nėra išeitis), tačiau tai lieka pasirenkamas bendravimo būdas, kai susiformuoja saugi ir pasitikinti aplinka..

Vienas iš mano pirmojo partnerio nusiskundimų buvo tai, kad draugavome apie metus, ir aš labai retai jį apkabindavau ir bučiuodavau, taip pat ir viešai. Tada tikrai negalėjau jam paaiškinti, kaip jaučiuosi. Antrasis partneris bandė išsiaiškinti, kaip jis mane įžeidė, kad aš jam atsisakiau sekso, nes jau turėjome du sėkmingus pasimatymus. Dabartiniuose santykiuose aš pati nebegalėjau išreikšti savo savybių ir dėl to kilo sunkumų. Dabar pradėjau rasti žodžių savo jausmams apibūdinti. Anksčiau tai buvo kažkas panašaus į „tu man labai patinki, bet nenoriu apsikabinti, bučiuotis, mylėtis, tai nereiškia, kad man šlykštisi joks kontaktas». 

Bandymai pasimylėti buvo tik vienuose romantiškuose santykiuose ir buvo nesėkmingi bei nepatogūs. Seksualizuoto smurto patirtis, kai pasipriešinimas sukėlė audringesnes reakcijas, o nesugebėjimas išreikšti savo jausmų ir pasakyti „ne“ lėmė tai, kad kai tik mano partneris atliko bet kokius veiksmus, kuriuos aš interpretavau kaip seksualinį, aš išsigandau ir sustingau. , nes nemokėjau pasakyti, kad nesijaudinu, kad neįžeisčiau jo ir nepabloginčiau savęs. 

Viena vertus, tokia seksualinė orientacija mane atleidžia nuo kančių: jokio nerimo dėl vienos nakties nuotykių, mažos atsitiktinių santykių galimybės ir nemalonių pasekmių. Nepasakyčiau, kad deseksualumas yra kažkoks bruožas.

Kartais pagalvoju, kiek juokingų ir šiurpių pažinčių istorijų galėčiau papasakoti, bet... 

Kita vertus, aš, visų pirma, jaučiuosi ribotas partnerių pasirinkime, nes visi mano romantiški santykiai perėjo artimos draugystės stadiją, o romantiško pomėgio atradimas gali kelti grėsmę draugystei. Antra, man nelengva paaiškinti deseksualumą, jie baigiasi didžiulėmis paskaitomis, pradedant beveik nuo lyties ir seksualumo pagrindų. 

Kultūra yra orientuota į seksą, nuolat jaučiu jos spaudimą, jaučiu, kad nepritariu jai ir nežinau, kaip elgtis, kad mane teisingai suprastų. Negaliu prisiminti nė vieno kūrinio su deseksualumo reprezentacija: žmonės tiesiog nežino apie deseksualius žmones, o patys demiseksualūs žmonės neturi jokio gerai žinomo įvaizdžio, su kuriuo galėtų save sieti. Deseksualių vyrų vaizdavimas yra dar sudėtingesnis, nes vyriškumas dažnai siejamas, pavyzdžiui, su dideliu seksualinių partnerių skaičiumi ir ankstyvu nekaltybės praradimu.. 

Manau, svarbu nepamiršti, kad deseksualumas yra normalu, mes nusipelnėme geidžiamų ir patogių santykių, svarbu suprasti save, savo norus ir ribas..

„Kažkas fantastiška patikėti save ir savo kūną atsitiktiniam žmogui.“

Alisa, 19 metų

Deseksualumas man yra sekso kaip kažko intymaus ir tam tikra prasme švento supratimas, kai jam suteikiama didesnė reikšmė. Seksas su nepažįstamu asmeniu man gali būti laikomas išprievartavimu. 

Visada domėjausi seksu ir kūno tyrinėjimais. Būdama 17 metų labai troškau pasimylėti ir susirasti santykius, nes beveik visi mano draugai jau turėjo pirmuosius romantiškus ir seksualinius išgyvenimus, ir aš jaučiau, kad kažko praradau. Su mano pirmuoju partneriu viskas įvyko labai greitai, ypač dėl to, kad labai norėjau, kad visa tai pagaliau atsitiktų su manimi, tačiau tuo pat metu praktiškai nieko nejaučiau, kad ir kaip stengiausi. Man buvo nuobodu, nesijaudinau. Po to maniau, kad esu palūžęs, nes jaučiau tik pasibjaurėjimą ir liūdesį (ir visa tai buvo tada, kai maniau, kad myliu savo partnerį). Kai kitą kartą tikrai įsimylėjau berniuką ir visiškai juo pasitikėjau, supratau, kad mane įjungė chemija ir kontaktas. Kad aš nesu palūžęs, o tiesiog nepasirengęs, kad manęs tas berniukas iš tikrųjų netraukė, aš jo nemylėjau.

Retai užmezgu romantiškus santykius, o be jų, žinoma, seksas – iš piršto laužtas.

Jaučiuosi keistai, kai kalbu su draugėmis apie jų atsitiktinį seksą, nes man tai yra kažkas iš fantazijos sferos, kai patikėti save ir savo kūną atsitiktiniam žmogui (nors aš jų nekaltinu). Esu labai apčiuopiama, man labiau trūksta intymumo nei draugiško, bet nesu itin įsimylėjusi, dažnai tiesiog žaviuosi žmonėmis. Žinoma, kai matau ką nors patrauklų, kartais pagalvoju, kad galiu pasimylėti su tuo žmogumi vien todėl, kad manau, kad jis mielas ir seksualus, bet greitai suprantu, kad taip nėra. 

Pasauliniu mastu aš demiseksualumą vertinu kaip privalumą: daug mažiau tikėtina, kad būsiu pasinaudota ar apgauta. Aš gaunu daugiau malonumo dėl žmogaus atpažinimo ir pažinimo džiaugsmo seksas man virsta kažkuo intymesne, dvasinga. Jausmai yra gilesni ir vertingesni. 

Kai skaitai knygas, žiūri filmus, kur žmonės per pirmąjį pasimatymą ramiai užsiima seksu, kur demonstruoja vienos nakties nuotykius, kur seksas pasirodo esąs mechanizmas, paleidžiantis meilę, atrodo, kad tau kažkas negerai. Auganti pažinčių programėlių kultūra skatina žmones aktyviai užsiimti seksu, dažnai su virtualiais nepažįstamais žmonėmis. Tai tampa įprasta, supa tave, tampa pažįstama. Ir tokioje situacijoje atsiranda klaida sistemoje. 

Visiems deseksualams norėčiau pasakyti: viskas su jumis gerai. Kultūra yra cikliška, neleiskite seksualinei revoliucijai priversti jus abejoti savo sveiku protu. Seksas turėtų kelti jaudulį, nekankinkite savęs tuščiais ryšiais, kurie niekur nenuves. 

„Seksas be jausmų yra tarsi masturbacija prieš žmogų“

Veronika, 22 metai

Supratau, kad esu deseksualas, kai išgirdau pasakojimus apie draugus ir pažįstamus, kurie prarado nekaltybę pirmam sutiktam žmogui. Negalėjau suprasti, kaip tai netgi įmanoma, kaip kas nors galėjo nuspręsti tai padaryti. Nemaniau, kad man reikia „pasirūpinti“ savimi, tiesiog nežinojau, kad galima mylėtis be meilės. Tai kaip tada, kai vaikystėje sužinai, kad ne visi dešinėje rankoje laiko rašiklį – nustebink šiek tiek sumišimo. 

Man seksas yra kuo intymesnis ir artimesnis dalykas. Atsiveriate vienas kitam pažeidžiamiausioje padėtyje, gulite sušikuoti nuogi, jau gerai vienas kitą pažįstate ir tarsi pereinate į maksimalaus žinojimo ir pasitikėjimo lygį. Aš tiesiog nenoriu mylėtis su žmogumi, kuris atsikelia, apsirengia ir išeina ir kurio daugiau niekada nepamatysiu. Nenoriu atsiverti atsitiktiniam žmogui, net ir nepaprastai patraukliam. Kai vaikinas man atrodo gražus, užtrunka, kol noriu su juo pasimylėti, juo pasitikėti. Vertinu šilumą, kai šalia manęs yra mylimas žmogus, kuris nori man daryti gera, net jei tai nėra nepaprastai karšta ir aistringa, bet pagarbiai ir rūpestingai. Man brangiausia akimirka, kai meluoji ir girdi vienas kito širdies plakimą, tai viduje sustingsta viskas.. 

Seksas be jausmų yra tarsi masturbacija prieš žmogų. Šiuo metu neturiu santykių ir gyvenu Europoje, kur labai išvystyta sekso be įsipareigojimų ir draugų su nauda kultūra. Aš naudojuosi pažintimis, mano profilyje rašoma, kad esu deseksualas, o vaikinai nuolat manęs klausia, ką tai reiškia. Tokiomis akimirkomis noriu pasakyti: „Ar jus užblokavo Google? Čia jaučiuosi kaip mažumoje, bet net nebandysiu peržengti savęs, nematau tame prasmės. Man nėra nieko gražesnio ir lengvesnio už jausmą, kad egzistuojate tik vienas kitam, o jei aplinkiniai nori kažko kitaip, na kodėl gi ne. Manau, kad ne visi domisi tik seksu, yra tokių, kurie domisi ilgalaikiais romantiškais santykiais kaip tokiais. 

Man vis dar nepatogu aiškinti savo deseksualumą, bet man neteko to daryti dažnai.

Sekso tema visuomenėje taip ilgai buvo tabu, kad suprantama, kodėl apie ją taip sunku kalbėti. Tačiau labai svarbu tai padaryti, kad žmonės žinotų, jog visi esame skirtingi ir vienam reikia poros pasimatymų, kad būtų pasiruošę seksui, o kitam – poros mėnesių.. 

Man sunku priimti deseksualumą savyje, ypač dabar, kai visi aplinkui gyvena skirtingai ir užsiima seksu jau per pirmą ar antrą pasimatymą arba užsiima vienos nakties nuotykiais. Retkarčiais pagalvoju: „Po velnių, štai kodėl aš nesu toks kaip jie, kodėl aš toks ilgas? Bet tada suprantu, kad nenoriu skubėti į seksą, noriu, kad tai būtų priedas prie jau esamo tvirto ryšio, o ne kažkas, kuo jis galėtų būti pagrįstas arba gali būti nutrauktas.. 

Manau, kad deseksualumas yra netgi puiku, nes padeda pasitikrinti, kiek partneris domisi tavimi ir tavo asmenybe, kiek jis rūpestingas. Man atrodo, kad net ir greitai seksui pasiruošusiam žmogui nesunku laukti porą mėnesių, kol tikrai jausis patogiai, jei jis tave myli ir tavimi rūpinasi. Bet jei jam svarbesnis fizinis komponentas ir jis jus skubina, tada jūs tiesiog ne pakeliui. Kam tau toks žmogus šalia? Pateiksiu atvirkštinį pavyzdį: ar primygtinai reikalautumėte, kad kairiarankis partneris rašytų dešine ranka vien todėl, kad taip elgiatės? Tikriausiai ne, todėl tereikia priimti savyje demiseksualumą ir neskubinti dalykų.

Nastja Samonina