Vaikas turi pirmąją meilę. Ką apie tai turi žinoti tėvai?
Vieni pirmąją meilę patiria dar darželyje, kiti – audringais paauglystės metais. Klinikinė psichologė Kristine Balode pažymi, kad nėra konkretaus amžiaus, kada šie jausmai atsiranda. Tėvus ir pačius vaikus tai gali gluminti, tačiau, kaip pabrėžia specialistė, įsimylėti yra puiku!
„Tėvai turi prisiminti, kad taip nutinka – vaikai ir jaunuoliai (taip pat ir suaugusieji!) įsimyli. Vaikams smagu įsimylėti ir užmegzti santykius. Pageidautina, kad jie tai darytų saugiai ir turėtų į ką atsiremti bei atsiremti į šią patirtį. Vaikai įsimyli, ir net anksčiau, nei tėvai supranta. Raginu tėvus prisiminti, kaip jie patys patyrė įsimylėjimą mokykloje.“ Christine Balode ragina tėvus neišsigąsti temos ‚Pirmoji vaiko meilė‘.
Jausmai, o ne veiksmai
Specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad meilė, įsimylėjimas ar simpatija yra jausmai. Tai ne įvykis, ne veiksmas, o tai, ką galime jausti. Lygiai taip pat, kaip ir tada, kai bijome, pykstame, džiaugiamės ar liūdime. Mes tai jaučiame. „Įsimylėjimas yra jausmai, susiję su biocheminiais pokyčiais.
Dešimties metų amžiaus patiriama meilė ne itin skiriasi nuo jausmų, kurie užvaldo suaugusiuosius, kai jie įsimyli.
Žinoma, kiekvienam amžiui būdingos atitinkamos įsimylėjimo apraiškos. Įsimylėję galime prarasti gebėjimą susikaupti, esame labiau išsiblaškę, dezorientuoti, galime labiau jaudintis. Taip įsimylėjęs jaučiasi ir vaikas“, – aiškina Christine Balode.
Pageidautina tėvų reakcija
Džiaugsmas būtų pati natūraliausia tėvų reakcija matant, kad vaikas kuria santykius, pagrįstus simpatija ir kitomis vertybėmis, o ne išskaičiavimu ar nauda, kaip kartais būna.
„Tinkamiausias būdas, kaip tėvai galėtų reaguoti, kai vaikas pamilsta ar turi draugą / draugę, būtų nuraminti jį, kad tai puikus gyvenimo etapas. Jei tėvai galėtų leisti vaikui suprasti, kad tai puiku, tai būtų puiki tėvų reakcija. Tai parodytų, kad tėvai supranta, jog vaikas yra gyvas ir gyvybingas žmogus, kuris simpatizuoja žmonėms. Ypač jei vaikas gali papasakoti tėvams apie savo simpatijas ir dėl to nekyla jokių komplikacijų, tai nuostabu“, – sako specialistas.
Amžiaus etapų ypatumai
Nors jausmai, užvaldantys įsimylėjusį žmogų, panašūs visais amžiaus tarpsniais, suprantama, kad tėvai skirtingai jaudinsis, jei įsimylėjo pradinių klasių mokinys, ankstyvosios paauglystės vaikas ar jau paauglys. „Mažai tikėtina, kad su pirmokėliu reikia kalbėtis apie lytinius santykius“, – sako ekspertė ir pabrėžia kitus svarbius pokalbio aspektus, kuriuos reikėtų aptarti su įvairaus amžiaus vaikais įsimylėjimo ir santykių kontekste. „Pirmiausia su vaikais reikėtų kalbėtis apie santykių kultūrą, pagarbą, susitarimą, saugumą, ribas.
Skirtingo amžiaus vaikai įsimylėjimą išgyvena skirtingai – pradinio mokyklinio amžiaus vaikai dar nejaučia erotinių jausmų, jiems tai bus emocinė patirtis. Vėliau, brendimo laikotarpiu ir ankstyvoje paauglystėje, tai tampa patirtimi, kuri persipina su fiziniu seksualiniu susidomėjimu“, – sako psichologė.
Ar vaikas jums pasakys, kad įsimylėjo?
Akivaizdu, kad kiekviena šeima apie šiuos klausimus kalbės savaip. Normalu, kad tiek vaikai, tiek tėvai, kalbėdami apie šiuos klausimus, jaučiasi nesmagiai, tačiau svarbu prisiminti, kad dažnai gėdą jausti moko patys tėvai. Kiek vaikas pasakys tėvams, kaip jaučiasi, priklauso nuo konkrečios šeimos.
Kuo labiau šeimoje gėdijamasi arba per daug akcentuojama tai, kas yra tabu tema, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas nenorės taip atvirai kalbėti apie įsimylėjimą ir taip pat bus uždaresnis.
Tai kyla iš to, kaip paprastai šeimoje vaikui leidžiama reikšti savo emocijas ir kitus jausmus. „Jei vaiką mokome, kad pykti negražu, anksčiau ar vėliau jam kils dvejopi jausmai: aš jaučiu, kad pykstu, manyje yra šių emocijų, bet man neleidžiama jų rodyti. Tokiu atveju aišku, kad vaikas slėps ir pyktį, ir kitus jausmus, ir greičiausiai nenorės dalytis su tėvais ir tuo, kad įsimylėjo“, – sako Christine Balode.
Ji pabrėžia, kad šiuo metu tėvams patiems vertėtų išanalizuoti, kaip jie jaučiasi, ir priimti įsimylėjimo jausmą. Ar šeimoje yra tendencija santykių klausimais intensyviai flirtuoti arba kaip nors juos išskirti iš kitų gyvenimo patirčių? Specialistė aiškina, kad žmonės linkę susipainioti dėl dalykų, kurie nėra pakankamai ramiai ir supratingai normalizuojami. Jei tėvai iš įsimylėjimo padaro per didelį įvykį, kaip nors ypatingai jį išskirdami, vaikas gali neturėti noro juo dalytis su šeimos nariais.
Kaip tėvai turėtų elgtis, jei vaikas įsimylėjo
- Neperkelkite į vaiką savo supratimo ar pasireiškimo, kaip suaugusieji išgyvena meilę.
- Palikite vaiką ramybėje su perdėtu dėmesiu ir kalbomis apie santuoką.
- Nesijuokite iš vaiko jausmų ir nesityčiokite iš vaiko.
- Nežiūrėkite kaip cenzorius į fizinį jaunų žmonių kontaktą. Ankstyvajame mokykliniame amžiuje tai nekaltas nuotykis, kuriame daug ką gali sugadinti suaugusiųjų įsivaizdavimas, kaip suaugusieji išgyvena meilę.
- Išreikškite įsitikinimą, kad įsimylėti yra nuostabu!
Saugumas ar smalsumas
Jei vaiko įsimylėjimas paskatino užmegzti santykius, galvodami apie saugumą ir bandydami juos apsaugoti, tėvai gali norėti daugiau sužinoti apie vaiko simpatiją. Kas yra tas jaunuolis ar mergina, su kuriais draugauji? Kur eisite, ką darysite, kur jis ar ji gyvena, kas yra jo ar jos tėvai?
Kiek klausinėti vaiko apie jo pomėgius – kad tėvai būtų ramūs, bet ir kad vaikas nesijaustų tardomas? Christine Balode pabrėžia, kad tokioje situacijoje reikia grįžti prie pasitikėjimo klausimo.
„Negalime liniuote išmatuoti, kiek tėvai turi žinoti. Manau, kad šaunu, jog tėvai domisi savo vaikais, ir šaunu, kad vaikai dalijasi viskuo, kas vyksta jų gyvenime.
Turėti ypatingų žmonių savo vaikų gyvenime nebus nereikšminga patirtis, bet klausti, iš kokios šeimos yra jo simpatija, yra archajiška.
Skatinu būti atviresniems tam, ką vaikas pasakoja, ir mažiau vaidinti detektyvus. Skatinkite vaiką kalbėti ir papasakoti, kas jam svarbu“, – į dialogą su vaikais kviečia specialistė.
Akivaizdu, kad tėvams gali kilti klausimų. Pasak Cristinos Balode, svarbu suprasti, kokiu tikslu jie užduodami. Pavyzdžiui, jei tėvams kyla klausimų apie tai, kur gyvena vaiko draugas ar draugė ir kas yra jo ar jos tėvai, prieš užduodant klausimus vaikui, svarbu paaiškinti, kodėl tai svarbu tėvams. Galbūt tai yra saugumo klausimas, kad reikia žinoti, kur vaikas yra. Tuomet tai nėra klausimas, kur vaikas gyvena, bet kiek vaikas bus pasiekiamas arba kokiu adresu jis bus.
Savo ruožtu klausinėjimas, kas yra vaiko tėvai ir kuo jie užsiima, skatina daugiau mąstyti apie klausinėtoją – kodėl aš klausiu, kuo užsiima vaiko draugo mama? „Ar turiu nuostatą, kad mano vaikas gali būti tik su advokatų vaikais, ar tai mano smalsumas? Kodėl man kyla mintis, kad vaikai apskritai kalba apie savo tėvus ir tai, ką jie daro? Galbūt pati turiu kompleksų ir nesaugumo jausmą – jei mano vaikas eina į svečius pas kitą, ar galiu ir aš jį pakviesti į svečius? Ar mūsų aplinkybės ir mano statusas yra lygiavertis kitai šeimai?
Po visu tuo galbūt slypi nesaugumo jausmas ir kompleksas. Ką man duoda tai, kad kitas iš tėvų yra kas nors ar ne – ar sustiprinsiu savo vaikų draugystę, jei kito vaiko tėvai yra ministrai?“ – ragina specialistę pažvelgti giliau į save.
Ar turėtume leisti nakvynę?
Anksčiau ar vėliau vaikui dažnai kyla noras praleisti naktį pas draugą ar draugę. Kol tai buvo nakvynė su tos pačios lyties vaikais su skanėstais, žiūrint animacinius filmukus ir žaidimus, tėvai būdavo ramesni. Ką daryti, jei mergaitė nori nakvoti berniuko namuose arba atvirkščiai? Christine Balode siūlo tėvams žvelgti plačiau ir būti mažiau stereotipiškais. „Turėtume pradėti mąstyti šiuolaikiškiau ir suvokti, kad jausmai gali kilti ir seksualinė veikla gali vystytis ir tos pačios lyties santykiuose. Prielaida apie lyčių atskyrimą – berniukai viename kambaryje, o mergaitės kitame – nieko negarantuoja. Vaikai sukurs santykius, su kuo norės juos kurti – tai bus jų pačių reikalas“, – tikrovę apibūdina specialistė.
Ji pripažįsta, kad įsimylėjimo jausmas taip pat yra lytinio auklėjimo dalykas – tai vienas iš aspektų, per kurį mus traukia žmonės ir mes pradedame kurti santykius. Svarbu kalbėti amžių atitinkančiais lytinio švietimo klausimais, tačiau nebūtina susitelkti tik į pokalbius apie lytinius santykius ir apsisaugojimą nuo nėštumo.
„Švietimas apie džiaugsmą ir malonumą bus daug veiksmingesnis nei tėvų panika dėl nėštumo ir ligų. Apie kontracepciją taip pat reikėtų kalbėti, tačiau tai neturėtų būti pirmoji ir vienintelė tema.
Daugiausia dėmesio reikėtų skirti pagarbių santykių kūrimui, medžiagų, kurios gali trukdyti rūpintis savo saugumu, vartojimui ir pastebėjimui, kai partneris jaučiasi nesaugus. Kalbėdami apie santykių kūrimą, turėtume stiprinti vaikų atsakomybę už savo veiksmus, o ne be reikalo gąsdinti juos konkrečiais dalykais. Mano nuomone, svarbu, kad sukurtume saugų lizdą saugiai seksualinei veiklai, kuria jauni žmonės ilgainiui norės užsiimti“, – sako psichologė.
Kiek vaikas gali kontroliuoti?
Už mažesnį vaiką daugiau atsakomybės prisiima tėvai, tačiau vyresniam vaikui daug svarbiau stiprinti jo paties atsakomybę, o ne tiek kontroliuoti iš išorės. Jei tėvai labai kontroliuoja, tai nestiprina vaiko atsakomybės formavimosi ir neugdo pasitikėjimo vaiko pasirinkimais.
Kaip padėti susigūžusiam vaikui
Ar tėvai palaikys, kai meilė nėra abipusė, priklausys nuo to, kokie jau nuo mažens yra vaiko ir tėvų santykiai, ar jie yra palaikantys. Tokiu atveju tėvai gali būti parama vaikui ir tada, kai jis patiria vienpusį įsimylėjimą arba net tada, kai kažkas vaiką myli, o jis to nejaučia.
„Gerai, jei galime būti atrama vaikams ir kai kalbame apie subtilius niuansus, susijusius su žmonių santykiais. Paramos galimybės bus glaudžiai susijusios su tėvų gebėjimu apmąstyti šiuos klausimus savo gyvenime. Palaikyti žmogų, turintį patirtį, kurios pats neturėjai, įmanoma tik sąlyginai – ne todėl, kad tėvai tos patirties neturėjo, o todėl, kad mes patys savęs nepastebėjome ir nepadarėme išvadų“, – sako Christine Balode.
Jei nėra meilės
Ką daryti, jei vaikas išgyvena paauglystę ir tėvams pradeda atrodyti keista, kad vaikas neturi simpatijų, pomėgių, nesidomi santykiais? Galbūt tėvams vertėtų susirinkti ir paklausti vaiko: kaip sekasi su mergaitėmis, kaip sekasi meilėje?
Psichologas sako, kad staiga, iškrentant iš konteksto, paklausti apie tokį dalyką būtų keista. Ką norime pasiekti šiuo klausimu? Tai dažniausiai rodo paties klausiančiojo nerimą. Viena vertus, jei nėra meilės, nėra ir meilės. Tačiau, kita vertus, jei santykių dinamika nepradeda vystytis iki paauglystės, verta pagalvoti ir stebėti, kokie yra vaiko savimonės ir bendravimo įgūdžiai. Tai ne visada bus susiję su įsimylėjimo jausmais, bet gali būti dėl to, kad vaikui sunku bendrauti ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime bendraamžių grupėje. Sveikas savęs pažinimas ir gebėjimas bendrauti yra svarbūs kertiniai akmenys, kuriais grindžiamas ir santykių kūrimas.
Mūsų laikais to nebuvo
Tėvams ir seneliams, užaugusiems Sovietų Sąjungoje, šiuolaikinis jaunimo santykių formavimas gali būti nepriimtinas. Jei anksčiau reikėdavo vesti pirmą ir vienintelį, tai šiais laikais priimtina, kad jaunuoliai pažįsta save ir nėra priklausomi nuo pažado vesti pirmąjį partnerį.
Šiais laikais dauguma tėvų jau yra emociškai šiltesni ir supranta, kad santykių formavimas tampa vis labiau kintantis, neprisirišantis prie vieno asmens. Jaunų žmonių santykiai apima natūralų mokymąsi, eksperimentavimą ir savęs pažinimą, o ne iš karto po jų seka santuoka ir vaikai, kurie labai dažnai šiandieninei viduriniajai kartai buvo kaip kompensacija, o ne poreikis.
Dažnai ankstyvieji santykiai yra tam tikra kompensacija už kažką, ko nepatyrėme šeimoje, arba pabėgimas nuo jos. Ankstyvieji santykiai dažnai užsimezga dėl poreikio pajusti artumą ir priklausomybę, kurių nebuvo šeimoje.
Tėvai visada gali pasidalyti subjektyvia patirtimi ir požiūriu, tačiau pageidautina tai atspindėti kaip vieną iš galimų, bet ne vienintelį teisingą pasaulyje santykių modelį. Jei tai, kaip tėvai išgyveno santykius, pateikiama kaip vienintelis ir teisingas būdas, tai gali būti teisingas būdas, nes į vaiko ir tėvų santykius įeis uždarumas, paslaptys ir nesugebėjimas atsiverti, kritikos ir priekaištų baimė.
„Kuo labiau koncentruojamės į santykį su vaiku, tuo didesnė tikimybė, kad pakeliui jį prarasime. Jis yra kitoks žmogus, turintis kitokių poreikių ir jam svarbių dalykų. Geriau rinktis pripažinti ir palaikyti vaiką, o ne vertinti, kritikuoti ir sisteminti, skaičiuoti ir kontroliuoti. Daugiau dėmesio skirkite tam, kad vaikas būtų pakankamai sąmoningas, drąsus, kad aktualizuotų save ir savo poreikius bei juos pateiktų, ir kartu pakankamai empatiškas, kad įsiklausytų į kitą žmogų ir jo poreikius“, – sako Christine Balode.
Vaikas yra labai uždaras. Ką daryti.
Jei atsitinka taip, kad vaikas nesidalina su tėvais savo išgyvenimais, jausmais ir poreikiais, jei jaučiama, kad tėvai negali suartėti su vaiku, rekomendacija būtų susirasti tarpininką. Tai galėtų būti terapeutas, psichologas, treneris ar klubo vadovas – žmogus, kuriuo vaikas pasitiki. Tai geras būdas stiprinti pasitikėjimą, nes vienas iš gerų tėvų požymių yra gebėjimas dalytis atsakomybe ir pripažinti, kad ne visada tėvai teisingai atsakys į visus su vaiku susijusius klausimus. Gera suteikti vaikui galimybę išeiti už jo paties ribų. Ilgainiui jis ar ji į tai žiūrės kaip į tėvų potencialą, o ne trūkumą.
„Tai, kad rodome susidomėjimą ir suteikiame vaikui paramą, rodo, kad esame geri ir brandūs tėvai“, – sako psichologė.
Autorės
Gunita Krylova
Kristine Balode
Įvertinkite straipsnį
