„Mama-tėtis“ ir „tėtis-mama“ – kaip vaikui juos atskirti?

Klausimas

Laba diena, turiu du vaikus – dukrai 9 metai, o sūnui 2 metai. Mūsų šeimoje susiklostė kiek neįprasta situacija dėl vaidmenų pasiskirstymo. Mes su vyru apsikeitėme šiais tradiciniais vaidmenimis.

Kai sūnui buvo 6 mėnesiai, aš išėjau į darbą, o vyras liko namuose su vaikais.

Mums abiem puikiai sekasi atlikti savo vaidmenis: aš uždirbu geras pajamas, o mano vyras puikiai tvarko namų ūkį ir sutaria su vaikais. Tačiau vienas dalykas man kelia nerimą. Vaikai mato ir puikiai supranta bei jaučia mūsų vaidmenis. Ir pasirodo, kad mama yra kaip tėtis, o tėtis – kaip mama. Vadinasi, vyro ir moters vaidmuo šeimoje yra sumaišytas ir supainiotas.

Ar tai gali turėti neigiamos įtakos būsimam vaikų gyvenimui? Ypač nerimauju dėl sūnaus ateities. Juk jis turėtų matyti tėvo vyrišką elgesį – jo stiprybę, gebėjimą ginti šeimą, gebėjimą ją aprūpinti ir apsaugoti nuo bėdų. O dabar jis mato jį moteriškame vaidmenyje – kai jis gamina vakarienę virtuvėje, valo namus, skalbia, keičia kelnes…. Galbūt reikėtų pagalvoti, kaip vėl sukeisti vaidmenis vietomis arba bent jau tolygiau juos paskirstyti, kad vaikai matytų, jog šeima – tai tik harmoningas perimamumas, ir prireikus galėtų elgtis ir vyriškai, ir moteriškai. O gal reikėtų daryti ką nors kita? Ką manote jūs?

Psichologas atsako

Viena vertus, nematau jokių problemų, kai mama ir tėtis keičiasi tradiciniais vaidmenimis. Juk vyriškumo modelis nėra susijęs su pinigų uždirbimu, gera karjera ir retu buvimu namie, o moteriškumas nėra susijęs vien su buvimu namų šeimininke. Kiek suprantu, tėvas-šeimininkas taip pat gali rodyti „stiprybę, gebėjimą užstoti šeimą, apsaugoti ją nuo bėdų“ (jei kas nors kėsinasi į šeimos ramybę ir saugumą).

Jei planuojate jaunesnio vaiko lankymą ikimokyklinėje įstaigoje (pavyzdžiui, nuo 3-4 metų), situacija modifikuojasi savaime – tikrai tėvas taip pat turės galimybę realizuoti save visuomenėje. Ir tikrai, be maisto gaminimo / lyginimo / valymo, tėvas ir sūnus žaidžia berniukų žaidimus, sportuoja, ką nors konstruoja iš konstruktoriaus, varžosi pasiekimais – t. y. vyksta bendra veikla, kurioje vaikas gali susitapatinti su tėčiu kaip su vyru, imti iš jo pavyzdį, ugdyti reikšmingas lytį atitinkančias savybes.

Kita vertus, labai sunku suprasti, ar vaikai emociškai priima visus jausmus, kuriuos jiems tradiciškai suteikia motina ir tėvas. Dažniausiai motinos meilė yra besąlygiška, t. y. ji yra besąlygiška nepriklausomai nuo jokių įgūdžių, savybių ir pasiekimų. Tėvas, priešingai, dažniau pabrėžia tam tikrą vystymosi pažangą, jo padrąsinimai yra sąlyginiai. Todėl sėkmingai susidorodamas su namų ruošos pareigomis vyras gali nesugebėti suteikti kūdikiui motiniško požiūrio ir meilės. Motina, dirbdama visą dieną, retomis bendravimo su vaikais valandomis gali neturėti laiko kokybiškai patenkinti jų emocinius poreikius. O sėkmingam vaiko vystymuisi labai svarbus pagrindinis, besąlygiškas priėmimas.

Taigi man šiuo metu lieka neaišku, ar jauniausiam vaikui pakako vos šešių mėnesių glaudaus bendravimo su motina patirties? O jei ne, kokius nuostolius kūdikio raidoje tai būtų sukėlę? Be abejo, kompensacija yra įmanoma ir greičiausiai ji buvo sėkminga, nes apie jokias problemas, susijusias su vaiku, nebuvo pranešta. Tačiau jei šis klausimas jums kelia nerimą (juk laiškas atsirado, ir jį parašėte jūs, o ne tėvas), tuomet rekomenduočiau pasikonsultuoti su analitiniu psichoterapeutu. Asmeninė psichoterapija padės suaktyvinti savipagalbos, tobulėjimo jėgas ir išsiaiškinti vidinių nesąmoningų figūrų / vaizdinių (vadinamųjų archetipų) – Animus (vyriškoji moters asmenybės pusė) Jumyse ir Anima (moteriškoji vyro asmenybės pusė) Jūsų vyrui – būseną. Tada bus galima apmąstyti, kodėl įvyko toks apsikeitimas vaidmenimis, kokie buvo abiejų tėvų poreikiai ir kaip tai paveikė Jūsų sūnaus psichikos formavimąsi.