Nešvari mergina

Nepadorių veiksmų su vaikais tema mūsų visuomenėje vertinama labai vienareikšmiškai. Ji neleidžia nieko kito, kaip tik pasibjaurėjimą, pasmerkimą, draudimą.

Taisyklės ir normos – jos mus ir saugo, ir giliai sužeidžia, įspraudžia į rėmus, kurie kartais visiškai neatitinka mūsų jausmų „matmenų“ ir „formų“.

– Kai apie tai pagalvoju, norisi švariai nusiprausti. Jaučiuosi purvina, netinkama. Jis palietė mane, o neturėjo to daryti. Aš buvau vaikas.

– Dabar jautiesi nešvari. Kada jauteisi purvina?

– Tada nežinojau, kad suaugusieji neturėtų taip liesti mažų mergaičių. Bet vėliau, kai palyginau kitų mane supančių suaugusiųjų elgesį ir tai, ką darė jis… Tėtis, senelis jau elgėsi su manimi pagarbiai. Tačiau man buvo paaiškinta, kad intymių vietų nereikėtų rodyti berniukams, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų.

– Kaip jauteisi, kai jis tave palietė?

– Buvo gera ir įdomu. Bet tu negali to daryti! Kaip jis galėjo! Nežinojau, kad su vaikais taip elgtis negalima! Dabar nenoriu apie tai galvoti.

Jauna moteris, kuri nori mylėti visa širdimi, o ne puse jos, pasitikėti mylimuoju ne žodžiais, o nuoširdžiai, tikrai – bet ji tarsi negali paleisti durų rankenos. Ji nuolat ją laiko, kad ji neatsidarytų iki galo.

Viena iš priežasčių – ji nepasitikėjo savimi. Jai buvo malonu ir įdomu. O taisyklėse ir nuostatuose sakoma, kad suaugusiojo priekabiavimo prie vaiko situacijoje neturėtų būti jokių teigiamų jausmų. Nes tai baisu, nes tai siaubinga, nes tai nepriimtina.

Nesiruošiu diskutuoti dėl mūsų priimtų normų ir taisyklių pagrįstumo. Nesiruošiu ginčytis dėl jų. Tiesiog noriu, kad išmoktume atskirti savo įspūdžius, jausmus ir pojūčius nuo tų, kurie mums įskiepyti pagal rubriką „taip turi būti“.

Juk šiandien, norėdama pasitikėti mylimu vyru, ji turėjo pasinerti į praeitį ir nusiplauti save tiesiogine ir perkeltine prasme. Savastį, kuri buvo tik 6 metų. Tą savastį, kuri priėmė pasaulį tokį, koks jis buvo, jautė save, girdėjo save. Savastis, kuri vėliau buvo įsitikinusi, kad jaučiasi neteisingai.

O šiandien suaugusi, mylinti ir mylima, ji negali atsiverti savo vyrui, atsiduoti jam ir pasikliauti juo. Savo seksualines fantazijas ji laiko nešvariomis, nepriimtinomis. Ji bijo apie jas net pagalvoti – nes tada jai teks pažvelgti į veidrodį ir išvysti nešvarią merginą, trokštančią to, kas uždrausta, pasmerktą. O ji nori būti gera žmona, gera mama, gera šeimininkė.

Tęsdama pasakojimą apie ją šiandien parašysiu, kad jai pavyko sau atleisti. Ji sugebėjo rasti savyje vietos ir gerai žmonai bei mamai, ir ištvirkusiai, nešvariai merginai vienu metu. Ir abu šie vaidmenys puikiai dera tarpusavyje, padeda vienas kitam, maitina ir suteikia jėgų.

O posakis „nešvari mergaitė“ įgavo saldumo ir patrauklumo prieskonį. Iš pirmo žvilgsnio pamatuotam ir nuobodžiam geros meilužės gyvenimui ji suteikia rizikos, netikėtumo ir jėgos.

Kai sugebame pamatyti, kad visuomenės taisyklės ir normos, priimtos, regis, visur, gali nesutapti su mūsų asmeniniais jausmais – atveriame sau naujas laisvės ribas.

Jausti, jausti kitaip nereiškia būti blogam. Tai reiškia būti kitokiam. Tai keista, nauja ir kartais baugu. Tačiau kartu leidimas sau jausti atveria galimybę pažvelgti už pažįstamų ribų ir atrasti naujų laisvo gyvenimo ir kvėpavimo pilna krūtine galimybių. Nesidairyti aplink, nesitikėti kitų žmonių vertinimo ar palaikymo, o tiesiog jausti ir gyventi.

Autorė

Anastasija Platonova