Mažos didžiųjų skėtinių grybų paslaptys. Puikūs valgomieji grybai, kurių Lietuvoje beveik niekas nerenka

Šiandien norėčiau paliesti grybų temą, kurią ignoruoja dauguma grybautojų. Nedaug žmonių juos atpažįsta. Juos renka dar mažiau grybautojų. Tuo tarpu šie grybai labai skanūs, gausūs ir visada pasiruošę užimti pelnytą vietą Jūsų krepšelyje, o vėliau konkuruoti su kitais grybais, kuriuos naudojate įvairiuose patiekaluose.!

Rusijos miškuose auga daug valgomųjų grybų, kurių kiekvienas turi savo skonį, aromatą, maistinę vertę ir paruošimo būdus. Bet dažniausiai turime galvoje baltuosius baravykus, baravykus, voveraites, drebules, baravykus, piengrybius, medaus grybus, šafraninius pieno kepures….

Tačiau tuose pačiuose miškuose auga ir kiti grybai. Jų yra daug, daug daugiau nei tų, kuriuos visi žino ir kolekcionuoja. O tarp jų anaiptol ne paskutinę vietą užima dideli grybai – skėčiai. Tačiau grybautojai grybaudami ne tik nelaiko jų prioritetu, bet yra pasirengę išeiti iš miško su tuščiais krepšiais, manydami, kad miške nėra grybų, išskyrus rupūžes….

O man asmeniškai labai pritrenkia tai, kad nepaisant plataus paplitimo, juos žino tik labai siauras grybautojų ratas..

Esu tikras, kad dauguma grybautojų yra matę šiuos grybus. Dėl įspūdingo dydžio jų sunku nepastebėti. Tačiau beveik visi praeina pro šalį, supainiodami juos su didžiulėmis musmirėmis. Ir būtų gerai, jei jie tiesiog praeitų… Bet juk ne! Kai kuriems žmonėms būtinai reikia spardyti šiuos grybų skėčius!

Gaila ir grybautojų, ir grybautojų, kurie senelių dėka žino vos kelias savo rūšis. Jie užtikrintai laiko likusias rupūžes ar musmires ir kovoja su jais dėl savo sumanumo!

Iš karto noriu pasakyti, be teisės apskųsti, kad visi dideli skėtiniai grybai, augantys mūsų miškuose, yra visiškai valgomi! Ir jie neturi jokių nuodingų “dublių”! Rusijoje jie auga: margi, rausvi, Conrad, balta, grakšti ir mergaitiška. Tuo pačiu metu tik pirmieji 3 randami gana dažnai ir yra įdomūs kaip rinkimo ir apdorojimo objektas.

Šiandien trumpai apie juos papasakosiu..

Margas skėtinis grybas (Macrolepiota procera).

Jis taip pat vadinamas didžiuoju skėtiniu grybu, margu kalakutų grybu, didžiąja lepiota. Jie auga pavieniui ir grupėmis nuo liepos pabaigos iki spalio vidurio, atvirose spygliuočių ar mišrių miškų vietose, pievose ir laukuose..

Kepurėlė iki 40 cm skersmens, iš pradžių sferinė, vėliau atsidaro, lūžta jo lygi viršutinė odelė, virsta daugybe rudų ar gelsvai pilkų žvynelių. Suaugusio grybo kepurėlės viduryje yra privalomas gumbas..

Plokštelės minkštos, labai plačios, baltos, su amžiumi pasidaro šiek tiek rausvos spalvos. Koja iki 50 cm ilgio, tuščiavidurė, prie pagrindo sustorėjusi, kieta, ruda. Ant jo yra žiedas, kuris laisvai juda išilgai kojos. Minkštimas: stiprus, baltas, birus, tirštas, senuose grybuose šiurkštus, malonaus kvapo ir skonio.

Šiuos grybus tereikia išvalyti nuo miško šiukšlių, pašalinti apnašas ir nuplauti po tekančiu vandeniu. Tai viskas! Jokio išankstinio virinimo ar mirkymo! Skrybėlės nuo skėčių dažniausiai renkamos, nes… jų kojos kiek kietos. Asmeniškai patarčiau tiems, kurie nori kepurėles pakepinti pakankamame kiekyje aliejaus, pagal skonį įberiant druskos. Apkepkite kaip kotletus iš abiejų pusių. Taip pat galite išdžiovinti, o vėliau pridėti (susmulkintą) į įvairius patiekalus kaip labai aromatingą prieskonį…..

Konrado skėtinis grybas (lat. Macrolepiota konradii)

Šie grybai nėra taip plačiai paplitę, kaip margi skėčiai, tačiau visai įmanoma juos sutikti miške, tvarte ar miško pakraštyje..

Dėl „žvaigždės“ ant dangtelio jie atrodo labai originalūs. Na, ką su tuo turi musmirė? Kur matėte musmirės su tokiu raštu? Jie nepanašūs į kitus stambius skėtinius grybus, nei į kitus mūsų miškuose augančius grybus!

Jaunų grybų kepurė yra sferinė, tada palaipsniui atsiveria. Dangtelis kraštuose plonesnis nei viduryje. Odos spalva yra balta arba pilka su privaloma „žvaigždute“ viduryje, kuri yra rausva arba rusva. Plokštelės baltos, kartais su rudomis dėmėmis.

Žemiau esanti koja yra klubo formos ir sustorėjusi. Lovatiesės likučiai sudaro žiedą. Minkštimas yra baltos spalvos, kuri nesikeičia pjaunant, labai malonaus kvapo ir saldaus skonio. Bet tik skrybėlėje ji minkšta ir elastinga.

Jaunos šių grybų kepurėlės kepamos svieste. Galite juos kepti kaip blynus, visą panardindami į išplaktą kiaušinį, tada apvoliodami miltuose ir kepdami iš abiejų pusių iki auksinės rudos spalvos Kojos neišmetamos – jos naudojamos grybų milteliams.

Raudonasis skėtis (Chlorophyllum rhacodes).

Šie grybai taip pat vadinami gauruotuoju skėčiu arba vištiena.

Vienas iš labiausiai paplitusių ir skaniausių skėtinių grybų. Šie grybai Europoje žinomi ir gerbiami daug labiau nei Rusijoje, kad ir kaip keistai visa tai skambėtų. Taip, nuomonė, kad Europos šalyse grybų visai nerenka, o tik triufelius ir pievagrybius perka parduotuvėse, yra labai klaidinga..

Kepurėlė iki 20 cm skersmens, rusva arba pilkšvai ruda. Iš pradžių jis yra sferinis, vėliau išskleistas skėčio pavidalu. Augant jo paviršius pasidengia dideliais rausvais arba rudais žvyneliais, suteikiančiais grybui būdingą „raustą“ išvaizdą..

Koja: iki 25 cm ilgio, jaunystėje stipriai sustorėjusi iš apačios, vėliau cilindrinė, gumbiniu pagrindu, tuščiavidurė, pluoštinė, su judančiu žiedu, kurio viršus nudažytas baltai, o apačia rusva..

Minkštimas: tirštas, birus, baltas, silpno malonaus kvapo ir tokio pat skonio. Šio skėčio ypatumas – su amžiumi atsirandanti rausva spalva ir tai, kad pažeistas minkštimas keičia spalvą: iš pradžių tampa geltonas, paskui oranžinis ir galiausiai parausta..

Dažniausiai kepami iš abiejų pusių po kelias minutes, pamirkius į plaktą kiaušinį ir apvoliojus miltuose. Kai kurie gurmanai nedideliais kiekiais deda jų žalius į salotas…

Jų kojos yra labai kietos ir pluoštinės. Bet iš jų galima pasigaminti padažų ir sultinių. Be to, jie gerai išdžiūsta. Išdžiovinti skėčiai sumalami į miltelius ir dedami į įvairius patiekalus dėl skonio ir aromato..

Na, o dabar trumpai apie tai, kuo visi dideli skėtiniai grybai skiriasi nuo musmirių:

Pirma, pagal dydį (tačiau tai nestabilus ženklas), antra, jų žvynai visada tamsesni nei kepurėlės (musmirėse, atvirkščiai), trečia, tai yra kilnojamas žiedas, nepritvirtintas prie kojos (musėje). nuo agarų galima tik nuplėšti, ji nejuda), ketvirta, plokštelės tvirtinamos ne prie grybo stiebo, o prie specialaus kremzlinio apykaklės, vadinamos „koliariumi“, penkta, nesant volvos, savotiškas „ maišelis“, iš kurio išauga visų be išimties musmirių stiebas.

Pageidautina rinkti tik jaunus, tankius skėčius, kurių dangteliai dar neatsidarę. Kaip paruošti šias kepures, jau minėjau aukščiau. Šie grybai labai skanūs, taip pat kaip pyragų įdaras kartu su keptais svogūnais. Skaičiau, kad jie tinka ir sriuboms, ir sūdymui, ir marinavimui. Bet aš pats to niekada nedariau, todėl nepatarsiu…

Ir nemeskite jų kojų! Taip, jie yra labai kieti ir pluoštiniai. Bet jei juos išdžiovinsite ir susmulkinsite į miltelius, gausite puikų prieskonį su ryškiu grybų skoniu ir kvapu. Iš jų galite gaminti padažus ir padažus įvairiems patiekalams….

Tai šie dideli skėtiniai grybai, kurių dauguma grybautojų neatpažįsta dėl akivaizdaus nesusipratimo!

Ačiū visiems, kurie skaitė!

Autorius: Grybų kritikas
Rusijioje turintis 58,3K prenumeratorių