Vyrų prostitucija. Liudininkės pasakojimas

Vykdydama redakcijos užduotį, drebėdama iš baimės (ir smalsumo!) surenku aprūpinančių berniukais pagal iškvietimą kontoros telefono numerį.

Surasti „vaikinus pagal iškvietimą“ visai nesunku. Tokių skelbimų yra ir internete, ir reklaminiuose laikraščiuose. Paslaugų kaina - nuo 100 dolerių ir daugiau už 2 valandas.

Skambinu. Manęs klausia:

- Kokio berniuko norite?

- Turiu omenyje, kokios išvaizdos? - Aš patikslinu, ir kažkodėl mano galvoje viskas sukasi „berniukas pirštukas“.

- Ne. Patirtis. Jei jums reikia nelabai patyrusio berniuko, už dvi valandas teks pakloti 100 dolerių, o jei norite patyrusio - tada 200 dolerių.

- Ar berniukai laikomi patyrusiais pagal tai, kiek laiko jie dirba? Gal tie, kuriuos laikote nepatyrusiais, turėtų kainuoti dar daugiau, nes jie „švieži“? - Man įdomu.
Dispečeris kitame laido gale nusijuokė ir paaiškino man, kad yra jau išbandytų berniukų, kuriais džiaugiasi visos klientės. Štai už ką jie kainuoja 200 dolerių.

Kiti biurai man taip pat siūlo platų pasirinkimą - nuo penkiolikos ar šešiolikos metų jaunuolių iki keturiasdešimtmečių brandžių vyrų.

Jei jiems būtų reikėję, jie būtų galėję rasti „kietą senuką“ ….. Kai kur man net pasiūlo susitikti su „berniuku“ jų teritorijoje, vadinamuosiuose apartamentuose. Laimei, man to nereikia, nes turiu raktus nuo tetos, kuri jau daug metų gyvena užsienyje, laisvo buto. Nusprendusi sau - „linksmintis, tai, linksmintis“, užsisakau profesionalą už du šimtus dolerių! Užsakovo nenustebinau: atrodo, kad mano norai nėra pernelyg originalūs - 1,80 ūgio, nepilną, bet raumeningą, tamsiaplaukį. Visame kitame pasikliauju dispečeriu, tik paprašau, kad „berniukas“ galėtų bent šiek tiek palaikyti malonų pokalbį, tai yra būtų intelektualiai išsivystęs, ir kad jam būtų apie dvidešimt penkerius metus. Įsakymas priimtas.

Ir aš pradedu laukti…