Kodėl seksas santuokoje tampa nepageidaujamas?

„Aš renkuosi tave, aš renkuosi tave.
Man tavo akys priešingai sako, kad tu neprieštarauji, tu pasirenki mane, tu pasirenki mane.
Tu vėl žaidi su manimi, tu renkiesi, tu renkiesi, tu renkiesi, tu renkiesi“.
Grupė „Moralės kodeksas“

Kaip vyras renkasi savo partnerę? Manoma, kad moteriai užtenka 45 sekundžių, kad įvertintų vyrą, bet kiek laiko reikia, kad pažintų jo charakterį? Kaip reikėtų elgtis su partneriu, kad jaustumėtės priimtas, suprastas, kad jūsų jausmai būtų bendri? Kodėl ryškūs, jaudinantys, seksualūs santykiai pradžioje pamažu išblėsta, o dažnai seksas virsta santuokine prievole?

Kiekvieni santykiai yra labai individualūs, vienodų istorijų nebūna, ir vis dėlto galime numanyti tam tikrus dėsningumus. „Žmonės susipažįsta, įsimyli – susituokia“. Pradiniame etape žmonės paprastai „ištirpsta“ vienas kitame, jiems įdomu viską apie vienas kitą žinoti, yra daug bendro, daug laiko skiria vienas kitam, kuria bendrus ateities planus, seksas yra įkvepiantis, jaudinantis, geidžiamas. Psichologai sako, kad tai yra susiliejimo procesas.

Iš kito asmens mes gauname „atspindėtą mūsų pačių jausmą“ (D. Schnarch, „Aistra ir santuoka“). Mums svarbu gauti partnerio pritarimą, o santykių pradžioje toks „atspindys“ tinka mums abiem, patvirtina mums mūsų patrauklumą, unikalumą ir paklausą. Prisitaikant vienas prie kito, susiformuoja šeimos paramos sistema ir apibrėžiama šeimos vertybių sistema. Sulaukus skirtingų vienas kito reakcijų, atsiranda supratimas, kaip geriau bendrauti, kad būtų tam tikra stabili sąveika. O susijungimo procese tenka „stumti“ save, savo interesus dėl partnerio interesų. Dažnai pakrypimas eina mažiau aktyvaus, nuolaidaus partnerio, kuris daug aukojasi, atsisakydamas savo poreikių ir norų, mažiau reiškiasi taip, kaip nori, linkme.

Seksualinė sąveika visada atspindi emocinius poros santykius ir keičiasi maždaug taip pat. Paprastai vienas partneris būna aktyvesnis, o kitas sutinka su seksu, ir tik tas partneris, kurio lytinis potraukis mažesnis, sprendžia, ar bus seksas, ar ne. Tai reiškia, kad mažesnį potraukį turintis partneris reguliuoja seksą. Aktyvus partneris rodo nepasitenkinimą, kad yra periodiškai atstumiamas (nenori), o partneris, turintis mažesnį lytinį potraukį, nedeklaruoja savo norų, jis neturi sau norimo sekso (nenori užmegzti lytinio kontakto). Ir ši situacija gali tęstis ilgą laiką, sukeldama beviltiškumo ir aklavietės jausmus. Yra šeima, yra parama pagal tam tikrus kriterijus, tačiau nėra emocinio artumo.

Ir kyla klausimas, ką daryti?

Pirmiausia pagalvokite apie save. Apmąstykite, kas aš esu, ką noriu turėti savo gyvenime, kas man suteikia pozityvaus aplinkinio pasaulio suvokimo jausmą? Mano svajonės, mano tikslai, ar galiu būti laimingas vienas?

Kaip organizuotas mano bendravimo su partneriu procesas, ko tikiuosi iš santykių su partneriu? Ar esu pasirengęs aptarti šiuos santykius su juo (ja)? Kokių santykių aš noriu? Ar galiu su partneriu dalytis savo patirtimi, atradimais, seksualinėmis fantazijomis?

Užduotis paskirstiau neatsitiktinai. Svarbu, kad kiekvienas žmogus gyvenime suvoktų savo individualumą ir galėtų susikurti gyvenimą pagal savo norus ir poreikius. Ir kartu daugumai iš mūsų reikia palaikyti artimus santykius su priešinga lytimi. Pagrindinė užduotis, mano nuomone, yra gebėti suderinti abi šias kryptis, kad gyvenimas būtų laimingas.

Kaip užmegzti artimus santykius?

Štai kaip mano psichodramos treneris P. Kornienko formuluoja sąvoką „artumas“: „Artimi santykiai įmanomi tik tada, kai poroje veikia emocinė reguliacija“. „Reguliacijos“ procesui reikia tam tikro laiko, pastovaus noro ir tam tikrų įgūdžių. Terapijos procese paprastai 90 proc. atvejų pavyksta padėti klientui (arba abiem partneriams) užmegzti sąveiką arba paaiškėja, kad jų bendras gyvenimas ateityje neįmanomas.

Autorė

Tatjana Maslova
Psichologas, šeimos psichologas seksologas – Jaroslavlis, Rusija