Gamtinė daržininkystė dzūkei – ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Kaip auginti daržoves ir vaisius, kad jie duotų gerą pelną augintojams ir būtų skanūs, sveiki bei maistingi?

Gamtinė daržininkystė dzūkei – ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis

Kaip auginti daržoves ir vaisius, kad jie duotų gerą pelną augintojams ir būtų skanūs, sveiki bei maistingi? Dzūkijoje ūkininkaujančios Vilkės Vaidos Tulabaitės nuomone, tai gamtinė žemdirbystė – šimtmečių patikrintas būdas užauginti vertingas daržoves nenualinant dirvos.

Prieš keletą metų Lietuvoje išpopuliarėjus gamtinei žemdirbystei, pirkėjams, ieškantiems kokybiškų maisto produktų, atsirado dar viena alternatyva – rinktis ne tik ekologiškus, biodinaminiuose ūkiuose ar pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintus produktus (NKP), bet ir užaugintus pagal gamtinės žemdirbystės principus.

Gamtinė žemdirbystė kol kas nereglamentuojama jokiais teisiniais aktais, todėl bene vienintelis ir pagrindinis patvirtinimas, kad agurkai ar morkos tikrai aukštos kokybės, ūkininko patikinimas, jog augindamas nenaudojo jokių trąšų. Nepaisant to, kasmet gamtinės žemdirbystės šalininkų ir pagal šią veiklą užaugintų daržovių bei vaisių pirkėjų gausėja.

„Savo ūkio neregistravau kaip ekologiško, neturiu jokių sertifikatų, nes mano sertifikatas – mano reputacija“, – teigė jau keletą metų gamtiškai Babrauninkų kaime ūkininkaujanti V. V. Tulabaitė.

Moters užaugintas daržoves noriai perka Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojai, vertinantys šviežias kokybiškas daržoves, sveikuoliai, žaliavalgiai bei turintieji sveikatos problemų.

Ieškojo darnos su gamta

Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Statybos fakultete baigusi Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas, V. V. Tulabaitė pagal specialybę nedirbo nė vienos dienos. Išbandžiusi ne vieną darbą, paragavusi ir emigrantės duonos, moteris nusprendė ūkininkauti.

Apsisprendusi iš karto iškėlė ir savo veiklos tikslą – auginti ypač švariai arba neauginti visai. Savo daržuose ūkininkė nenaudoja nei trąšų, nei chemikalų, nei mėšlo, todėl jos užaugintos daržovės pasižymi ypatingai geru skoniu, kvapu ir maistine verte.

Gamtinė žemdirbystė, kai žmogaus kišimasis į gamtoje vykstančius procesus minimalus, bet palaikomas dirvos derlingumas ir išsaugoma visa gamtinė aplinka, V. V. Tulabaitei pasirodė pati priimtiniausia.

„Didžiąją dalį vaikystės praleidau prie Dusios ežero pas močiutę, gamtos apsuptyje, vasaromis gėrėdavausi gausybe aplink augusių žolynų, todėl šis pasirinkimas atėjo natūraliai ir nesigailiu pasirinkusi gamtinės žemdirbystės ūkininkės kelią“, – tvirtino dzūkė.

Pradžia nuo 6 arų

Prieš keletą metų pradėjusi ūkininkauti V. V. Tulabaitė daržoves pradėjo auginti mažame, vos 6 arų žemės sklypelyje, o prieš dvejus metus ji įregistravo 10 ha „Vilkės“ ūkį, kuriame maždaug 1 ha užima gamtinis daržas.

„Auginau įprastas lietuviškas daržoves ir nuolat kaupiau žinias, kaip auginti, kad jos duotų gerą derlių, būtų skanios ir maistingos. Ištisus metus, net žiemą, skaičiau įvairią literatūrą apie gamtinį, ekologinį ir biodinaminį ūkininkavimą. Visą informaciją lyginau, analizavau atsirinkdama, kas svarbiausia“, – pasakojo moteris.

Užaugintas daržoves V. V. Tulabaitė parduodavo Druskininkų turguje. Jaunoji ūkininkė netruko pastebėti, kad sveikai užaugintų daržovių nori visi, tik jos gerokai brangesnės, todėl ne kiekvienas gali įpirkti.

Už pirmų metų derlių ūkininkė nusipirko motobloką, tačiau vis plečiant ūkį, pamatė, jog reikėjo investuoti į galingesnę techniką – nedidelį traktorių.

Jokių hibridų

„Vilkės“ ūkyje auga įvairiausios daržovės, prieskoninės žolelės. Gerai dera žalios ir geltonos spalvos agurkai, pomidorai, cukinijos, moliūgai (šiemet dėl gamtos sąlygų derlius ne itin didelis), pupelės, patisonai, tomatilai (anot ūkininkės, pomidorų pusbroliai), įvairios salotos, gūžiniai ir lapiniai kopūstai, smidrai.

„Visos mano daržovės užaugintos tik iš ekologiškų nehibridinių sėklų. Hibridų aš netoleruoju, tai netikras augalas. Nors hibridai ilgiau išlaiko prekinę išvaizdą, jų skonio savybės prastesnės“, – teigė V. V. Tulabaitė.

Ūkininkė visas reikalingas sėklas parsisiunčia iš užsienio, nes, jos teigimu, Lietuvoje gauti ne hibridų ekologiškų kokybiškų sėklų sunku, ypač jei ieškai įvairovės.

Anot V. V. Tulabaitės, visi gerai žino, kad laukinės uogos vertingesnės už kultūrines jų giminaites. Taip yra todėl, kad pati gamta jomis pasirūpina. Taip turėtų būti ir mūsų daržuose, žmogui reikėtų stengtis atkartoti gamtos dėsnius.

Iš daržo nė vienos žolės

Daržo mulčiavimas – viena pagrindinių gamtinės daržininkystės sąlygų. Būtent mulčiavimas užtikrina sveikas augimo sąlygas, visavertį augalo maitinimąsi su darniai pasiskirsčiusiomis maistinėmis medžiagomis, jis atkartoja gamtoje vykstantį dirvodaros procesą, gerina dirvos struktūrą, sudaro sąlygas gyventi naudingiems mikroorganizmams. Be to, mulčiuje gyvena naudingi vabzdžiai, neleidžiantys išplisti daržo kenkėjams.

Mulčiuoti galima įvairias augalines atliekas – žolę, šiaudus, pjuvenas, medžių žievę, šakeles, lukštus, kevalus, lapus.

„Žolės mulčiavimui reikia turėti daug, norint pamulčiuoti 1 ha daržo, reikia nupjauti apie 7 ha pievų. Kiekvienas mulčias turi savo storį – žolės daugiausiai 10 centimetrų, jei šiaudų – mulčio storis gali būti ir 20 centimetrų. Išrautas žoles taip pat reikia kloti ant ežios, nes jos irgi turi augalams labai reikalingų elementų. Išnešdami išrautas žoles iš daržo, išrenkame visą Mendelejevo elementų lentelę, o nusipirkdami trąšas gauname vos keletą reikalingų mikroelementų“, – aiškino ūkininkė.

Anot V. V. Tulabaitės, daržų ravėjimas reikalingas, kad neužgožtų auginamos kultūros, bet ne toks, kad neliktų nė vienos žolytės, esą vieni augalai kitus turi papildyti. Kurios žolės augalams nereikalingos, tai jos ten ir neaugs. Moters nuomone, iš preciziškai išravėto daržo nieko gero. Daržovės jame auga, tačiau ne tokios vertingos, kokių tikimės. „Jei aplink pomidorus pamulčiuosime, augs šiek tiek žolių, nebus nuskabyti visi lapai, jų skonis bus visai kitoks, nei augančių išravėtoje žemėje ir nuskabytais lapais. Tokie pomidoras neturi skonio. Jei daržovėje nėra skonio, vadinasi joje nieko nėra“, – įsitikinusi V. V. Tulabaitė.

Kad nesusimaišytų žemės paviršinė bakterinė terpė, sąlygojanti maistinių medžiagų įsisavinimą, dzūkė atsisakė giluminio arimo. „Po jo turėtų praeiti šiek tiek laiko, kad dirva atsistatytų. Todėl rudenį nuėmus derlių, žemės nejudinu“, – sakė moteris .

Pavasarį jos ūkyje kultivatoriumi padaromos vagos, išrenkamos žolių šaknys ir vėl sodinamos daržovės.

„Sėjomainą šiek tiek taikau, mat ūkininkaujant pagal gamtinę žemdirbystę, kas antrus metus tas pačias daržoves galima auginti toje pačioje vietoje. Augalų bendriją parenku pagal suderinamumo taisykles“, – aiškino ūkininkė.

Gyvenimo būdas

V. V. Tulabaitė – pagrindinė ir vienintelė nuolatinė darbininkė savo ūkyje. Kartais jai talkina savanoriai, kurie nori perprasti gamtinės žemdirbystės paslaptis ir įgyti patirties. „Vilkės“ ūkyje žinių sėmėsi ir trys prancūzai, keliavę po Europos gamtinės žemdirbystės ūkius. Pagalbininkus moteris samdo tik tada, kai reikia ravėti.

„Gamtinė daržininkystė – mano gyvenimo būdas, todėl jau įpratau, kad diena trunka tiek, kiek būna darbo. Pati auginu, reklamuoju, parduodu. Jei turi pakankamai žinių ir patirties, pragyventi iš gamtinės daržininkystės galima“, – teigė V. V. Tulabaitė.

Kasmet daugėja

Gamtinės žemdirbystės pradininku Lietuvoje laikomas diplomuotas agronomas Saulius Jasionis, sukūręs unikalią ūkininkavimo metodiką, kaip natūralius gamtos dėsnius pritaikyti žemdirbystėje, daržininkystėje ir sodininkystėje.

Anot prieš 15 metų. bandymus pradėjusio S. Jasionio, gamtinė žemdirbystė – tai kitoks požiūris į sodinimą, auginimą, priežiūrą ir santykį su gamta.

„Ūkininkaujant šiuo būdu nereikia įdirbti žemės, sumažėja ravėjimo, laistymo, kovos su augalų ligomis ir kenkėjais darbų, o užauginami aukščiausios kokybės produktai nenualinant žemės. Labai gerai ir tai, jog keičiasi žmogaus pasaulėžiūra, atsiranda supratimas, kad mūsų maistas yra ne ūkio, o visos aplinkos gaminamas produktas“, – teigė S. Jasionis.

S. Jasionio duomenimis, dabar Lietuvoje yra apie 2000 žmonių, užsiimančių gamtine žemdirbyste. Prieš šešerius metus jų buvo apie 400.

Autorius: Aidrija Markauskaitė
Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2017-12-16
Šaltinis: alytusplius.lt