Trumpa natūralizmo istorija

„…Kuo daugiau galime būti saulėje ir vandenyje, tuo geriau! Ak, Fridai, kaip nuostabu viską mesti ir atsidurti saulėje! Ir pagalvokite, papasakojau savo draugei apie saulės vonias, ir ji manė, kad tai labai nepadoru. Iš tiesų, tokių žmonių vis dar yra.“

(E. M. Remarque'as, „Sapnų palėpė“)

„Natūralizmas“ (nuo angliško žodžio ‚Nature‘ - gamta) - pasaulinės viešosios kultūros srovė, vienokia ar kitokia forma egzistavusi per visą žmonijos istoriją, tačiau savo mokslinį ir organizacinį apipavidalinimą gavusi tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. 1974 m. rugpjūčio 8 d. didžiausiame pasaulyje nudistų kurorte „Cap d'Agde“ (Prancūzija) vykusiame XIV tarptautiniame kongrese INF dalyvaujančių šalių delegatai priėmė tokį natūralizmo apibrėžimą:

„Natūrizmas - tai gyvenimo būdas harmonijoje su gamta, kurio išorinė apraiška yra žmonių nuogumas visuomenėje, siekiant sudaryti palankias sąlygas žmogui gerbti save, kitus ir aplinką.“

Natūristai (nudistai) … Su šiais žodžiais paprastų žmonių sąmonėje paprastai asocijuojasi kažkas nepadoraus ar net draudžiamo. Iš tiesų, dėl ko „jie“ nusimeta drabužius?

Skirtingais laikais ir skirtingose šalyse vyravo skirtingas požiūris į nuogumą. Paprastai klajokliško gyvenimo būdo ir natūrinio ūkio šalyse nuogumas buvo siejamas su visišku pažeidžiamumu gamtos jėgoms, kai viską reikėjo nešiotis su savimi. O jei dar pridėsime žemą klajoklių kultūros lygį, neleidusį jiems viešai nusirengti, tai kai kurios šių tautų „išmintys“, atvirai vedančios nuo tiesos, pvz: „…kiekvienas gali elgtis padoriai apsirengęs“ ir pan.

Senovėje nuogumas buvo natūraliai derinamas su visuomenės dvasinio ir fizinio tobulėjimo kultūra. Šiuo laikotarpiu gimė „himnofistų“ (išminčių, kurie gyveno nuogi) judėjimas. Spartos jaunuoliai ir jaunuolės laikė garbe nuogi visos tautos akivaizdoje dalyvauti įvairiose šventėse ir sporto varžybose, ir niekas nesidrovėjo to daryti. „Tyrasis žvelgė į tyrąjį“. Senovės graikų moralinį tyrumą liudija ir Kretos saloje išlikusios freskos, kuriose vaizduojamos kilmingos damos ir paprasti žmonės nuogomis krūtimis. Tik labai civilizuotoje visuomenėje žmonės galėjo sau leisti nebijoti viešumoje būti nuogi.

II-IV a. po Kr. buvo daug religinių sektų ir judėjimų, kurie nevienareikšmiškai suvokė ir aiškino nuogumo dieviškumą. Absoliuti dauguma jų griežtai smerkė ir žiauriai persekiojo žmogaus nuogumą visomis jo formomis ir apraiškomis. Tačiau religijoje būta ir tiesiogiai priešingų krypčių, viena iš jų - adamitizmas. Prisimindami dar be nuodėmės gyvenusius Adomą ir Ievą, adamitų bendruomenės atstovai į susirinkimus ir pamaldas rinkdavosi nuogi. Beje, adamitų bažnyčia Rusijoje egzistuoja ir šiandien. Jos parapijiečiai renkasi ir nusirengia drabužius, „imituodami rojaus tyrumą ir norėdami įrodyti susilaikymą nuo jausmingumo“. Pasak gilaus Adamitų bažnyčios Rusijoje įkūrėjo Levo Mošinskio įsitikinimo, natūralizmas turi viską, ko moko Biblija: meilę, gailestingumą, susilaikymą, didelę vienybę su sukurtuoju pasauliu, o per tai ir su visa ko Kūrėju!

Rusijoje pagonybės laikais mūsų protėviams nuogiems tekdavo nusirengti ne tik bendrose voniose ar pirtyse, bet ir įvairiose kulto situacijose, susijusiose pirmiausia su tradicinėmis liaudies apeigomis ir papročiais: tai apeiginis pirmosios vagos arimas nuoga moterimi ir, žinoma, „Jarilos“ šventė (dabar - „Ivano Kupalos“ šventė). Beje, ši šventė turėjo didelę praktinę reikšmę, nes bendros šventės, šokiai ir vaikinų bei merginų maudynės nuogiems natūraliai virto meilės žaidimais. Ivano Kupalos naktį pradėti vaikai vystydavosi jaunų, sveikų motinų įsčiose vaisingiausiu metų laiku, kupinu saulės šviesos ir vitaminų. Gimę pavasario pradžioje, jie toliau vystėsi saulėje, o kai pradėjo savarankiškai maitintis, jau buvo laikas naujam derliui.

Tamsiaisiais viduramžiais, vykstant tradicinėms raganų medžioklėms, paprasti žmonės negalėjo atsisakyti bene vienintelio tuo metu žmonėms prieinamo malonumo - „maitintis“ bendrose pirtyse arba gamtoje. Ir tik valdant Liudvikui XIV (Prancūzijoje) ir Petrui I (Rusijoje) bendras prausimasis pirtyse paprastiems žmonėms buvo uždraustas. Tačiau tuo metu jau ėmė rastis pirmosios bendros pirtys bajorams.

Kaip organizuotas ir filosofiškai suformuotas judėjimas natūralizmas pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Pirmųjų natūralizmo teorijos darbų autoriai buvo vokiečiai: Heinrichas Pudoras („Nuogumo kultas“) ir Richardas Ungewitteris („Nuogumas“). Autorių idėjos apie artumą gamtai, sveiką gyvenimo būdą, vegetarizmą, mankštą, sportą, specialiąją gimnastiką ir t. t. pasirodė tokios paprastos, natūralios ir kiekvienam žmogui prieinamos, kad šio gyvenimo būdo šalininkų ėmė nuolat daugėti, nepaisant geografinių, klimato, aplinkos ir kitų veiksnių, tiesiogiai veikiančių žmogaus gyvenimą ir sveikatą.

Vis dėlto būtų klaidinga dėl savo idėjų paprastumo natūralizmą laikyti žmogaus grįžimu į pirmykštę būseną. Priešingai, ši kultūrinė ir masinė visuomenės srovė iš esmės buvo objektyvus ir natūralus žmonijos civilizacijos raidos rezultatas, naujas laisvės ir sveikos gyvensenos supratimas. Ne veltui tarp nuoseklių ir įsitikinusių natūralizmo šalininkų yra tiek daug intelektualų, pvz: A. Einšteinas, M. Gandis, A. Kamiu, G. Hesė, B. Šo, F. Kafka, J-L. Barraud, M. Renaud, R. Leoncavallo ir kiti.

Šiuo metu natūralizmas yra vienas iš labiausiai paplitusių kultūrinių ir sveikatingumo judėjimų pasaulyje. Organizuotų nudistų, susivienijusių po UNESCO vėliava ir registruotų oficialių nudistų organizacijų nariais, šiuo metu yra keli šimtai tūkstančių; neorganizuotų (nepriklausančių nudistų klubams ir asociacijoms, bet palaikančių ryšius su jomis) - keli milijonai žmonių; žmonių, kurie nusirengia natūraliomis sąlygomis (individualiai ar grupėmis), kad patenkintų savo asmeninius sveikatos, kultūrinius ar kitus poreikius, yra daugiau kaip šimtas milijonų.

1993 m. Prancūzijoje daugiau kaip 30 pirmaujančių pasaulio šalių (Australijos, Austrijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Olandijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Kanados, JAV ir kitų), Tarptautinės nudistų federacijos (INF) prie UNESCO narių, nudistų federacijos minėjo dvi svarbias datas: 100 metų organizuoto natūralizmo ir 40 metų INF įkūrimo.

Rusijos natūralizmo raidos tendencijos nedaug skyrėsi nuo panašių procesų kitose šalyse. Tarp Rusijos nudistų buvo žymių to meto asmenybių ir valstybės veikėjų: L. Tolstojus, caras Nikolajus II ir jo šeima, V. Uljanovas-Leninas, N. Krupskaja, A. Duncanas, M. Vološinas ir kiti. XX a. pradžioje Rusijoje buvo padaryti pirmieji bandymai įteisinti estetinį nuogumą. Štai 1907 m. garsioji šokėja Isadora Duncan pirmą kartą teatro scenoje pasirodė visiškai nuoga. O 1910 m. garsus rusų poetas Maksimilianas Vološinas išleido knygą „Bliki, nuogumas“, kurioje propagavo natūralizmo idėjas. Iš pradžių šias idėjas palaikė tik kūrybingi intelektualai ir kultūros veikėjai, kuriuos M. Vološinas pakvietė apsilankyti pas save Koktebelio kaime (Krymas). Palaipsniui toje vietoje, kur nuogi deginosi ir maudėsi M. Vološino draugai ir bendraminčiai, o paskui ir visi kiti, buvo suorganizuotas pirmasis spontaniškas nudistų paplūdimys Rusijoje, kuris, nepaisant visų sunkumų ir kliūčių, išliko iki mūsų dienų.

Ilgas totalitarizmo, kultūrinės ir moralinės stagnacijos laikotarpis, prasidėjęs 30-aisiais, sustabdė natūralią ir harmoningą natūralizmo plėtrą iki 80-ųjų vidurio.

Naujas Rusijos natūralizmo raidos etapas prasidėjo po 1985 m., kai Rusijoje prasidėjo reformos ir demokratiniai pokyčiai. Sveikas gyvenimo būdas harmonijoje su gamta šimtams ir tūkstančiams Rusijos piliečių tapo būtina fizinio ir dvasinio atgimimo sąlyga. Tačiau įgyvendinti atitinkamus tikslus ir uždavinius Rusijoje įmanoma tik vietos lygmeniu steigiant nudistų klubus ir organizacijas, o vėliau juos registruojant teisingumo institucijose. Pagrindinis praeinančio šimtmečio įvykis, užbaigęs pereinamąjį (1985-1995 m.) natūralizmo atgimimo ir formavimosi Rusijoje laikotarpį, neabejotinai buvo 1995 m. balandį Rusijos Federacijos teisingumo ministerijos įregistruota natūristų asociacija „Telord“ (Kūnas, protas, siela). Taip valstybė pirmosios oficialios tarpregioninės visuomeninės nudistų organizacijos asmenyje įteisino natūralizmą kaip visuomeniškai reikšmingą judėjimą Rusijos teritorijoje, suteikdama Asociacijai „Telord“ teisę vykdyti savo veiklą ir steigti filialus (skyrius, atstovybes) visoje šalyje, taip pat atstovauti Rusijos nudistų interesams užsienyje.

Kokios yra natūralizmo plėtros perspektyvos trečiajame tūkstantmetyje? Pirmiausia tai nuolatinis jo šalininkų skaičiaus didėjimas, ir ne dėl įsitikinimų, o dėl principo: „Kur kas natūraliau ir patogiau atostogauti ir būti be drabužių, kur tik įmanoma, nei su drabužiais! Be to, nudistų skaičiui aktyvią įtaką darys ir vidinis auklėtų žmonių, neturinčių puritoniškų kompleksų, polinkis laisvai rinktis tarp „tekstilinių“ (su maudymosi kostiumais ir maudymosi kelnaitėmis) ir nudistinių (be drabužių) atostogų. „Tekstiliniai žmonės“ dėl suprantamų priežasčių neturi tokio pasirinkimo galimybės. Todėl trečiajame tūkstantmetyje natūralizmas taps vis natūralesnis, o ne išgalvotas žmogaus poreikis nuogam poilsiui. Visa abstrakti filosofija vis labiau užleis vietą konkrečioms kultūros formoms, komfortui ir „blaiviam“ žmonių buvimo Adomo ir Ievos kostiumais kainos įvertinimui. Kuo dažniau ir dažniau savo gyvenime ir tinkamoje aplinkoje žmonės nusirenginės, kuo rečiau ir rečiau jiems teks ką nors slėpti vieniems nuo kitų, tuo stipriau ir nuosekliau stiprės teigiami pokyčiai visuomenės ir valdžios institucijų sąmonėje.

Autoriai

Sergejus Mitjušinas
Aleksejus Mamajevas