Aseksualumas savo mastais prilygsta epidemijai
Ar tiesa, kad seksualiai aktyvūs partneriai negali būti visiški savo likimo šeimininkai? Atsakymu į modernybės šūkį „Amžina jaunystė, amžinas seksualumas!“ tapo žmonių, kurie iš principo atsisako sekso, atsiradimas.
Tai dar nėra judėjimas, tačiau šio reiškinio mastas prilygsta epidemijai. Daugiau nei trečdalis (38 %!) apklaustųjų buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvena aseksualų gyvenimą ir apskritai neturi lytinių partnerių.
Viskas kontroliuojama
Sociologų neįmanoma apkaltinti „nereprezentatyvia atranka“ (jie apklausė senukus, o dabar juos gąsdina!), nes į respondentų grupę pateko visos amžiaus kategorijos nuo bręstančių moksleivių iki pagyvenusių žmonių.
Moralė ir religiniai įsitikinimai, kaip susilaikymo varomoji jėga, buvo minimi retai: šias priežastis nurodė tik 14 proc. suaugusiųjų (daugiausia moterų) ir 7 proc. paauglių. Seksas dėl meilės, deja, yra atgyvena.
Vyrai kaip pagrindinę susilaikymo priežastį nurodė galimybių arba partnerės trūkumą (beveik 50 proc.). Arba jie tapo pernelyg išrankūs, arba tikisi iniciatyvos iš moters, arba nežino, kaip susipažinti. Įdomu tai, kad silpnosios lyties atstovės partnerio trūkumu skundėsi 2 kartus rečiau.
Antroje vietoje – noras įgyti išsilavinimą ar padaryti karjerą (taip pat daugiausia moterų problema), o seksas atitraukia juos nuo tikslų. Tačiau šiuo atveju atsisakymas nuo artimų santykių yra laikinas.
Net jei situaciją sureikšminsime, 20 proc. gyventojų, kurie nenori turėti lytinių santykių ir dėl to daugintis, vargu ar gali pažeisti demografinę pusiausvyrą. Jau yra bendruomenė „Prieš vaikus“, kurioje lytiškai subrendę individai atsisako tęsti rūšį ir sąmoningai ryžtasi įvairiausioms operacijoms, kad tik negimdytų ir neapvaisintų, nors lytinių santykių apskritai neatsisako. Tikriausiai tai dar viena natūralios atrankos forma.
Žmonių portretas
Lytinių santykių atsisakymas gali būti priverstinis ir sąmoningas, laikinas ir visam gyvenimui, ligos ar religinių įsitikinimų pasekmė, absoliutus ar kompromisinis, t. y. neišskiriant onanizmo ar masturbacijos. Anksčiau ar vėliau kiekvienas susiduria su susilaikymo problema (buitinė situacija: žmona nėščia, o gydytojas nerekomenduoja tam tikrą laiką maivytis lovoje). Štai tada ir prasideda galvosūkis: tai naudinga ar žalinga? Ar nėra blogai ilgų išsiskyrimų herojams, išlaikantiems ištikimybę daug mėnesių ir net metų? Šiuolaikinis sekso kultas skatina galvoti: blogai, ir kaip! Paimkite pirmą savaitraštį, ir ten rašoma, kad seksas „stiprina širdį, mažina diabeto riziką, gerina kraujotaką, saugo dantų emalį, mažina nerimą, gerina uoslę, malšina skausmą, mažina peršalimo tikimybę ir, pagaliau, ilgina gyvenimą“. Atspindėdami situaciją, matome vienišiaus portretą: storas ir nervingas padaras sunkiai lipa laiptais, dusdamas nuo kosulio ir slogos, jam nuolat šalta ir baisu iki dantų skausmo, kankinanti dantų šypsena nušviečia jo veidą mirties patale pačiame jėgų žydėjime. Ar daug tokių esate matę? Štai kad ir tai, kad „rizika“ yra akivaizdžiai perdėta.
Iš lūpų į lūpas kalbama, kad vienišos moterys linkusios į isteriją, o vyrai – į vadinamąjį išpuikimą. Tačiau medicininiai tyrimai nėra tokie kategoriški, o kartais net rodo, kad
priešingą poveikį, pavyzdžiui, vyrai, netekę lytinių santykių, gali smurtauti, tačiau jie taip pat linkę užsiimti kūrybine ar moksline veikla. Ir silpnoji lytis dėl to nesijaudina taip stipriai, kaip mums bandoma įteigti. Apskritai aseksualių žmonių elgesys nelabai skiriasi nuo daugumos.
Susilaikymo apaštalai
Savanoriškos vienatvės mada turi savo „kursiokus“. Amerikiečių filme „Keturiasdešimtmetė mergina“ pagrindinis herojus ilgai ir nesėkmingai ieškojo poros, o kai ją surado, sudarė paktą su mylimąja: jų santykiai bus platoniški, jokio sekso. Komedijos žanras filme palieka galimybę susimąstyti, kad ne viskas mūsų visuomenėje yra taip apleista. O tada scenoje pasirodo rusų kino žvaigždė Čulpan Chamatova, duodanti interviu vyrams skirtam žurnalui, ir visai rimtai pareiškia, kad „seksas yra nešvarus“, ir, jos nuomone, intymumas priimtinas tik dėl rūšies tęsimo, o su „tiesiog seksu“ ji nenori turėti nieko bendra.
Vyrai taip pat turi savo „apaštalus“. Gerai žinomas „enciklopedijos vyras“ Anatolijus Vasermanas jau 36 metus gyvena be sekso. Būdamas septyniolikmetis, jis lažinosi su klasės draugu, kad galės gyventi be moters, ir, būdamas itin ištikimas savo žodžiui, visus šiuos metus vykdė savo pažadą. Tačiau jis prisipažįsta, kad dėl šio pažado gailisi „kelis kartus per dieną“. Įdomu tai, kad tame jaunystės ginče Wassermanas gynė žmogaus teisę į seksualinę laisvę be jokių apribojimų. Tačiau išgirdęs kaltinimą savanaudiškumu, jis aistros įkarštyje išbraukė pažadą. Štai kodėl jo negalima laikyti atsidavusiu viengungiu. Jis yra savo paties sąžiningumo, tapusio kultu, auka.
Panašu, kad privati nuomonė nėra rodiklis, bet už medžių miškas. Prieš kelerius metus internete atsirado aseksualų bendruomenė, kurią organizavo dvidešimtmetis Deividas Džėjus (David Jay) iš Amerikos Sent Luiso miesto. Jis niekada neturėjo lytinių santykių ir neketino to daryti ateityje. Po jo nekaltybės vėliavomis susibūrė tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio! Svetainė išgarsėjo savo lankomumu ir pamažu sukūrė bendruomenės, kuri teigia esanti aseksuali mažuma, lygiavertė gėjams, lesbietėms, biseksualams, koncepciją. Aseksualai mano, kad mums primestas stereotipas: jei nori būti visavertis visuomenės narys, turėk partnerį! Seksas naudojamas kaip spaudimo ir šantažo priemonė. Mažiau radikalūs bendruomenės nariai tiesiog sako, kad jų nedomina lytiniai santykiai. Jie neturi lytinio potraukio kaip klasė, nes vyriškų ir moteriškų hormonų kiekis jų organizme yra vienodas. Skamba kaip subtili užuomina apie tobulumą.
O gydytojai tam nepritaria!
Medikai vis dar mano, kad susilaikymas yra nesveikas. Medicinos terminų žodyne galima rasti aiškinimų apie aseksualumą (visišką seksualinio intereso nebuvimą suaugusiems žmonėms) nuo piktnaudžiavimo migdomosiomis tabletėmis ir smegenų ligų iki paslėptų homo-sado-masoninių polinkių.
Įtikinamiausias sekso atsisakymo paaiškinimas, pasak psichologų, yra baimė. Pasąmonėje glūdi tam tikra neigiama patirtis ir formuojasi kompleksai. Tačiau net jei nesigilinsime į psichologiją, paviršiuje slypi venerinių ligų baimė (prezervatyvas 100 proc. neapsaugo net nuo nėštumo, jau nekalbant apie infekcijas).
Seksualinio partnerio nebuvimas turi įtakos vieno bet kurios lyties asmens fizinei sveikatai. Pavyzdžiui, moterys dažniau serga krūties vėžiu, bet daug rečiau gimdos kaklelio vėžiu nei seksualiai pasitenkinančios „proto seserys“. Kaip sakoma, varpa kaip ir ridikas.
Tačiau kompetentingas gydytojas neskubės nustatyti diagnozės. Nes lytiškumas yra toks pat individualus kaip ir pirštų atspaudai. Beje, Rusijoje neseniai panaikino specializaciją „seksopatologas“ ir paliko „seksologas“, nes lytinė patologija yra labai prieštaringa kategorija. Ką sakė Froidas? Yra graži teorija apie tai, kaip neišnaudoti
seksualinė energija virsta kūrybine energija. Jos autorystė dingusi senovėje, nebent Pitagoras sakė kažką panašaus. Bet tada mokslas daugiausia rėmėsi tikėjimu. Visų pirma senovės filosofai tikėjo, kad su pilkšvuoju sėkliniu skysčiu iš smegenų teka šiek tiek pilkosios medžiagos, todėl nereikėtų jos mėtyti į kairę ir į dešinę. Labai teisingas anekdotas!
Šiuolaikinėje interpretacijoje ši teorija siejama su Zigmundo Froido vardu. Asekuliantai remiasi jo darbais apie sublimaciją. Esą susilaikymas yra kūrybiškumo šaltinis. Netikėkite perpasakojimais, Froido raštai kiek kitokie. Psichoanalizės klasikas pažymėjo, kad menininkams kūrybai, priešingai nei mokslininkams, kurie iš susilaikymo semiasi stiprybės intelektualiniams ieškojimams, bet visai ne atradimams, reikia stiprių seksualinių išgyvenimų. Kūrinyje „Kultūrinė seksualinė moralė ir šiuolaikinis nervingumas“ Z. Freudas daro tokią išvadą: „Apskritai man nesusidarė įspūdis, kad seksualinis susilaikymas nepadeda formuotis energingiems, nepriklausomiems veikliems žmonėms, originaliems mąstytojams, drąsiems kovotojams už laisvę ar reformatoriams. Kur kas dažniau ji sukuria gerus, bet silpnus žmones, kurie vėliau išnyksta bendroje masėje, paklūstančioje stipriems vyrams.“
Jei susilaikymas turi kokį nors įkvepiantį tikslą, tuomet nėra už ką; jei lipate sieną, prasminga pasistengti ir susirasti partnerį.
Dvasingumas prieš kūną
Turbūt vienintelė priežastis, pateisinanti seksualinį atsiskyrimą, yra dvasinis tobulumas, išrinktųjų kelias. Krikščionybėje šventasis Pranciškus ir Klarisa visą gyvenimą mylėjo vienas kitą platoniškai. Tuo pat metu susilaikymas per pasninkus buvo ignoruojamas žmonių vaikai gimdavo kasdien. Taoistų dvasininkai kelis mėnesius buvo „įkrauti žvaigždžių galia“ ir, susilaikydami nuo sekso, alkoholio ir aštraus maisto, ją suteikdavo žmonėms (gydydavo, pranašaudavo, išvarydavo piktąsias būtybes ir t. t.). Sufijų kariai (vienuoliai) praktikavo brahmačarją (visišką lytinį susilaikymą), stengdamiesi seksualinę energiją paversti asmenine galia. Tačiau jokio pranašumo prieš „silpnus dvasia“ pasauliečius neturėjo! Jie galėjo tik patarti tėvams, kuriems rūpėjo būsimo vaiko lytis, tris mėnesius miegoti atskirose lovose, kad susilauktų mergaitės.
Dvasinės praktikos maitinamos tantrinėmis žiniomis. Jos nėra uždaros paprastiems mirtingiesiems.
Keletas praktinių principų:
1) susilaikymas iki 1 mėnesio stiprina kūną ir padeda sutelkti gyvybinę energiją bei emocijas;
2) tai tradicinė gedulo dalis: mirus lytiniam partneriui, galima susilaikyti nuo 3 mėnesių iki 1 metų (gydomos emocinės ir psichologinės traumos);
3) trumpos 3, 5, 7 ir 9 dienų pertraukos padidina jautrumą;
4) rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių kelias dienas prieš pradedant vaiką;
5) tantra nepritaria ilgalaikiam seksualiniam susilaikymui, nes dėl to kūne atsiranda „nenatūralios seksualinės srovės“;
6) celibatas nėra dvasingumo požymis, jis nenatūralus ir netinka sveikiems žmonėms, taip pat ir vienuoliams (veda prie fanatizmo ir kreivo mąstymo).
Įtraukti naujienas į žymes:
Įvertinkite straipsnį
