Nimfomanija: liga ar pasileidimas?

Kiekvien­am paskaitas skai­tanči­am dėsty­to­jui, kaip taisyk­lė, išsivys­to nuo­lat­inė ais­tra tam tikroms temoms. Aš nekenčiu visko, kas susi­ję su sek­sologi­ja. Klinikinė­je psi­chologi­jo­je papil­domą valandą mieli­au skir­iu šizofreni­jai ar bent jau potrau­mini­ams sutriki­mams — bet ką, kad tik išvengči­au nepato­gios situaci­jos, kai stu­den­tai prade­da raudon­uoti, kiken­ti ir laidyti neš­vankius juoke­lius.

Tači­au vienos temos beveik nieka­da nepavyk­s­ta išvengti: nim­fo­mani­jos. Ir būti­nai praside­da klausi­mai: kiekvien­ame kaime, kiekvieno­je apylinkė­je yra „nim­fo­manė“, apie kurią būti­na išsi­aišk­in­ti, iš kur ji atsir­a­do ir ar ją gal­i­ma išsiųsti į psichi­a­tri­jos įstaigą?

Beprotiškos nuotakos

Žodis nim­fo­mani­ja kilęs iš dviejų graikų kal­bos žodžių: num­rhe — nuo­ta­ka, mania — ais­tra, beproty­bė. Tuomet tikrai atsir­as protin­gas vaik­i­nas, kuri­am kils klausi­mas: „Na, kas čia tokio? Aistringa nuo­ta­ka yra šaunu!“

Niekas nesako, kad aistringa nuo­ta­ka yra blo­gai. Tači­au nim­fo­mani­jos atve­ju kalba­ma ne apie aistrą, o apie beproty­bę. Gerai, kai mergina jaučia sek­su­al­inę trauką savo vaik­inui, bet kai ji jaučia ją visą parą, ir ne tik savo vaik­inui, bet ir visiems stiprio­sios lyties atsto­vams — tai visai negerai.

Nim­fo­mani­ja — patologi­nis hipersek­su­alumas, sun­ki liga, lydi­ma obsesinių kom­pulsinių būsenų ir polinkių į agresyvų elgesį, kai moterį užval­do nuo­la­ti­nis stiprus kank­i­nan­tis sek­su­ali­n­is potraukis. Jis gali vystytis dviem kryp­ti­mis — noras patir­ti kuo dau­giau orgazmų arba noras turėti kuo dau­giau part­ner­ių.

Jei patologinio troški­mo objek­tas yra orgaz­mas, nim­fo­manė savo part­nerį prive­da iki fizinio išseki­mo. Be to, vyras išsek­s­ta ir psi­chologiškai, nes jauči­asi bejėgis, negal­in­tis patenk­in­ti savo mot­ers. Daž­nai toks atve­jis baigiasi skyry­bomis. Likusi viena, nim­fo­manė arba puo­la į sunkią depre­si­ją, arba pere­ina prie antro­sios patologinės strate­gi­jos — ieškoti kuo dau­giau part­ner­ių.

Iš žodžio „nim­fa“ kilęs kitas kliniki­nis ter­mi­nas — nim­fofil­i­ja, reiškiantis potraukį mer­gaitėms paauglystė­je (nuo 13 iki 17 metų).

Papras­tai nim­fo­manai renkasi tokias gry­nas Loli­toškas, o susi­tiki­mas su tikromis nim­fo­manėmis jiems atro­do bais­us koš­maras.

Jei aistros objek­tas yra nuo­lat­inė part­ner­ių kai­ta, mote­ri­ai neį­do­mi nei vyro išvaiz­da, nei jo psich­inės savy­bės, nei net pinig­inės dydis. Ji ieško tin­kamo dydžio vyrišku­mo ir bogatyrinės poten­ci­jos. Mūsų kultūra visa tai linkusi sieti su grubu­mu, žema socia­line padė­ti­mi ir pieti­etiš­ka kilme (žino­ma, tai toks pat neteisin­gas mitas kaip ir bet kuris kitas).

Viena šeima apie duk­ters nim­fo­mani­ją suži­no­jo, kai sulaukė netoli namų esančio kiosko par­davėjų del­e­gaci­jos. Iš vienos pusės, stam­būs vyrukai, pasižymintys savi­ta ryti­etiš­ka išvaiz­da, mur­mėjo ir mur­mėjo: „Uymy svau Lary­su, a? Syl nat, eh?!“ — juokinga. Kita ver­tus, jei atsižvel­gsime į tai, kad „Larysa“ yra 36 metų, tech­nikos mok­slų kan­di­datė ir turi du vaikus, ne taip juokinga.

O tok­ių moralės požiūriu nepriekaišt­ingų kvi­es­tinių dar­buo­to­jų pasitaiko labai retai. Daž­ni­au tokios istori­jos baigiasi prob­le­momis: nuo užsikrė­ti­mo visomis įmanomomis lytiškai plin­tančiomis infek­ci­jomis iki visai krim­i­nalin­ių istori­jų, kai nim­fo­mani­jos apak­in­ta mergina nueina paskui nepažįs­tamąjį, o paaiškė­ja, kad jis irgi ne visai sveikas ir sek­so, žino­ma, nori sek­so, bet pir­mi­au­sia nori nup­jau­ti gražuolei rankas ir kojas.

Svajonė ar prakeiksmas?

Dauge­lis vyrų sva­jo­ja sutik­ti nim­fo­manę, tači­au realiame gyven­ime toks ryšys atneša dau­giau prob­lemų nei dži­augsmo.

Egzis­tuo­ja mitas, kad nim­fo­manės visos kaip viena — ištvirku­sios gražuolės blondinės su penk­to dydžio bius­tu ir jaus­min­gomis lūpomis. Aki­vaiz­du, kad šis mitas paim­tas iš pornografinių filmų, tači­au jis be galo toli nuo tiesos — nim­fo­manių būna tiek pat skirt­ingų išvaizdų, kiek ir sveikų moterų, o sek­su­alinio elge­sio kon­trolės praradi­mas neatro­do labai apeti­tiškai.

Taip pat netiesa, kad su nim­fo­mane galite patenk­in­ti visas savo slap­tas erotines sva­jones — part­ne­r­io ir jo pasitenk­in­i­mo nim­fo­manės visiškai nedom­i­na.
Gydyti ar negy­dyti?

Skiri­amieji nim­fo­mani­jos požymi­ai — kri­tišku­mo ir kon­trolės praradi­mas. Jei moteris suvokia, ką daro, kiek tai pagrįs­ta ir saugu, — viskas gerai. Gal­būt ji daž­nai keičia sek­su­alin­ius part­ner­ius dėl finansinės nau­dos arba taip kovo­ja su nepil­naver­tišku­mo jaus­mu. Tai neturi nieko ben­dra su liga. Tači­au diag­nozuoti — gydy­to­jų, netur­inčių patir­ties ir spe­cialaus išsilavin­i­mo, reikalas — nev­er­ta ir bandyti.

Vyra­ms yra nim­fo­mani­jos analo­gas — satyri­ja. Ši liga pava­din­imą gavo nuo satyrų — gei­dul­ingų miško demonų ožkų kojomis.

Nesu­tram­do­mi vyrai ir dabar ben­drinė­je kalbo­je vad­i­na­mi oži­ais, tači­au satyri­ozės atve­ju kalba­ma ne apie mora­lines savybes, o apie ligą.

Patologi­nis hipersek­su­alumas suke­lia kančias ne tik kitiems, bet ir patiems nim­fo­manams, todėl jį reikia rim­tai gydyti. Pir­mi­au­sia — medika­men­tais. Koks jis bus, prik­lau­so nuo nim­fo­mani­jos genezės. Daž­nai ši liga pasireiškia endokrininių sutrikimų fone (daž­ni­au­si­ai skaus­min­gos būsenos atsir­an­da brendi­mo ar menopauzės metu, nors jos gali atsir­asti ir vidu­tini­ame amži­u­je sutrikus hipofizės ir kiaušidžių veik­lai) — tada pagrind­inė gydy­mo kryp­tis bus hor­monų ter­api­ja.

Taip pat nim­fo­mani­ja gali būti tik kitos psichikos ligos, daž­ni­au­si­ai šizofreni­jos, simp­tomas. Kar­tais nim­fo­mani­ja išsivys­to stipraus stre­so pagrindu — būna atve­jų, kai ji debi­u­tuo­ja po išprievar­tavi­mo. Dauge­lis pacien­tų vaikys­tė­je buvo sek­su­ali­ai išnau­do­ja­mi arba, atvirkšči­ai, griež­tai baudži­a­mi už bet kok­ius su sek­su­alu­mu susi­ju­sius dalykus.

Bet kok­iu atve­ju kar­tu su medika­men­tiniu gydy­mu atlieka­ma elge­sio korek­ci­ja.

Ar yra gyvenimas po gydymo?

Sėk­min­gai bai­gus gydymą, visa­da laukia sunkus reabil­itaci­jos laiko­tarpis. Atgavusi kri­tiškumą, moteris prisi­me­na viską, kas jai nutiko, ir pasi­baisė­ja. O tada aplink­ini­ai įpi­la alyvos į ugnį: jie laiko ją eiline paleis­tuve ir visais įmanomais būdais pabrėžia savo panieką. Tai sunki­au­sias gydy­mo momen­tas. Moteris turi susi­doroti su kaltės ir gėdos jaus­mais, kurie gali būti tok­ie stiprūs, kad psi­chol­o­go pagal­bos nepakan­ka — ten­ka var­toti anti­de­pre­san­tus.

Be to, buvu­si­ai nim­fo­manei reikia iš gri­u­vėsių atstatyti savo gyven­imą. Daž­nai ligos metu išyra šeima: vyrui gana sunku suvok­ti, kad jo žmona mylėjosi su visais kaimo vaik­i­nais ne todėl, kad buvo ištvirkusi, o tiesiog sir­go. Beje, jei viskas iš tiesų įvyko kaime, geri­au pakeisti gyve­namąją vietą. O mieste daž­nai ten­ka keisti pažįs­tamų ratą. O artimi­ausiems žmonėms — tėvams ir vaikams daž­nai ten­ka apsi­lankyti pas psi­chologą.

Mūsų visuomenė dar nepasiren­gusi pri­imti nim­fo­mani­jos kaip ligos. Vis dėl­to nesame taip toli nuo ikifreu­dinių laikų, kai vien moterų gebėji­mas patir­ti orgazmą buvo laiko­mas patologi­ja, o ką jau kalbėti apie hipersek­su­alumą ir nėra apie ką kalbėti. Tai patvirti­na klausimą, kurį visa­da girdžiu pasako­jimų apie nim­fo­mani­ją pabaigo­je: Ir kas iš to? Šiems šun­snuki­ams, kurie yra tok­ie… su visais… juos reikia gydyti?!