Sekso inkvizicija. Bylose apie seksualinę prievartą nekaltumo prezumpcija pakeista inkviziciniu procesu. Ir, kaip ir inkvizicijos gyvavimo metu, kaltintojas išlieka anonimiškas.

Carl Sargeant, Vel­so dar­bo min­is­tras baigė gyven­imą sav­ižudybe praėjus ketu­ri­oms dienoms po to kai buvo atleis­tas iš dar­bo. Atlei­di­mo priežastis – tri­jų moterų anon­i­mini­ai kaltin­i­mai „netinka­mu sek­su­alin­iu elge­siu“. Jok­ių detal­ių Kar­las Sardžen­tas neži­no­jo. Jam net neb­u­vo pasaky­ta kas jį kalti­na, ir pasiteis­in­ti jis negalėjo: sudėtin­ga teis­in­tis dėl to, kas įvyko nežinia kur, nežinia kada ir su kuo. Jok­ių bandymų patikrin­ti kaltin­imus neb­u­vo: jis tiesiog buvo atleis­tas ir viskas.

Kas ir kuo apkalti­no Sardžen­tą neži­no­ma iki šiol: kalt­in­to­jos sek­su­alinio priek­abi­av­i­mo bylose, kaip ir kalt­in­to­jai inkvizici­jos pro­cesų metu, visa­da išlieka anon­im­iš­ki: kitu atve­ju tai pažeistų jų teisę į į pri­va­tumą ir apskri­tai sužeis jų švel­nias sielas. Tači­au, galų gale tapo žino­ma, jog kaltin­i­mai buvo susi­ję su „nepado­ri­ais prisili­eti­mais“ ir „netinka­mu dėme­siu“.

Tai yra, Sardžen­tas nieko neprievar­ta­vo ir grasin­damas kar­jeros kra­chu, kel­naičių katil­inė­je numau­ti nebandė. Gal­būt jis kam nors uždėjo ranką ant kelio; gal­būt suėmė už krūties; gal­būt išgėręs vakarė­ly­je rodė dėme­sio žen­klus toki­ai pat išgėru­si­ai ir nead­ek­vači­ai mote­ri­ai, o gal­būt ir visai nieko neb­u­vo: Poti­faro žmonos (Poli­faro žmona) sin­dro­mo taip pat niekas dar neatšaukė.

Ko ir reikėjo lauk­ti.

Sek­su­ali­n­is skan­dalas, kilęs po Harvio Vainšteino (Har­vey Wein­stein) demaskav­i­mo, per mėnesį pakeitė žaidi­mo taisyk­les. Savo postą prara­do Bri­tani­jos gyny­bos min­is­tras seras Maik­las Felonas (Michael Fal­lon), už tai kad lietė mote­ri­ai koją ir Bri­tani­jos poli­tiko Džeremio Korbino (Jere­my Cor­byn) spau­dos sekre­to­rius Deivi­das Presko­tas (David Per­scott). Min­istrų Dami­ano Gryno (Dami­an Green) ir Marko Garnerio(Mark Gar­nier) reikalai dar tiri­a­mi.

Neabejoti­na – Vainšteinas ir Kev­inas Speisi (Kevin Spacey) savo užsi­tar­na­vo. Negal­i­ma būti ser­i­jiniu sek­so mani­aku, ir ketu­ri­o­lik­metis berniukas neturi atsi­busti nuo to, kad suaugęs dėdė len­da pas jį į kelnes. Prob­le­ma, tači­au, tame, jog – kaip paste­bėjo vien­ame iš savo puik­ių straip­snių Ana Del­ga­do – žodis „išprievar­tavi­mas“ pas­taruo­ju metu Vakaru­ose žaibiškai pakeitė iden­ti­fikav­i­mo fokusą.

Pradžio­je sąvo­ka „išprievar­tavi­mas“ labai išsi­plėtė. „Išprievar­tavimu“ tapo viskas, ką moteris paskel­bė kaip tok­iu. Dabar „išprievar­tavi­mas“ įvyk­s­ta net tada, kai kai mergina prisige­ria, nueina kar­tu su vaik­inu, prieš tai rašiusi draugei susižavėji­mo kupinas SMS žin­utes apie tai, jog esą aš einu „pasi*****“, o po to puolė į atgailą ir pareiškė: „mane išprievar­ta­vo“.

Tači­au, neužil­go ir to tapo per mažai, ir prie „išprievar­tavi­mo“ prisidėjo „sek­su­al­inė prievar­ta“, „sek­su­ali­n­is priek­abi­av­i­mas”. Sex­u­al assault — tai viskas, kas tik norite. Padė­jai ranką kažkam ant kojos – štai tau jau ir sex­u­al assault.

Visais toki­ais atve­jais apkalt­in­ta­sis pasiro­do visiškai begin­klis. Jis negali įrodyti, jog nedėjo rankos ant šlau­nies, ypač prieš dešimt metų. Tai – jo žodis prieš jos. Taisyk­lės padik­tuo­tos Obamos admin­is­tracijos amerikiečių stu­den­tų miesteliams ir panašių bylų svarsty­mas Bri­tani­jos teisėsaugo­je fak­tiškai patvirti­na, jog apkalt­in­ta­sis kaltas, kol neįrodė priešin­gai.

Bylose apie sek­su­al­inę prievartą nekaltumo prezump­ci­ja pakeista inkviziciniu pro­ce­su. Ir, kaip ir inkvizici­jos gyvav­i­mo metu, kalt­in­to­jas išlieka anon­im­iškas, pub­likai – visa­da, o kar­tais, kaip ir Sardžen­to atve­ju – ir pači­am apkalt­in­ta­jam.

Fem­i­nistinė teori­ja teigia, jog rape и sex­u­al mis­con­duct — tai tokia baisi trau­ma, jog moteris nieka­da nėra pajė­gi apie ją sumelu­oti. Jei sako, kad buvo, reiškia – buvo. Tai pati­nas, pas kurį mintyse visa­da vien­as ir tas pats, sug­e­ba melu­oti apie savo san­tyk­ius su moter­im­is. Moteris gi, – eter­inė būty­bė, negabi isterikai ir melui, nieka­da dėl prievar­tos nieko melagin­gai neap­kaltins.

Prak­ti­ka nepatvirti­na šios teori­jos.

Kale­bas Vorner­is (Caleb Warn­er), Šiau­rės Dako­tos stu­den­tas, per­miego­jo su stu­dente. Stu­den­tei jis patiko ir ji pasiūlė jam būti jos vaik­inu. Kale­bas atsisakė. Sekančią dieną ji apkalti­no vaik­iną ją išprievar­tavus.

Dešimt­metė mer­gaitė Eliz­a­bet Pei­dž Kast (Eliz­a­beth Paige Coast) naršy­dama inter­nete įlin­do į porno tin­klapį, kur ste­bint ją ir užtiko dievobaimin­ga mama. Kad paaišk­in­tų mamai savo elgesį Eliz­a­bet pareiškė, jog ją išprievar­ta­vo kaimy­nas. Kaimyną pasodi­no. Jis iškalėjo ketverius metus, po ko Eliz­a­bet prisi­paži­no, jog sumela­vo.

Uni­ver­si­ty of Vir­ginia stu­den­tė ilgai pasako­jo apie baisų grupinį išprievar­tavimą, kurį ji išgyveno vien­ame vakarė­ly­je vyku­si­ame Phi Kap­pa Psi. Šie pasako­ji­mai padėjo jos asmeninei kar­jerai. Ji susikūrė savo įvaizdį kaip rape sur­vivor, pateko į komite­tus ir posėdži­a­vo komisi­jose. Žur­nalas Rolling Stone buvo taip susidomėjęs jos istori­ja, jog parašė apie šią hero­jišką auką didži­ulį straip­snį. Po ko paaiškėjo, jog jokio išprievar­tavi­mo neb­u­vo, o isterikė-mergina viską susikūrė iš oro, kad tuo pateis­in­tų savo blogą mokymąsi.

Turtin­gi tėvai įtaisė savo duk­terį į vieną iš pačių prestižinių Lon­dono mokyk­lų. Mer­gaitė blo­gai mokėsi, ken­tė nuo mai­tin­i­mosi sutrikimų ir kar­tais ją užpul­da­vo panikos priepuo­li­ai. Kai tėvai ėmė ją klaus­inėti blo­go moky­mosi priežasčių, ji pareiškė, jog ją išprievar­ta­vo geografi­jos moky­to­jas Kato Haris (Kato Har­ris).

Hariso nelaimei, mer­gaitės tėvai buvo taip pat truputį psi­chopatai. Jie pasamdė bran­giau­sius detek­tyvus, kad kiek tai bekain­uotų nubaustų duk­ters skri­audiką – tarp jų pasamdytų atsidūrė net buvusi Skotlend-Jar­do viršininko pavaduo­to­ja Sju Akers (Sue Akers), kuri darė visok­e­ri­opą spaudimą tyrimui.

Byla sub­yrėjo teisme. Prisiekusiems prireikė 26 min­učių, kad visiškai išteis­in­tų Harisą, Tači­au jo kar­jera ir psichi­ka buvo iki to meto buvo nepatai­so­mai sug­ri­au­ti. Kalbant apie mažąją isterikę, ieško­jusią ant ko čia perkėlus atsakomy­bę už savo nesėkmes mok­sle, – ji išliko anon­im­iš­ka.

Dabar­tini­ai sek­su­alinio priek­abi­av­i­mo proce­sai pil­nai pažei­džia nekaltumo prezump­ci­ją. Apkalt­in­ta­sis laiko­mas kaltu, jei tik negali įrodyti savo absoli­u­taus neda­ly­vav­i­mo. Net, jeigu kaltin­i­mas ir neb­us palaiky­tas teisme, jo gyven­i­mas ir kar­jera bus visiškai sug­ri­au­ti. Iškart po areš­to jo var­das atsiduria visu­ose laikrašči­u­ose. Bet net­gi nekaltumo prezump­ci­jos prin­cipo atsisaky­mas yra tik kur kas svarbesnės prob­le­mos pasek­mė.

Žmo­gaus patelės sek­su­ali­n­is elgesys dauge­lio tūk­stant­mečių eigo­je buvo pačio griežči­au­sio reg­u­li­av­i­mo objek­tu. Visos sėk­min­gos civ­i­lizaci­jos pavers­da­vo moterį preke. Ši prekė turėjo būti svei­ka ir nesug­ad­in­ta, ir pačios įvairi­au­sios kultūros imdavosi pasi­b­jau­rėt­inų gudry­bių tam, kad garan­tuotų, jog prekė atsives palikuo­nis tik nuo savo savininko. Kinai bin­ta­vo savo moter­ims kojas, arabai išp­jau­da­vo (ir dabar išp­jau­na) joms lytines lūpas, žydai ir musul­monai užmė­ty­da­vo savo neištiki­mas moteris akmenimis, ir visos – absoli­uči­ai visos bent kiek pažen­gu­sios kultūros, darė viską, kad mot­ers nekalty­bė būtų išlaiky­ta iki ves­tu­vių, o po ves­tu­vių ištikimy­bė.

60-ųjų metų sek­su­al­inė revoli­u­ci­ja visą šią tabu sis­temą išsi­un­tė į šiukš­lyną: moterys tapo tokios pat laisvos savo sek­su­alinio elge­sio požiūriu kaip ir vyrai.

Tači­au dabar švy­tuok­lė palinko į kitą pusę. Gavosi, jog moteris lais­va, o vyras – ne. Moteris gali viską kas įmanoma. Prisiger­ti vakarė­ly­je. Kabinėtis prie vyro. Ateiti pas jį į kam­barį, sėstis jam ant kelių, siųsti jam vul­gar­ias SMS žin­utes, bet jeigu ji apsi­galvos pačiu atsakingiau­siu momen­tu – tai jau bus išprievar­tavi­mas. Ir net, jeigu ji apsi­galvos jau po visko, – tai taip pat, pasiro­do, išprievar­tavi­mas! Ji buvo gir­ta! Ji nesupra­to, ką daro! O jis, šun­snukis, išga­ma, padaras, pasin­au­do­jo jos bejėgiš­ka būse­na.

Tai aš ne apie tai, jog „pati kalta“. Visai ne. Būna situaci­jos, kai niekas nekaltas. Kai kaltų tiesiog nėra.

Laisvė susi­jusi su atsakomybe: tame tarpe ir atsakomybe už tai, kaip moteris nau­do­jasi savo kūnu.

Jeigu du gir­ti stu­den­tai per­miego­jo kar­tu, tai visiškai nereiškia, jog mergina „pati kalta“. Bet tai lygiai taip pat nereiškia, jog „prakeik­tas pati­nas nekaltas“. Tai reiškia, jog žmo­gus turi nešti atsakomy­bę už savo veiksmus: spjau­ti, išgyven­ti ir pamiršti.

Jeigu bosas kim­ba prie tavęs – skelk antausį. Nepade­da – išeik. O jeigu tu ska­ti­ni tai, kad padary­tum kar­jerą, tai nereikia po to pasakoti, kaip jis tave sek­su­ali­ai pat­varkė. Galų gale, sek­su­al­inė revoli­u­ci­ja suteikė gal­imy­bę daugeliui moterų dary­ti kar­jerą seni­au­siu būdu – per lovą, ir labai dauge­lis moterų tuo pasin­au­do­jo. Įdo­mu, kiek Vainšteino aukų savanoriškai lipo pas jį į lovą, tikė­damosi gre­itos kar­jeros?

Supran­ta­ma, kad visame tame daug pur­vo ir skaus­mo, be to vien­ingų taisyk­lių nebū­na: tai, ką viena pri­ima kaip sėk­mę (valio! prisi­jauk­in­au bosą), kita – kaip negy­jančią žaizdą. Žmonės – pik­ti. Žmonės suteikia vieni kitiems daug blo­gio. Tači­au tame ir reikalas, kad ne visas žmonių elgesys pasid­uo­da įstaty­mams.

Ne visa­da tai baudžia­ma įstaty­mu. Žmogų darbe gali sužeisti, apšmeižti, pak­išti, nus­tatyti prieš jį drau­gus. Bet blo­giau nei situaci­ją, kuri­o­je žmo­gus pažei­džia­mas, yra tik situaci­ja, kai jis turi teisę kreip­ti sį poli­ci­ją su skun­du: „Mane pažei­dė!“. Todėl, kad lyg tyčia, į poli­ci­ją daž­ni­au­si­ai kreip­sis ne tas, kurį pažei­dė iš tiesų, o neu­rotikas ir psichas.

Tas pats ir su sek­su. Žmonių visuomenė­je (ir net gyvūnų ban­do­je) sek­sas – visa­da dau­giau, nei sek­sas. Tai būdas kur­ti san­tyk­ius kolek­tyve, tai būdas išreikšti domi­nav­imą, tai būdas pažem­inti, prisir­išti ar padary­ti kar­jerą. Situaci­jo­je, kai sek­sas tapo laisvės ter­i­tori­ja, mes tiesiog negal­ime sau leisti įstaty­mu reg­uli­uoti visų jo atspalvių.

Priešin­gu atve­ju, kiekvien­am Harviui Vainšteinui mes gausime po Kar­lą Sardžen­tą, nusižudžiusį todėl, kad jo bosui buvo pasaky­ta, jog jis kažka­da kažką palietė už kojos.

Juli­ja Latyn­i­na