Sekso lėlių ir technologijų populiarumo sprogimas gresia japonams išmirimu. Pati aštriausia problema Japonijoje – gimstamumo ir gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tai yra nacionalinė katastrofa.

Ste­bint tai, kaip gim­sta­mu­mo rodik­lis Japoni­jo­je veržli­ai krenta, repro­dukcinės krizės jau­ni­mo tarpe fone eksper­tai aptiko nau­ją grės­mę gal­inčią pag­ilin­ti ir be to pakanka­mai rimtą prob­lemą – sek­so lėles, kurių pop­u­liaru­mo augi­mo šuolį. Kai kurie ste­bė­to­jai tvirti­na, jog tai gali privesti prie „pil­no japonų tau­tos išnyki­mo“.

Kaip par­o­dy­ta doku­men­tini­ame filme „Pakaita­lai“, šio ver­s­lo atšakos atsto­vai kal­ba, jog Japoni­jo­je kas­met par­duo­dama apie 2 tūk­stančius real­is­tinių sek­so lėlių – su reg­uli­uo­ja­mais pirš­tais, pakai­tine gal­va ir pri­taiko­momis gen­i­tal­i­jomis. Sprendžiant pagal tai, kad kain­os nuo­lat krenta, o dar­bo jėga Japoni­jo­je ir toli­au dir­ba po 14 valandų į dieną, artimi­au­sio dešimt­mečio bėgy­je tarp šalies gyven­to­jų cirkuli­u­os dešim­tys tūk­stančių sek­so lėlių. Tikėti­na, jog nev­er­ta žval­gytis po spin­tas, kai aplankote savo drau­gus Japoni­jo­je.

Sek­so lėlių par­davėjo Nobu­ru Tana­ka požiūriu, tokio žais­liuko, kurį gal­i­ma nusipirk­ti už 3 tūk­stančius 750 doler­ių, turėji­mo pranašu­mas slypi tame, jog jis neturi jok­ių lūkesčių jūsų atžvil­giu. „Tai stul­bi­nan­tis pojūtis. Ji išro­do kaip lėlė, tači­au jūs jauči­ate, jog ji iš tiesų yra gyva, – pasako­ja jis. – Kai jūs myl­itės su savo žmona, kar­tas nuo kar­to gali kilti įvairios prob­le­mos. Su lėle – nieko panašaus“.

Pasak Kanako Amano, eksper­to demografinių prob­lemų klausi­mais Tok­i­jo NLI mok­slin­ių tyrimų insti­tute, lėlės kelia egzis­tenc­inę grės­mę šalies ateiči­ai, kurios gyven­to­jų skaičius, spe­cial­istų ver­tin­imu, susi­trauks treč­dal­iu per artimi­au­sius 30 metų.

„Pati aštri­au­sia prob­le­ma Japoni­jo­je – gim­sta­mu­mo ir gyven­to­jų skaiči­aus mažėji­mas. Tai yra nacional­inė katas­tro­fa, – sako Amano. – Mes tam­pame nyk­stančia biologine rūši­mi“.

Praėju­sio šimt­mečio penki­as­dešimtųjų metų pradžio­je, pasak JO duomenų, gim­sta­mu­mo lyg­muo svyra­vo nor­malios žymos ribose – 2,75 vaiko vien­ai mote­ri­ai. Artė­jant prie 1960-ųjų, kai ver­slas iš japonų dar­buo­to­jų reikala­vo vis dau­giau ir dau­giau, – gim­sta­mu­mo koe­fi­cien­tas nukri­to iki 2,08. Japoni­ja nusilei­do žemi­au krit­inės ribos, žinomos kaip „atsikū­ri­mo lyg­muo“, tai yra min­i­malaus gim­sta­mu­mo, lei­džiančio išvengti gyven­to­jų skaiči­aus mažėji­mo. Kartų regen­eraci­jos lyg­muo, mok­slininkų skaiči­av­imu yra 2,1, kai visuomenė nors r lėtai, bet auga.

„Tuo metu moterų skaičius uni­ver­site­tu­ose virši­jo 40 pro­cen­tų“, – pasako­ja lei­diniui Busines Insid­er Tok­i­jo uni­ver­site­to ekon­o­mis­tas Chi­roši Joši­da. Tači­au, eigo­je, kuo dau­gia moterų prisi­jung­da­vo prie dar­bo resursų, tuo labi­au smuko gim­sta­mu­mas. Šian­di­en, praėjus penki­as­dešimči­ai metų, gim­sta­mu­mo koe­fi­cien­tas Japoni­jo­je sudaro 1,41, gyven­to­jų skaičius sparči­ai mažė­ja, o per­ne­lyg ilga dar­bo diena išlieka nor­ma.

Tači­au, vienu iš pagrin­dinių sek­so lėlių pop­u­liaru­mo augi­mo fak­to­ri­u­mi Japoni­jo­je, kaip bebūtų keista, yra „vien­atvė pagyvenusių žmonių tarpe“. Pavyzdžiui, sek­so lėlės savininkas Moru papasako­jo lei­diniui, jog nusipirko savo plas­tik­inę draugę po žmonos mir­ties.

„Širdy­je buvo tuš­tu­ma, – pasako­jo jis doku­men­tal­istų komandai, rody­damas ran­ka į visą eilę lėlių, sėd­inčių ant sofos. – Kai aš jas atradau, mano gyven­i­mas tapo neatskiria­mai susi­jęs su jomis. Nuo to laiko, kai šios „merginos“ atsir­a­do mano namu­ose, aš, jų dėka, nebe­si­jaučiu toks vienišas“.

Moru ir jo drau­gas Kero­ro, 20-ies lėlių savininkas, orga­nizuo­ja ben­drus apsi­lanky­mus ar žygius į parkus, kur je suso­d­i­na savo lėles ant suolelių ir kitose vietose fotografav­imui.

Ir šis apsėdi­mas apėmė ne tik vyrus.

Žino­ma mod­elis Chit­su, labai pop­u­liari japonų jau­ni­mo tarpe, pasako­ja, jog ji diev­ina savo lėlę Masiro, ir papil­do, jog neturi nė maži­au­sio noro gyven­ti su vyru. „Masiro – tai ne papras­tai drau­gas, šeimos narys ar meilužis. Tai būty­bė pri­iman­ti mano meilę, – sako ji. – Aš nieka­da gyven­ime nesu sutikusi tokio vyro“.

Tuo metu, Kini­ja ir Honkon­gas išgyve­na panašų gim­sta­mu­mo kritimą „žolėdžių vyrų“ epi­demi­jos fone, – silp­nų ir fem­i­nizuotų „vyrų-vaikų“, kurie atsisako plėsti savo žaidimų ribas ir turėti sek­su­alin­ių san­tyk­ių su tikromis moter­im­is.

Iš tiesų, Honkonge susi­darė išti­sa armi­ja vien­gungių, skirtin­gais ver­tin­i­mais sudaran­ti nuo 20 iki 40 tūk­stančių žmonių, pagrinde 20–30 metų amži­aus, kurie renkasi kom­pi­u­terinius žaidimus, ani­me ir pornofil­mus inter­nete, o ne realias moteris, sek­są ir neišven­giamą vaikų gim­imą, kuris, kaip žinia, susi­jęs šiuo pavo­jin­gu reikalu.

Gal­i­ma kaltę suver­sti išmaniųjų tele­fonų, nešio­jamų kom­pi­u­ter­ių, planšečių ir kitų elek­tron­inių įrenginių atsir­adimui. Mes net­gi gal­ime apkalt­in­ti taip vad­i­namą e‑sportą, nau­ją pseu­do-sportą, kuris uži­ma miestą po miesto palaikant vyr­i­ausy­bei. Jį gal­i­ma vert­in­ti kaip eil­inį pretek­stą žmonėms pasin­er­ti į skait­meninę erd­vę, vieto­je to, kad išgyven­tų ištisą pojūčių gamą, susi­jusią su gyven­imu realiame pasauly­je.

Šie belyči­ai vyrai yra žino­mi kaip „otaku“ – japonų ter­mi­nas, sug­alvotas sociali­ai neadap­tuotiems vyra­ms, izoli­uo­jantiems save nuo šeimų ir bet kok­ių roman­tiškų san­tyk­ių. „Tie „keis­tuo­li­ai“ daž­nai būna ani­me ir man­gos fanatais, nejaučianči­ais jokio susidomėji­mo san­tyki­ais su moter­im­is“, – rašo Luisa Tam lei­diny­je South Chi­na Morn­ing Post

Vienu žingsniu toli­au bazuo­jasi taip vad­i­na­mi „Soshoku dan­sei“, (angl.: her­bi­vore men) ką gal­i­ma būtų išver­sti kaip „žolėdži­ai vyrai“. Ter­miną sug­alvo­jo japonų apž­val­gininkas Maki Fuka­sawa, kuris rašo, jog šie ekstremalūs izo­lia­cionistai žiūri „į gyven­imą ir san­tyk­ius kaip beždžionės“, išskyrus, supran­ta­ma, bet kokį sek­są.

Pasak Japoni­jo­je vykdytų tyrimų išvadų, ši vyrų grupė, kurių dau­gu­ma yra nuo 20 iki 30 metų amži­aus, ir sudaro 60–70 pro­cen­tų gyven­to­jų-vyrų dalį. Aki­vaiz­du, jog jų neno­ras daug­in­tis – pagrind­inė vyr­i­ausy­bės ner­i­mo priežastis. Japoni­jo­je beveik dešimties metų eigo­je matomas vien­as iš žemi­ausių gim­sta­mu­mo rodik­lių pasauly­je.

Pasak dr. Paul Wong, socialinio admin­is­trav­i­mo kat­e­dros docen­to Honkon­go uni­ver­sitete, Honkonge fik­suo­ja­mas veržlus „žolėdžių vyrų“ skaiči­aus augi­mas. Ir, nors kai kurie eksper­tai tvirti­na, jog sulėtėjęs gyven­to­jų skaiči­aus augi­mas gali sumažin­ti spaudimą Kini­jos ekonomikai, o tik­sli­au – sumažin­ti dar­bo vietų kūri­mo prob­le­mos aštrumą, tuo metu, kai tech­nologi­jos did­i­na dar­bo našumą, kiti vis tik mano, jog Kini­ja juda rimtų bėdų link.

„Jie turėjo nuimti vis­us apri­bo­jimus gim­sta­mu­mui dar 2010 metais, – tvirti­na eksper­tas demografi­jos sri­ty­je Baochan. – Kok­ių žingsnių jie šian­di­en besi­imtų, gim­sta­mu­mo mažėji­mo ten­den­ci­ja Kini­jo­je jau negali būti sustab­dy­ta“. Po tri­jų dešimt­mečių, maž­daug treč­dalis gyven­to­jų šaly­je bus vyres­ni nei 60 metų.

Tuo tarpu „vieno vaiko šeimo­je“ Kini­jos poli­ti­ka, o dabar ir „dviejų vaikų šeimo­je“ poli­ti­ka, sąly­go­jo atsisaky­mo nuo didelių šeimų ten­den­ci­ją.

Gyven­to­jų kar­to­je, kuri išau­go be brolių ir seserų, gili­ai įsišakni­jo vieno vaiko pasaulėžiūra. Stim­u­li­av­i­mo priemonės, tame tarpe vaiko priežiūros atosto­gos, buvo išplės­tos, tači­au dauge­lis moterų sako, jog išėji­mas į ilgalaikes atosto­gas du kar­tus yra kliūtis sėk­min­gai kar­jerai. Visos Kini­jos moterų fed­eraci­jos dary­ta apklausa pademon­stra­vo, jog 53 pro­cen­tai respon­den­tų, tur­inčių šeimo­je vieną vaiką, nebenori gimdyti antro.

Pasak Mar­ti­no Vaito, Har­var­do uni­ver­site­to eksper­to Kini­jos tyrimų sri­ty­je, net be admin­is­tracinių gim­sta­mu­mo apri­bo­jimų, ekono­min­is Kini­jos išsivysty­mas vis tiek būtų sumažinęs gim­sta­mu­mo koe­fi­cien­tą. Taip vyko dau­gu­mo­je pasaulio šal­ių: kai prade­da augti pajamos, šeimų nar­ių skaičius įpras­tai trauki­asi.

Jeigu Kini­ja atsisakys savo poli­tikos gim­sta­mu­mo sfer­o­je, pasak Vaito, „šalis suži­nos tai, ką jau senai suži­no­jo dauge­lis kitų šal­ių: kur kas sunki­au priver­sti žmones turėti dau­giau vaikų, nei priver­sti juos to atsisakyti“.