Prostitucija – tai ne tik mokesčiai
Vieno iš Valstybės Dūmos deputatų iniciatyva, kad viešnamių klientai turėtų būti baudžiami rubliais, pirma, vargu ar taps įstatymu, antra, tai nėra parlamento, kuriam, žinoma, prostitucija nerūpi, pozicija.
„Mes neturėtume persekioti prostitučių, mes neturėtume liesti klientų“.
Apskritai, vyrai, iškvėpkite, galite toliau vaikščioti ir nieko nebijoti. Ir tai gana keista.
Akivaizdu, kad Rusijoje prasidėjo, švelniai tariant, ekonominių problemų laikotarpis. Vadinti tai krize ar nevadinti – skonio reikalas, žinoma, bet paprasti žmonės nėra taip gerai maitinami, kaip prieš dvejus metus – tai tiesiog faktas.
Esant niūriai ekonominei padėčiai, valstybės biudžete visada reikia rasti lėšų, kurias paskui reikia skubiai paskirstyti kažkam. Keliams? Reikia. Kariuomenei? Reikia. Reikia visiems. Bet nėra pinigų.
Pinigai guli po kojomis, tereikia tingėti juos pasiimti.
Prostitucija yra klasikinis pavyzdys, kaip akivaizdžią ydą (lytinis potraukis apskritai yra yda, taip sakant) galima panaudoti gėriui. Nuodėmės neišnaikinsi, tad pasinaudokime ja.
Nepersekiokite prostitučių, nelieskite klientų, tegul tai būna „paslaugos teikimas“. Dėstytojas teikia paslaugas, parduoda savo laiką, žinias, protą, gauna pinigų, tad kodėl moteris, parduodanti savo kūną, yra kažkas, ko negalima įtraukti į teisinę sistemą?
Moteris mano, kad jos kūnas ir paslaugos kainuoja tiek ir tiek rublių per valandą – gerai, visi sutinkame. Bet ar galima mokėti mokesčius? O gal tegul šie pinigai atitenka suteneriams ir „stogams“?
Prostitucijos gynėjai nuo teisinio reguliavimo yra ne prieš prostituciją (jos neįmanoma išnaikinti, tiesiog pripažinkime tai ir nusiraminkime), o gangsterių, kurie sąžiningai moters uždirbtą centą įsideda į savo kišenes, pusėje. Šis centas turėtų būti paimtas į biudžetą ir perskirstytas našlaičių naudai. Logiška? Logiška.
Ginčas dėl prostitucijos turėtų baigtis taip. Galbūt tai nėra pats smagiausias užsiėmimas ir ne tai, kad labai sveika organizmui. Galbūt joje yra šiek tiek ištvirkimo ir normų pažeidimo.
Ir netgi, sutikime, tai blogai šeimai, moterims, vertybėms. Tai tiesa.
Bet laikai yra sunkūs. Nėra laiko galvoti apie nereikalingus dalykus. Biudžetą reikia papildyti. Papildykime jį, o paskui susėskime pasisotinę ir ginčykimės, ar tai naudinga, ar žalinga, ką apie tai mano moterys ir ko moterys apie tai nemano. Būkime nuoseklūs.
Tačiau legali prostitucija ne tik apmokestina, bet ir yra puiki pamoka jaunoms merginoms, svarstančioms apie gyvenimą.
Atsakingas tėvas nuvestų dukrą į viešnamį ir pasakytų jai, nepriklausomai dvylikametei, suaugusiai kvailutei: „Žiūrėk, Marija, žiūrėk atidžiai, štai kas atsitinka tiems, kurie mano, kad galima pardavinėti savo kūną. Štai ką jie daro. Ar tu nori daryti tą patį? O gal geriau mokytis, skaityti knygas, išgauti integralą? Aš, žinoma, nereikalauju, bet čia, tame pačiame kambaryje, per dieną būna penki ar šeši vyrai, skirtingi, ne visada malonūs. Gal geriau teorinė fizika?“
Galbūt dukra pasakys atsakingam tėvui: „Viskas gerai.“ Tebūnie taip, gerai, kad taip ir liko.
Bet man kažkodėl atrodo, kad prostitucija romantizuojama, kai ji nelegali, o kai viskas atvira, visi mato, kokia tai nelaimė – kai moteris nebeturi ką pasiūlyti vyrui, kai jos kūnas iš tiesų kainuoja N rublių per valandą, ir nieko, išskyrus kūną, nėra.
Moksleivės ištisas klases vesdavosi į ekskursijas. Tegul jos stebi. Tegul jos pagalvoja, ar turėtų tikėtis, kad jų kūnas, sulaukęs 30 metų, joms kaip nors padės.
Atidarykite viešnamius, ponai deputatai, pats laikas.
Autorius
Dmitrijus Odincovas, matematikas
Įvertinkite straipsnį
