Nimfomanija: liga ar pasileidimas?

Kiekvienam paskaitas skaitančiam dėstytojui, kaip taisyklė, išsivysto nuolatinė aistra tam tikroms temoms. Aš nekenčiu visko, kas susiję su seksologija. Klinikinėje psichologijoje papildomą valandą mieliau skiriu šizofrenijai ar bent jau potrauminiams sutrikimams – bet ką, kad tik išvengčiau nepatogios situacijos, kai studentai pradeda raudonuoti, kikenti ir laidyti nešvankius juokelius.

Tačiau vienos temos beveik niekada nepavyksta išvengti: nimfomanijos. Ir būtinai prasideda klausimai: kiekviename kaime, kiekvienoje apylinkėje yra „nimfomanė“, apie kurią būtina išsiaiškinti, iš kur ji atsirado ir ar ją galima išsiųsti į psichiatrijos įstaigą?

Beprotiškos nuotakos

Žodis nimfomanija kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: numrhe – nuotaka, mania – aistra, beprotybė. Tuomet tikrai atsiras protingas vaikinas, kuriam kils klausimas: „Na, kas čia tokio? Aistringa nuotaka yra šaunu!“

Niekas nesako, kad aistringa nuotaka yra blogai. Tačiau nimfomanijos atveju kalbama ne apie aistrą, o apie beprotybę. Gerai, kai mergina jaučia seksualinę trauką savo vaikinui, bet kai ji jaučia ją visą parą, ir ne tik savo vaikinui, bet ir visiems stipriosios lyties atstovams – tai visai negerai.

Nimfomanija – patologinis hiperseksualumas, sunki liga, lydima obsesinių kompulsinių būsenų ir polinkių į agresyvų elgesį, kai moterį užvaldo nuolatinis stiprus kankinantis seksualinis potraukis. Jis gali vystytis dviem kryptimis – noras patirti kuo daugiau orgazmų arba noras turėti kuo daugiau partnerių.

Jei patologinio troškimo objektas yra orgazmas, nimfomanė savo partnerį priveda iki fizinio išsekimo. Be to, vyras išseksta ir psichologiškai, nes jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo moters. Dažnai toks atvejis baigiasi skyrybomis. Likusi viena, nimfomanė arba puola į sunkią depresiją, arba pereina prie antrosios patologinės strategijos – ieškoti kuo daugiau partnerių.

Iš žodžio „nimfa“ kilęs kitas klinikinis terminas – nimfofilija, reiškiantis potraukį mergaitėms paauglystėje (nuo 13 iki 17 metų).

Paprastai nimfomanai renkasi tokias grynas Lolitoškas, o susitikimas su tikromis nimfomanėmis jiems atrodo baisus košmaras.

Jei aistros objektas yra nuolatinė partnerių kaita, moteriai neįdomi nei vyro išvaizda, nei jo psichinės savybės, nei net piniginės dydis. Ji ieško tinkamo dydžio vyriškumo ir bogatyrinės potencijos. Mūsų kultūra visa tai linkusi sieti su grubumu, žema socialine padėtimi ir pietietiška kilme (žinoma, tai toks pat neteisingas mitas kaip ir bet kuris kitas).

Viena šeima apie dukters nimfomaniją sužinojo, kai sulaukė netoli namų esančio kiosko pardavėjų delegacijos. Iš vienos pusės, stambūs vyrukai, pasižymintys savita rytietiška išvaizda, murmėjo ir murmėjo: „Uymy svau Larysu, a? Syl nat, eh?!“ – juokinga. Kita vertus, jei atsižvelgsime į tai, kad „Larysa“ yra 36 metų, technikos mokslų kandidatė ir turi du vaikus, ne taip juokinga.

O tokių moralės požiūriu nepriekaištingų kviestinių darbuotojų pasitaiko labai retai. Dažniau tokios istorijos baigiasi problemomis: nuo užsikrėtimo visomis įmanomomis lytiškai plintančiomis infekcijomis iki visai kriminalinių istorijų, kai nimfomanijos apakinta mergina nueina paskui nepažįstamąjį, o paaiškėja, kad jis irgi ne visai sveikas ir sekso, žinoma, nori sekso, bet pirmiausia nori nupjauti gražuolei rankas ir kojas.

Svajonė ar prakeiksmas?

Daugelis vyrų svajoja sutikti nimfomanę, tačiau realiame gyvenime toks ryšys atneša daugiau problemų nei džiaugsmo.

Egzistuoja mitas, kad nimfomanės visos kaip viena – ištvirkusios gražuolės blondinės su penkto dydžio biustu ir jausmingomis lūpomis. Akivaizdu, kad šis mitas paimtas iš pornografinių filmų, tačiau jis be galo toli nuo tiesos – nimfomanių būna tiek pat skirtingų išvaizdų, kiek ir sveikų moterų, o seksualinio elgesio kontrolės praradimas neatrodo labai apetitiškai.

Taip pat netiesa, kad su nimfomane galite patenkinti visas savo slaptas erotines svajones – partnerio ir jo pasitenkinimo nimfomanės visiškai nedomina.
Gydyti ar negydyti?

Skiriamieji nimfomanijos požymiai – kritiškumo ir kontrolės praradimas. Jei moteris suvokia, ką daro, kiek tai pagrįsta ir saugu, – viskas gerai. Galbūt ji dažnai keičia seksualinius partnerius dėl finansinės naudos arba taip kovoja su nepilnavertiškumo jausmu. Tai neturi nieko bendra su liga. Tačiau diagnozuoti – gydytojų, neturinčių patirties ir specialaus išsilavinimo, reikalas – neverta ir bandyti.

Vyrams yra nimfomanijos analogas – satyrija. Ši liga pavadinimą gavo nuo satyrų – geidulingų miško demonų ožkų kojomis.

Nesutramdomi vyrai ir dabar bendrinėje kalboje vadinami ožiais, tačiau satyriozės atveju kalbama ne apie moralines savybes, o apie ligą.

Patologinis hiperseksualumas sukelia kančias ne tik kitiems, bet ir patiems nimfomanams, todėl jį reikia rimtai gydyti. Pirmiausia – medikamentais. Koks jis bus, priklauso nuo nimfomanijos genezės. Dažnai ši liga pasireiškia endokrininių sutrikimų fone (dažniausiai skausmingos būsenos atsiranda brendimo ar menopauzės metu, nors jos gali atsirasti ir vidutiniame amžiuje sutrikus hipofizės ir kiaušidžių veiklai) – tada pagrindinė gydymo kryptis bus hormonų terapija.

Taip pat nimfomanija gali būti tik kitos psichikos ligos, dažniausiai šizofrenijos, simptomas. Kartais nimfomanija išsivysto stipraus streso pagrindu – būna atvejų, kai ji debiutuoja po išprievartavimo. Daugelis pacientų vaikystėje buvo seksualiai išnaudojami arba, atvirkščiai, griežtai baudžiami už bet kokius su seksualumu susijusius dalykus.

Bet kokiu atveju kartu su medikamentiniu gydymu atliekama elgesio korekcija.

Ar yra gyvenimas po gydymo?

Sėkmingai baigus gydymą, visada laukia sunkus reabilitacijos laikotarpis. Atgavusi kritiškumą, moteris prisimena viską, kas jai nutiko, ir pasibaisėja. O tada aplinkiniai įpila alyvos į ugnį: jie laiko ją eiline paleistuve ir visais įmanomais būdais pabrėžia savo panieką. Tai sunkiausias gydymo momentas. Moteris turi susidoroti su kaltės ir gėdos jausmais, kurie gali būti tokie stiprūs, kad psichologo pagalbos nepakanka – tenka vartoti antidepresantus.

Be to, buvusiai nimfomanei reikia iš griuvėsių atstatyti savo gyvenimą. Dažnai ligos metu išyra šeima: vyrui gana sunku suvokti, kad jo žmona mylėjosi su visais kaimo vaikinais ne todėl, kad buvo ištvirkusi, o tiesiog sirgo. Beje, jei viskas iš tiesų įvyko kaime, geriau pakeisti gyvenamąją vietą. O mieste dažnai tenka keisti pažįstamų ratą. O artimiausiems žmonėms – tėvams ir vaikams dažnai tenka apsilankyti pas psichologą.

Mūsų visuomenė dar nepasirengusi priimti nimfomanijos kaip ligos. Vis dėlto nesame taip toli nuo ikifreudinių laikų, kai vien moterų gebėjimas patirti orgazmą buvo laikomas patologija, o ką jau kalbėti apie hiperseksualumą ir nėra apie ką kalbėti. Tai patvirtina klausimą, kurį visada girdžiu pasakojimų apie nimfomaniją pabaigoje: Ir kas iš to? Šiems šunsnukiams, kurie yra tokie… su visais… juos reikia gydyti?!