Kaip priversti vyrą atsiklaupti ant kelių. Londono Dominatrix istorija

Stoviu prabangioje parduotuvėje Kovent Gardene, kur galima rasti odinių korsetų, nėriniuotų biustjerų už beveik tūkstantį svarų, ponio uodegų, apykaklių su spygliukais ir akmenukais, anatominių objektų, apie kuriuos nevalia rašyti padorioje interneto svetainėje. Žmogaus vaizduotė yra beribė, o smalsus protas – beribis. Tačiau čia jie pasirūpino ir pastaruoju pasitenkinimu ir surinko knygų lentyną su foliantais apie BDSM ir fetišo teoriją bei praktiką. Tarp knygų yra ir pirmoji pasaulyje fundamentali mokslinė studija apie moterų dominavimo istoriją, parašyta mano naujojo pažįstamo, iš kurio šią minutę skausmingai laukiu skambučio.

Sutarėme susitikti sekmadienį, bet, kaip kokie žygio herojai, dar nesame pasitvirtinę, kur ir kelintą valandą tiksliai. Artėja vakaras, ir aš, kaip indėnų šamanai, nusprendžiu pritraukti sėkmę atlikdamas ritualinį šokį, t. y. nueiti į parduotuvę, į kurią negalima eiti iki aštuoniolikos. Užkeikimas suveikia. Vos tik paimu į rankas pažįstamą knygą, sulaukiu skambučio: „Labas! Atsiprašau, buvau posėdyje, negalėjau tau iš karto perskambinti. Susitikime po valandos mano „požemyje“. Nusiunčiau tau adresą trumpąja žinute“.

Iš viso Londone yra apie 10-12 profesionaliai įrengtų „požemių“, į kuriuos visuomenė gali patekti iš anksto susitarusi.

Toliau vyksta keletas visiškai kasdieniškų veiksmų. Parduotuvėje nusiperku saldainių dėžutę (juk ketinu apsilankyti!), įlipu į autobusą ir, kadangi maršrutas nepažįstamas, nerimauju, ar nepavėluosiu į stotelę. Bet viskas gerai – prie išėjimo manęs laukia aukšta mergina nuostabiais garbanotais plaukais ir australišku akcentu. Pasibučiuojame į skruostus, kaip įprasta moterims iš migloto Albiono, ir pakeliui į „požemį“ aptarinėjame orą bei skundžiamės vaikinais.

Ji atsidūsta – jos vaikinas visą laiką dirba, o savaitgaliais su bičiuliais geria alų. „Ir ką, tu jo nebaudi?“ – klausiu. – Atsargiai paklausiu. „Jam tai malonumas, todėl už alų – ne“.

Ji ir jos vaikinas susipažino fetišo klube. Praėjus penkioms minutėms po jų pažinties, jis pripuolė prie jos ant kelių laikydamas jos mėgstamą kokteilį, po dešimties minučių ji jį iškeikė, o po mėnesio persikraustė pas jį gyventi. Dabar jie ruošiasi tuoktis, o į klausimą „Kur susipažinote?“ atsako nedvejodami: „Klube“. Tačiau nepatikslina, kuriame klube.

Estetiškai „požemiai“ skirstomi į teatrališkus (kuriuose svarbiausia – subtili atmosfera) ir grynai funkcinius (kaip garažai, kuriuose visi įrankiai pakabinti taip, kad, svarbiausia, būtų lengvai pasiekiami).

Dauguma mano naujosios pažįstamos draugų nežino, kad ji yra ne tik meno istorikė ir daktarė, bet ir profesionali dominaitė. Internete galima rasti jos svetainę (žinoma, su pakeistu vardu), kurioje išvardytas klientams teikiamų paslaugų sąrašas. Tarp jų: ritualinės apeigos, surišimas ir badymas adatomis, mušimo ir tardymo scenarijai, sudėtingi ypač jautrių kūno dalių kankinimai (taip pat ir elektra), persirenginėjimo ir vaidmenų keitimo elementai.

„Lengviausia, – aiškina ji man, – yra surišimas. Žiūrėkite.“ Pradedame nuo mažų dalykų. Nusipjauname plonos virvės gabalą ir pradedame sukti mazgus. Tai man primena makramė pamokas mokykloje, bet tada, man regis, mezgiau žaislinį vėžliuką, o šiandien mano užduotis – išmokti surišti penį taip, kad jis negalėtų pakilti, kai nori. Rezultatas primena kalėdinę dovaną – trūksta tik atlasinio kaspinėlio ir atviruko su užrašu „Meilė“. Apskritai, viskas iš tiesų labai paprasta. Svarbiausia nepamiršti kilpos, ant kurios galima pakabinti svarmenį, jei „pacientas“ elgtųsi netinkamai.

Toliau mūsų laukia beveik muziejinė ekskursija. Su gero gido kruopštumu jie man paaiškina, kodėl man reikia vieno ar kito interjero daikto požemiuose. Elektros kėdę primenantis sostas, plakimo suolas, didžiulis paukščių narvas, ligoninės kušetė, stalas su medicininiais instrumentais. Mano akivaizdoje jie pagrindžia, kad apskritai – tai nėra ideali aplinka, medicinos temą būtų geriau atskirti nuo mokyklos temos, organizuojant atskirus „kambarius“. Kiekviena fantazija turi savo atmosferą. Bet realybė kartais pasirodo esanti žiauresnė už blogiausią BDSM, ir tenka sodinti visą ydų sodą ant namų ūkio leidžiamų kvadratinių metrų.

Daugelis interjero detalių sukurtos pagal užsakymą ir kainuoja daug tūkstančių svarų sterlingų.

Dviejų valandų seansas su profesionalia dominatriška moterimi Londone vidutiniškai kainuoja nuo 250 iki 500 svarų sterlingų. Tai apskritai gana padoru; vienintelis kabliukas yra tas, kad, kaip ir bet kokio laisvai samdomo darbo atveju, negalima iš anksto spėti, ar sulauksite krūvos užsakymų. Ir, žinoma, jokių mokamų atostogų, nėštumo pašalpų ir kitų valstybės patvirtintų lengvatų.

Kartu šiuo metu oficialiai neegzistuoja ir „dominuojančios moters“ profesija. Tačiau šis darbas (bent jau Anglijoje) nėra nelegalus – veikiau tai savotiška „pilkoji zona“, kurioje nėra aiškiai apibrėžtų įstatymų, bet yra keletas nusistovėjusių taisyklių. Dažnai gana absurdiškų. Pavyzdžiui, būtinybė įregistruoti įrengtą „požemį“ (dungeon) kaip nakvynės ir pusryčių namus (Bed & Breakfast). O Australijoje, kaip ir visos sekso darbuotojos, profesionalios dominatorės privalo reguliariai atlikti ginekologinius patikrinimus – net jei jos niekada nemiega su klientais. „Pas ginekologą turiu kur kas didesnę tikimybę ką nors pasigauti nei darbe“, – juokauja mano draugė.

Dominantės niekada nemiega su klientais, o galimybė ką nors pasigauti pas ginekologą joms didesnė nei darbe.

Tačiau yra ir kitų profesinių pavojų. Trūksta vitamino D – dominantės didžiąją darbo laiko dalį praleidžia erdvėse be langų ir dienos šviesos. Sunki dehidratacija dėl dažno latekso dėvėjimo. Rizika prarasti sąmonę dėl aptemptų korsetų ir aukštakulnių. Tuo pačiu metu klientai neturėtų atspėti, kad dominantė kenčia. Jie turi kentėti per seansus, o jų meilužė turi būti galinga, stipri ir viliojanti.

Svarbu matyti kliento akis, kad suprastum, kaip jis jaučiasi. Štai kodėl net daugelis kaukių sukurtos taip, kad galėtumėte greitai nuimti akių raištį.

Profesiniai santykiai su kai kuriais klientais gali trukti ilgus metus, kartais net peraugti į eilinę dviejų žmonių draugystę. Požemyje BDSM seansų klientai – vergai keturiomis kojomis, tačiau kasdieniame gyvenime – didelių įmonių vadovai, šeimų tėvai, žmonės, nuo kurių sprendimų dažnai priklauso kitų žmonių gerovė ir likimai. Būna, kad „vergai“ įsimyli „šeimininkę“ ir net paprašo jos rankos, tačiau čia verta aiškiai atskirti įsimylėjimą profesionalų įvaizdį nuo meilės tikram žmogui. Įprastame gyvenime dauguma meilužių taip pat nevaikšto nuo ryto iki vakaro apsirengusios korsetais ir su botagu rankose, ir apskritai jos niekuo nesiskiria nuo kitų moterų, net esminės problemos tos pačios: vaikai, amžius, pinigų, kovoti su papildomais kilogramais. Darbe yra visiškai kitaip.

Pliaukštelėjimas yra vienas geidžiamiausių ritualų, yra daug instrumentų, įskaitant mokyklines rodykles ir kupranugarių gaudymo botagai.

„Vyrai mirtinai pavargę nuo atsakomybės ir ateina pas mane palengvėjimo“, – aiškina draugė. Tai, kas vyksta jos kalėjime, žinoma, yra ekstremalu, bet apskritai psichologiškai suprantama. Prisimeni garsųjį internetinį memą „Aš mergina, nenoriu nieko spręsti, aš noriu suknelės! Lyčių lygybės eroje tokia pat teisėta kita ištrauka: „Aš esu vyras, nenoriu nieko spręsti, noriu klauptis ir wo-wo-woo“.

Yra psichologinių metodų, kurie gali sumažinti kliento poreikį mąstyti ir priimti sprendimus savarankiškai. Pavyzdžiui, kiekvienas meilužės įsakymas turi būti itin konkretus. Ne tik „padėkite telefoną ir atsiklaupkite ant kelių“, bet „padėkite telefoną ant palangės krašto, atsisegkite diržą, nusimaukite kelnes, sulankstykite, pasidėkite ant naktinio staliuko…“ Ir ne. daugiau nei trys įsakymai vienu metu. Daugiau žmogus nepajėgia prisiminti. Tai, beje, taikoma ne tik BDSM sesijoms. Užsisakę maistą restorane, nesakyk padavėjui daugiau nei trijų patiekalų, jei jis rankose nelaiko bloknoto – bet kokiu atveju jis arba ką nors pamirš, arba viską sumaišys.

Kiekviena sesija vyksta pagal aiškiai parengtą scenarijų. Dažnai profesionalios meilužės skundžiasi, nuolatiniams klientams sugalvoti ką nors naujo tampa tikrai varginanti praktika. Bet jei tai pirmas susitikimas su klientu, tuomet dominatė labai detaliai klausia, ko jam reikia, kas jam patinka ir kiek jis pasiruošęs eiti. Iš esmės čia diskutuojama apie žaidimo taisykles, kurių nei šeimininkė (nei vergas) pažeisti neturėtų. Ir visada yra saugus žodis, kuris sustabdo šį žaidimą bet kurios pusės prašymu. Kartais klientai prašo dalykų, kurie tiesiog nėra saugūs gyvenimui, o profesionalaus dominavo darbas yra paaiškinti, kodėl, tarkime, kabinti yra bloga mintis.

Profesionalios dominantės turi atlikti ne tik šeimininkės, bet ir tarnaitės vaidmenį. Po kiekvieno užsiėmimo jie turi kruopščiai nuplauti požemį, kruopščiai apdoroti valymo priemonėmis ir sutvarkyti visus įrankius. Švara turėtų būti kaip operacinėje.

Požemyje dirbančios merginos turi turėti ne tik psichologo ir aktoriaus įgūdžių, bet ir mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Kartais klientai praranda sąmonę arba akupunktūra nevyksta taip, kaip planuota, todėl kyla didelė kraujo netekimo rizika. Žinoma, visada yra galimybė iškviesti greitąją pagalbą, tačiau dauguma klientų mieliau ten numirtų, nei paaiškintų NHS, ką jie darė ant kryžiaus arba kodėl po oda įkišo aštrius daiktus.

Mano draugė taip pat vienu iš reikšmingų savo darbo trūkumų vadina poreikį slėpti nuo visuomenės ir šeimos tai, ką darai, taip pat žaisti kartu su savo klientais. „Kartais, – skundžiasi ji, – būna labai nejauku, kai seanso metu suskamba telefonas ir klientas pradeda kalbėtis su žmona, sakydamas, kad vėluoja į darbą. Niekada nelaikiau savo darbo „nešvariu“, bet tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip melo bendrininkas ir man tai nemalonu.

Dauguma tradicinių žmonų drebėtų, sužinojusios, ką jų vyrai veikia požemiuose. Ir šias žmonas, žinoma, galima suprasti. Tuo pačiu, pasak mano draugės, jei moterys, prieš įnirtingai smerkdamos vyrus, bandytų atsekti psichologinius jų elgesio aspektus ir net, galbūt, šiek tiek įsitrauktų į šį žaidimą, tada joms nereikėtų meluoti. bet kas, ir santuokos būtų stipresnės, o abiejų seksualinis gyvenimas turtingesnis ir įdomesnis. „BDSM suteikia praktiškai neribotas seksualinės raiškos galimybes“, – sako ji. „Tai ne visada turi būti ekstremalūs žaidimai su elektra, pjovimu, kankinimu ir žeminimu. Kartais pakanka paprasto užrišimo akims, kad seksas būtų įvairesnis. Be to, niekas nesitiki iš savo merginų to paties, ko galima tikėtis iš profesionalių dominuojančių užsiėmimų metu. Tai yra, aukšti batai ir botagas visai nebūtini. Tačiau gražus korsetas ir kojinės nepakenks nė vienos moters garderobe.

Dažnai vertingi daiktai paveldėjimo būdu perduodami iš vieno dominanto kitam. Kai kurie instrumentai, kuriuos jie naudoja savo praktikoje, yra tikrai senoviniai. Kaip, pavyzdžiui, šis elektros prietaisas, kuris praėjusio amžiaus pradžioje buvo naudojamas moterų psichikos sutrikimams gydyti. Jį modifikavo šiuolaikiniai elektrikai, o dabar juo galima perduoti srovės signalus iš kūno į kūną ir netgi imituoti kastracijos procesą.

Tačiau jei kuri nors iš merginų šiuo keliu nori eiti toliau, dominavimo galima išmokti ir kaip profesijos. Tačiau Anglijoje nėra oficialių mokyklų, o rimtam dvejų metų kursui teks vykti, pavyzdžiui, į Australiją. Į šią profesiją žmonės dažnai ateina iš tokių sričių kaip mokymas mokykloje (siurprizas!), psichologija, aktorystė, kartais buvusios prostitutės persikvalifikuoja į dominantes, tačiau tai gana reti atvejai. Dauguma profesionalių meilužių yra gana subrendusios (27-35 m.), protingos ir savimi pasitikinčios merginos.

Kaip ir bet kurioje profesijoje, tarp jų yra ir konkurencija, ir didelis palaikymas. Kartais dominuojančios moterys susirenka apkalbinėti kaip moterys, skųstis keistais klientais arba, atvirkščiai, pasigirti puikiomis sesijomis. „Kartą, – pasakoja draugė, – surengėme arbatos vakarėlį vienos ponios namuose, susirinkome apie 7, tiesiog šnekučiavomės ir valgėme pyragus. O mūsų vergai aptarnavo ir užpylė arbatos.