Apie vaikų seksualinį išnaudojimą

Seksualinis smurtas – tai raidos požiūriu priklausomų, nebrandžių vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kurią jie ne visai supranta, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius šeimos vaidmenų tabu ir kuriais tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius ar gauti su šia sritimi susijusį pelną (Pasaulio sveikatos organizacija).

Seksualinė prievarta dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, o smurtautojas neretai būna vaikui gerai pažįstamas ir svarbus žmogus. Pasinaudojęs vaiko pasitikėjimu ir priklausomybe, smurtautojas tenkina savo poreikius taip keldamas grėsmę vaiko raidai, iškreipdamas pasaulio, savęs bei tarpasmeninių santykių suvokimą ir žalodamas vaiko sielą.

Nei vienas vaikas, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, gyvenimo sąlygų, raidos ar asmenybinių charakteristikų, nėra apsaugotas nuo seksualinės prievartos – auka gali tapti bet kas. Svarbu žinoti, jog seksualinė prievarta neretai prasideda labai ankstyvame amžiuje – dar tuomet, kai vaikas nepajėgia suprasti, kas vyksta, ar neturi tinkamų būdų parodyti bei pasakyti kitiems apie savo patirtis.

Apie patiriamą seksualinę prievartą vaikai dažniausiai nutyli, bijodami smurtautojo bei aplinkinių reakcijų, nepasitikėdami pagalbos galimybėmis. Nepaisant to, kai kuriais atvejais galime pastebėti fizinių simptomų, liudijančių apie vaiko patiriamą prievartą (sužalojimai, lytiniu keliu plintančios ligos, nėštumas ir kt.) ar netiesioginių vaiko siunčiamų signalų apie patiriamus sunkumus (demonstruoja seksualizuotą elgesį arba stipriais elgesio ar emocijų pokyčiais verčia mus sunerimti). Dalis vaikų apie prievartą atsiskleidžia patys – pasipasakoja tiesiogiai (pokalbio metu), ar netiesioginiu keliu (nupiešia piešinį ar parašo mums laišką). Atsiskleidimas visuomet reikalauja didelių vaiko pastangų, pasitikėjimo, dėl to itin svarbu tikėti vaiko pasakojimu, į jį reaguoti rimtai.