Žaiskime „ligoninę“! (kaip reaguoti į vaikų „nepadorius“ žaidimus)
„Mūsų šeimoje nuo pat pirmųjų Nastenkos gyvenimo dienų buvo nusistovėjusi tvarka – maudydavau ją prieš miegą. Ir vieną dieną į mano įprastą raginimą: „Na, Nastenka, eime praustis ir miegoti?!“, – ji staiga pasakė: „Žinai, mama, aš jau pakankamai didelė, kad galėčiau viską padaryti pati“. Iš pradžių aš net apsidžiaugiau: „Na, palaukiau. Mano dukra jau tampa savarankiška, o jai tik ketveri…“. Bet tada atėjo mintis – o kas, jei ji paslys? Pirmiausia turime įsitikinti, kad ji galės be problemų įlipti į vonią ir išlipti iš jos. Taigi pasakiau: „Gerai, mieloji. Nuo rytojaus tai darysi pati, bet šiandien noriu pažiūrėti, ar tau nebus sunku įlipti į vonią. Tam atvejui, jei tau prireiktų pagalbos!“. Netikėtai Nastia ėmė verkšlenti ir atkakliai kartojo: „Ne, šiandien ne! Ir man nereikia pagalbos! Aš noriu šiandien, noriu šiandien, šiandien, noriu šiandien…“. Galų gale pagriebiau ją ir nusitempiau į vonią, nusirengiau ir staiga pamačiau… jos gakta ir tarpkojis buvo ištepliotas žalia spalva (su briliantine žaluma, “zelionka”). Tada, žinoma, sekė apklausa, iš kurios sužinojau, kad ji ir penkiametis Alioša žaidė „ligoninę“ ir pakaitomis buvo gydytojai. Paguldęs ją į lovą, nuėjau pas Aliošos mamą. Ten sužinojau, kad jo varpa ir sėklidės buvo išteptos žalia spalva. Mums, motinoms, tai buvo šokas. Pradėjome kovoti. Kiekviena iš mūsų bandė kaltinti dėl to, kas nutiko, ir apkaltinti savo vaiką seksualiniu palaidumu ir ištvirkimu. Kai atvėsome, nusprendėme, kad galbūt tai nieko baisaus…. Galbūt neturėjome jiems pliaukštelėti. Ir tada, jei jie bandė tai nuslėpti, žinojo, kad tai buvo neteisinga. Kaip reaguoti į tokius vaikų seksualinius žaidimus?“.
Angelika Š., Nikolajevas
Niekas neabejoja, kad kiekvienas vaikas yra individualybė, nepakartojamas gamtos stebuklas. Nėra prasmės neigti, kad kiekvienas vaikas savo raidoje kartoja tam tikrus dėsningumus. Prie jų priskiriami ir vadinamieji seksualiniai vaikų žaidimai. Tačiau iš karto sudėkime taškus ant visų punktų virš „i“. Psichologai šiuos žaidimus vertina ne kaip paleistuvystės apraišką, o kaip norą pažinti savo ir kitų žmonių kūnus.
Tačiau pradėkime iš eilės. Manau, kad kiekviena mama, turinti vienerių ar dvejų metų vaiką, yra pastebėjusi, kad apžiūrinėdamas savo kūną vaikas noriai ar nenoriai liečia savo varpą (makštį, klitorį). Visiškai natūralu, kad malonūs pojūčiai, kuriuos kūdikis šiuo atveju patiria, sukelia jam susidomėjimą. Tačiau skiriant vaikui pakankamai dėmesio (jei jis ilgai nenuobodžiauja vienas) tėvai neturi pagrindo nerimauti. Nes tokio amžiaus vaikų pažintinis aktyvumas yra neįtikėtinai didelis. Jų dėmesys, kaip drugelis, skraido nuo vieno smalsaus objekto prie kito. Jei kūdikis galėtų išreikšti savo emocijas žodžiais, jis tikriausiai pasakytų: „Kaip viskas aplinkui žavinga ir įdomu! Ir mokytis, mokytis … – daug mokymosi!“.
Ir iš tiesų, kažkuriuo metu kūdikis staiga su nuostaba atveria, pastebi, nustato, kad šlapinasi per varpą. Ir, jei laiku signalizuoja mamai, galima išvengti nemalonaus šalčio ir drėgmės pojūčio. Tiesa, šiuo atveju reikia mokėti nukreipti srovę, kitaip galite apipilti ne tik savo kelnes, bet ir visus aplink.
Įvaldęs varpos naudojimo įgūdžius, vaikas pradeda krimsti susidomėjimą išbandyti įvairias jos naudojimo galimybes. Berniukas būtinai nori pabandyti rašyti ant katės, šuns, gėlyno, butelio, skylės tvoroje ir pan. Jį nepaprastai domina, ar čiurkšlė pasieks žemę, jei užlips ant tvarto stogo ir iš ten pasišlapins…?
Ištyrinėjęs savo kūną, kūdikis nori palyginti save su kitais: „Pažiūrėk, koks aš stiprus! Štai, pajusk mano raumenis. Dabar leisk man paliesti tavo. Pažiūrėk, kieno jie kietesni?“ Lygindamas save su kitais berniukais, jis stengiasi išsiaiškinti, kuo jis panašus ir kuo skiriasi nuo jų, jam taip pat įdomu lyginti save su mergaitėmis.
Šis „nekaltas“ troškimas pažinti savo ir kitų žmonių kūnus skatina vaikus žaisti „ligoninę“, „mamą ir tėtį“, „šeimą“. Tai darydami jie nusirengia (juk gydytojo apžiūroje jie turėtų nusirengti!) ir atlieka elementarias „gydytojo“ procedūras. Vaidindami „mamą ir tėtį“, „šeimą“, jie gali net imituoti lytinius santykius, mėgdžiodami suaugusiuosius – bet visa tai normalaus lytinio vystymosi rėmuose. Juk čia kalbama ne apie seksualinius siekius (kaip suaugusiesiems), o apie nežinomybės tyrinėjimą ir, žinoma, malonius pojūčius. Nesvarbu, ar berniukas žaidžia su mergaite, ar su tos pačios lyties vaikais. Svarbu, kad vaikai būtų vienodo amžiaus ir vienodo išsivystymo lygio, nes esant dideliam skirtumui kyla pavojus, kad jaunesnysis paklus vyresniajam ir nedrįs pasipriešinti, jei jam kas nors nepatinka.
Vis dėlto tėvai turi nepamiršti šio proceso, kad nekaltas interesas netaptų akcentu (svarbiausiu ir vieninteliu interesu). Kitaip tariant, kaip ir kitose gyvenimo srityse, vaiko seksualiniam vystymuisi reikia vadovauti ir jį palaikyti. Pavyzdžiui, sužinoję, kad vaikai žaidė „ligoninę“, taktiškai paklauskite vaiko: Kas buvo „gydytojas“? Kas buvo „pacientas“? Ką turėjo „pacientas“? Ką „gydytojas“ gydė ir apžiūrėjo? Jei esate tikri, kad viskas normalu, galite palikti dukrą ar sūnų ramybėje. Tai leis jums išlaikyti atvirą, paprastą ir supratingą bendravimą su ja (juo). Tuomet vaikas nebijos jums papasakoti, kur jis (ji) buvo, ko išmoko ir ką veikė. O tai, kad pirmiau aprašytu atveju bandoma nuslėpti žaidimą „ligoninė“, rodo, jog mergaitė intuityviai jautė, kad „mama to nesupras ir nepritars“. (Juk ir su jumis taip, tikriausiai, nutiko, kai iš pažiūros nepavojingoje situacijoje staiga pajutote: „O-o-o, dabar gausiu ant ‚riešutų!‘). Patikėkite manimi, kad vaikai, kol nebuvote jų pliaukštelėjęs ir baręs, net nesuprato, kad žaidžia „blogą“ žaidimą. Tačiau bausmė gali paaštrinti jų dėmesį, o dabar jau sukelti gana sąmoningą ir tikslingą susidomėjimą šiuo žaidimu, kad suprastų: „Kas jame tokio neįprasto? Kodėl jis yra „blogas“? Kuo jis skiriasi nuo bet kurio kito?“.
Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams geriau ne tik uždrausti žaisti „nepadorius“ žaidimus (juk negalima pasakyti, kokie jie blogi!), bet ir paaiškinti, kad tik jis pats gali disponuoti žmogaus kūnu. Mergaitę tikrai reikėtų įspėti, kad negalima kišti jokių daiktų į makštį ir analinę angą, tačiau taip pat į nosį ar ausį.
Be to, pažaiskite su vaiku „ligoninę“. Tai darydami nepastebimai paaiškinkite, kokios „procedūros“ yra leidžiamos, o kokios – ne.
Atkreipkite jo dėmesį į tai, kad negalite visą laiką vaidinti to paties vaidmens ir neturėtumėte sutikti žaisti, jei jis nenori žaisti.
Išmokykite vaiką kitų įdomesnių žaidimų, suaktyvinkite jo pažintinę veiklą.
Autorius
Svetlana Cyplakova
Įvertinkite straipsnį