Ištikimybė ar neištikimybė?
Aišku, kad santuokinė ištikimybė yra svarbiausia, bet ne visada pasiekiama sąlyga tradicinei santuokai išsaugoti. Neištikimybė yra grynai psichologinė problema. Pasireiškus fizinei neištikimybei, daugelis santuokų toliau gyvuoja, be to, sutuoktiniai jose gali būti laimingi.
Žinomas faktas, kad daugelį tūkstantmečių vyrų ištikimybės sąvoka tiesiog neegzistavo. Vyras galėjo turėti tiek žmonų, kiek galėjo finansiškai aprūpinti, be to, egzistavo sugulovių kategorija, prieš kurias vyras neturėjo jokių įsipareigojimų. Moterys priklausė tik vienam, jos buvo tam tikra nuosavybė ir net prekė. Viename Indijos kaime vis dar galima stebėti, kaip šeimos galva prekiauja seserimis, dukterimis ir dukterėčiomis, atlikdamas sutenerio vaidmenį.
Vienintelis nelaimingųjų išsigelbėjimas – santuoka, į kurią jos gali patekti tik pabėgusios iš namų ir slapta ištekėjusios.
Nuo XX a. ėmė kurtis moterų teisių organizacijos ir atitinkamai didėjo vyrų ištikimybės reikalavimai. Vyrų neištikimybė tapo pirmąja ir beveik vienintele santuokos nutraukimo priežastimi. Tačiau iš tikrųjų santuokinė ištikimybė nėra laimingo šeimyninio gyvenimo garantas.
Palyginkime du labai priešingus pavyzdžius. Tarkime, vienoje šeimoje vyras yra dėmesingas ir mylintis, uždirba gerus pinigus, padeda namuose ir puikiai jaučiasi lovoje, bet tik būdamas per didelį atstumą nuo žmonos mėgsta flirtuoti su kitomis moterimis. O kitoje šeimoje vyras yra grubus ir tingus, be to, nuobodžiaujantis, niekur žmonos neišleidžiantis ir nuolat daužantis jai galvą pamokymais apie ištikimybę. Taip, pavyzdžiai pernelyg poliarizuoti, bet daugelis moterų greičiausiai pasirinks pirmąjį variantą ir dar pridurs nuo savęs: „Tegul daro, ką nori, tik jei aš nieko nežinau apie jo nuotykius.
Be to, labai dažnai girdime apie vadinamuosius „dvigubus standartus“, kai vienas iš poros atstovų leidžia lengvai elgtis, o jo pusė kategoriškai draudžia. Natūralu, kad tai būdinga vyrams, tūkstantmetės poligamijos duoda apie save žinoti, todėl vaikinui normalu eiti „į kairę“, tačiau jo draugei toks poelgis neleistinas ir neatleistinas. Štai kodėl merginos pavydi jo mokyklos ar universiteto draugėms, viena vertus, jos mato, kad tai draugiški santykiai, kita vertus – apsidraudimas dėl ateities, visaip slopindamos šį bendravimą.
Daugelyje šeimų ištikimybės ir laisvės klausimai keliami tik tada, kai iškyla reali konfliktinė situacija. Kai kurie paprasčiausiai sprendžia iškilusias problemas arba visais būdais atideda nemalonų pokalbį, bijodami, kad idėjos apie ištikimybę skirsis nuo partnerio nuomonės. Tačiau vis dėlto svarbu pasikalbėti neištikimybės tema, nes kažkam tai smulkmena ar nedidelis nemalonumas, o kažkam – dvasinio ryšio pažeidimas ir psichologinis disonansas. Bet kuriuo atveju naudinga žinoti, kuo gyvena jūsų mylimasis ir kas jam svarbu. Kaip žinia, dviejų vienodų žmonių nebūna, todėl reikėtų susitarti tarpusavyje, o po to tiesiog įvykdyti savo įsipareigojimus.
Normalioje šeimoje, kur žmonės myli vienas kitą ir rūpinasi vienas kitu, ištikimybės klausimas sprendžiamas itin atsargiai, rašoma info.puiki.lt. Žinoma, vyras gali sau leisti daugiau, tačiau tai priklauso nuo jo moters, nuo to, kaip ji save pateiks ir kokio požiūrio į save pareikalaus. Moteris, kuri sukels ne tik seksualinę trauką, bet ir pagarbą, niekada nebus apgauta du kartus, o vyras, kuris yra šalia tokios damos, ir vieną kartą nedrįs jos apgauti, nerizikuos. Šalia tokios moters kiti stipriosios lyties atstovai, atsiprašau, lengvabūdiškas „patinas“ neturi jokių šansų santykiams.
Įvertinkite straipsnį
