
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos 16–19 a. instrukcijos rašytos lotynų, lenkų, senąja baltarusių ir rusų kalbomis. Buvo viena svarbiausių valdų administravimo priemonių – normino ūkinius ir visuomeninius santykius. Instrukcijas leido valdos savininkas arba jo įgaliotas asmuo (revizorius ir kiti). Skirtos valstybinių, bažnytinių, privačių dvarų administratoriams, rečiau – privačių miestų vaitams, magistratams, miestų piliečiams, samdytiems amatininkams, dvarų prekybos agentams, smuklių, malūnų, muitinių nuomininkams.