Laisvai laikomų kiaulių laikymas: kaip organizuoti? Kas yra laisvas ganymas auginant kiaules? Laisvai laikomos kiaulės. Su kokiais sunkumais susiduriama organizuojant atvirą ganyklą?

Laisvai laikomų kiaulių laikymas: kaip organizuoti?

Pradedantiesiems kiaulių augintojams dažnai kyla klausimas, ar būtina pasivaikščioti kiaulėms, o jei taip, kaip tai teisingai organizuoti. Idiliškas ąžuolyne laisvai besiganančių paršelių vaizdas yra toli nuo mūsų realybės. Savininkas turi atsižvelgti į keletą svarbių faktorių, kad kiaulių laikymas laisvėje duotų naudos, o ne žalos.

Kas yra laisvas ganymas auginant kiaules?

Idėja laikyti kiaules gamtoje siekia natūralias jų protėvių – šernų – sąlygas. Šimtus metų naminės kiaulės buvo laikomos ganyklose. Vakarų ūkininkai dabar grįžta prie šio metodo.

Laisvai laikomos kiaulės

Mūsų šalyje kiaulių laikymas ganykloje dar nenaudojamas dėl tinkamo jos organizavimo sunkumų. Asmeniniuose sklypuose įrengtos pasivaikščiojimo aikštelės smulkiems gyvuliams. Kai kuriose kaimo vietovėse paršeliai laisvai klajoja kaip ganomi gyvuliai vasaros dieną ir patys grįžta į savo gardus miegoti.

Yra keletas laisvai laikomų kiaulių laikymo būdų. Jie daugiausia skirti ūkiams, kuriuose laikomi dideli gyvuliai, kurie turi laisvos vietos dešimtimis hektarų. 

Bezvygulnoe

Privačiuose namų ūkiuose, taip pat gyvulininkystės ūkiuose, dažniau praktikuojamas nevaikščiojimas, kai paršeliai nuo gimimo iki skerdimo praleidžia savo gyvenimą uždarose patalpose. 

Vygulnoe

Norint vaikščioti, reikia, kad prie kiaulidės būtų pritvirtinta nedidelė aptverta teritorija. Kiaulės gali laisvai judėti tarp gardo ir pasivaikščiojimo zonos pro mažas duris. 

Pėsčiųjų zonoje turi būti medinės grindys arba betoninės grindys, padengtos guma. Aptverta, purvinomis grindimis teritorija greitai virsta pelke, nes kiaulės nuolat kasa dirvą, todėl sunku pašalinti mėšlą.

Ganyklos

Kiaulių laikymo ganyklų sistema reikalauja 1 hektaro laisvos vietos 20–25 penimiems gyvuliams arba 10–15 paršavedžių ir šernų.

Kad ganyklų žolinė danga spėtų atsigauti, paršeliai laikomi mažuose gardeliuose ir kas 5-7 dienas perkeliami į naujus. Gardo plotas apskaičiuojamas pagal galvų skaičių ir gyvūnų amžių. Taigi žindančiai paršavei su paršeliais reikalingas 10-12 kv.m plotas, vaikingai paršavei ar šernui – 6-10 kv.m, penimiems paršeliams virš 4 mėnesių – 3-5 kv.m. vienam galviui, 2-4 mėnesių paršeliams – 2-3 kv.m.

Esant ribotam ganyklos plotui, siekiant išsaugoti žolės dangos vientisumą, galvijams leidžiama vaikščioti 2-3 valandas: ryte, nudžiūvus rasai, ir po pietų, kai atslūgsta šiluma. Gyvūnams šio laiko užtenka suvalgyti šviežios žolės, o žolės dangos jie netrypsta ir nekasa.

Ganyklų priežiūrai laukai sėjami ankštinių šeimos daugiametėmis žolėmis: dobilais, liucernomis, esparniais. Taip pat naudojama vienmečių kultūrų sėja – vikių-avižų mišinys, pašariniai žirniai.

Ganyti galima ir žieminius rugius, žieminius kviečius, avižas, tačiau javai greitai pasiekia varpos vamzdelio išsiplėtimo stadiją, žalumynai tampa rupesni ir nebetinkami paršeliams valgyti. Dėl šios priežasties laikotarpis, kai pasėliai tinkami ganyti, yra labai trumpi.

Stovykla

Vasarą kiaules galima laikyti lauke erdviuose aptvaruose. Kadangi žolės danga greitai sutrypiama esant ribotam aptvaro plotui, reikia tiekti šviežią pašarą.

Gyvuliams aprūpinti sultingais pašarais auginami pašariniai šakniavaisiai: burokėliai, morkos, rūtos, taip pat kopūstai, žirniai, moliūgai ir cukinijos. 

Atskirame plote šienavimui auginamos daugiametės žolelės. Pelningiausias pašarinis augalas – liucerna Per sezoną užaugina 3-6 auginius, sultinguose žalumynuose gausu augalinių baltymų. Liucernos stiebai greitai tampa stambesni, jauni žalumynai naudojami kiaulėms šerti prieš žydėjimą. 

Jaunos žalios avižos yra sultingas ir maistingas maistas po pjovimo, avižos atauga, duoda antrą pjūvį. „Žaliajam konvejeriui“ organizuoti avižos sėjamos kelis kartus per visą vasarą. Žieminiai rugiai ir žieminiai kviečiai ankstyviausius žalumynus duoda pavasarį.

Kokie yra atviro diapazono pranašumai

Paršeliams labai naudingos saulės vonios, grynas oras ir kasdienė mankšta. Jauni gyvūnai stiprėja dėl natūralios vitamino D gamybos ultravioletiniuose spinduliuose. Laktuojančios paršavedės padidino pieno gamybą, nes racione yra šviežios žolės. 

Gryname ore pagerėja gyvūnų apetitas, o tai užtikrina gerą svorio augimą. Dėl galimybės laisvai judėti gyvūnai vystosi harmoningai ir nepriauga svorio. Taikant tokį kiaulių laikymo būdą, kiauliena pasirodo skanesnė, be pašalinių kvapų, su nedideliu riebalų sluoksniu.

Pašarų sąnaudos sumažinamos, nes dalį dietos sudaro žalios žolės ir jų šakniastiebiai. Lervos ir vabalai, kurių paršeliai randa dirvoje, yra papildomas baltymų šaltinis. 

Ganydamos liucernos ar dobilų pasėlius kiaulės vartoja šviežius žalumynus – augalinių baltymų ir aminorūgščių šaltinį.

Su kokiais sunkumais susiduriama organizuojant atvirą ganyklą?

Kad laisvo ganymo idėja nevirstų dvokiančia pelke ar gyvulių praradimu, reikia atsižvelgti į keletą svarbių veiksnių.

Sutrypti dirvą

Kiaulės mėgsta kasti nosį į žemę – tai natūralus elgesys. Laikant ganykloje, žole apaugęs plotas po 3-4 savaičių virsta plika žeme.

Tolesnė plėtra priklauso nuo aikštelės ploto ir gyvulių dydžio. Kuo mažesnis skiriamas žemės gabalas, tuo greičiau jis virsta pelke dėl susikaupusio mėšlo ir šlapimo. 

Tokia aplinka nebėra palanki gyvūnų gyvenimui ir gresia užsikrėsti parazitais, taip pat gali išsivystyti valgymo sutrikimai ir kitos ligos. 

Kasdien nešalinant mėšlo, gardas tampa daugybės musių veisimosi šaltiniu, taip pat nuolatinio nemalonaus kvapo šaltiniu. Laikant kiaules sodybų fermose, šie veiksniai sukels kaimynų nepasitenkinimą, ypač jei kalbame apie vasarnamių bendrijas.

Šiai problemai išspręsti reikalingos didelės erdvės, leidžiančios reguliariai keisti ganyklas. Jei aptvaro plotas yra ribotas, būtina įrengti grindis, neleidžiančias liestis su žeme, taip pat kasdien šalinti mėšlą. 

Saulės nudegimas ir šilumos smūgis

Saulės šviesa teigiamai veikia kiaulių sveikatą, tačiau gyvūnai neturėtų būti veikiami kaitrių saulės spindulių. Paršeliai gali nudegti saulėje, dažniausiai ant ausų. Pažeista oda nusilupa, atviros žaizdos pritraukia muses, kurios vasarą visada lydi gyvulius. 

Natūraliomis sąlygomis šernai gyvena miškuose, kur nuo dienos karščio gali pasislėpti medžių pavėsyje ar guolyje. Pėsčiųjų aptvarui atviroje vietoje būtina įrengti stogelį, kad kiaulės galėtų pasislėpti nuo kaitrios saulės ir laukti karščio. Stogas ir dvi sienos taip pat reikalingos, kad apsaugotų gyvūnus nuo lietaus ir vėjo esant blogam orui. 

Karštomis vasaromis kiaules dažnai ištinka šilumos smūgis, kuris gali būti mirtinas. Esant aukštesnei nei +25°C temperatūrai, pablogėja gyvūnų apetitas, dėl to mažėja kasdienis svorio prieaugis.

Laistymo įrenginys

Laikant kiaules ganyklose, reikia pagalvoti, kaip organizuoti gyvulių girdymą. Jei kalbame apie ganyklas, jos turėtų būti šalia švaraus vandens šaltinio: upės ar upelio. 

Jei vasaros aptvaras yra asmeniniame sklype, būtina užtikrinti laisvą gyvūnų prieigą prie vandens. Tai gali būti prie centrinio vandens tiekimo ar statinės prijungta nipelio girdymo sistema arba įprasti kibirai ar loveliai, kuriuose vanduo keičiamas du kartus per dieną.

Kad kiaulės kanopomis neužterštų vandens, virš vandens lovelio būtina įrengti ribotuvus. Svarbu sustiprinti geriamuosius dubenėlius, kad gyvūnai negalėtų jų išsprausti iš apačios ir apversti, o tai labai patinka paršeliams.

Tvoros statyba

Taip pat būtina apsvarstyti tvoros statybą, apsaugančią gyvulius nuo valkataujančių šunų ar laukinių gyvūnų užpuolimų. 

Tvora turi būti pakankamai tvirta, kad garde galėtų laikyti dideles kiaules. Kiaulės dažniausiai nešokinėja, bet joms patinka atsiremti į tvorą stovėdamos ant užpakalinių kojų. Tvora turi atlaikyti iki 150 kg apkrovą. 

Paršeliai mėgsta kramtyti medieną ir purtyti konstrukciją, snukiu smogdami į lentas. Į šį momentą reikia atsižvelgti statant tvoras. Lentes geriau dėti vertikaliai, o ne horizontaliai, ši konstrukcija tarnaus ilgiau.

Gyvūnų suskirstymas į grupes

Gyvūnų saugumui užtikrinti būtina galvijus suskirstyti į grupes pagal amžių ir lytį. Atjunkyti paršeliai ir vyresni nei 4 mėnesių paršeliai turi būti laikomi atskiruose aptvaruose, kad vyresni paršeliai nesutryptų.

Žindančias ir nėščias paršavedes reikia laikyti toliau nuo šernų. Taip pat būtina nuo šerno izoliuoti pakaitines kiaulaites, kad būtų išvengta per ankstyvo, neplanuoto kergimo. 

Viename garde galima laikyti to paties amžiaus penimos kiaules ir šernus. Kelios žindančios paršavedės su paršeliais gali naudotis vienu aptvaru, kai jaunikliai sulaukia 1 mėnesio amžiaus.

Kaip organizuoti kiaulidę su laisvu vaikščiojimu

Vieta

Auginant penėti kelis paršelius, ne taip sunku suorganizuoti nedidelį aptvarą, pritvirtinant jį prie tvarto. Paprastai jis dedamas palei ilgą tvarto sieną, pietų, pietryčių ar pietvakarių pusėje. 

Įrengiant pėsčiųjų aikštelę, svarbu atsižvelgti į dirvožemio reljefą – pasivaikščiojimo aikštelė neturi būti žemoje vietoje, antraip joje kaupsis nuotekos, kurios lems aktyvų musių veisimąsi ir teritorijos užmirkimą.

Taip pat verta atsižvelgti į vyraujančių vėjų kryptį, kad mėšlo kvapas būtų nupūstas nuo namų.

Statant kiaulidę, būtina atsižvelgti į SNiP standartus. Pagal galiojančius 2020 m. spalio mėn. teisės aktus minimalus atstumas nuo kiaulidės iki kaimyninio sklypo ribos turi būti 10 m (su gyvuliais iki 5 galvų), 20 m (iki 8 galvų), 30 m (aukščiau). iki 10 galvų), 40 m (iki 15 galvų).

Pasivaikščiojimo zona

Pėsčiųjų plotas apskaičiuojamas apytiksliai pagal tvarto ilgį ir galvų skaičių. Paršavedėms ir kuiliams minimalus plotas 5-7 kv.m vienam galviui, penimiems paršeliams – nuo 2,5 iki 5 kv.m vienam galviui.

Laikant penimus paršelius, pasivaikščiojimo vieta gali būti bendra. Jei ūkyje yra paršavedės ir šernas, reikia izoliuoti veislinį šerną ir pakaitinius šernus nuo patelių.

Stogas ir sienos

Aptvarą galima statyti po bendru stogu su pastatu, jei planuojate jo statybą daržinės statybos metu. Taip pat galite pagaminti atskirą baldakimą, kuris sukurs šešėlį vasaros karštyje. 

Dėl nedidelio vasarinio stogelio galite apsieiti su PVC tentu arba naudotu reklamjuosčiu. Visą sezoną vaikščiojant geriau statyti patvarią konstrukciją, dengtą šiferiu, stogo danga arba cinkuota gofruota skarda. Paprastai jie daro šlaitinį stogą su minimaliu nuolydžiu. 

Jei pėsčiųjų plotas yra didelis, jo nereikia visiškai uždengti stogu nuo saulės ir kritulių, kurių plotas skaičiuojamas pagal 2 kv. .m. ant galvos.

Iš vyraujančių vėjų krypties, dažniausiai iš šiaurės vakarų, būtų gerai pastatyti sieną, o dar geriau – padaryti dvi tuščias sieneles tvoros šonuose, sienų aukštis 1,5-1,8 m apsaugos gyvūnus nuo skersvėjų, o tai ypač svarbu mažiems paršeliams.

Ketvirtoji siena pagaminta iš grandininio tinklelio, kuris įkasamas į žemę (jei aptvaroje nėra grindų), kad gyvūnai nepabėgtų tuneliu. Vietoj grandininės jungties galite naudoti iki 1,2 m aukščio medinę arba metalinę tvorą.

Vienoje iš sienų turi būti durys, kad iš gardo būtų galima pašalinti mėšlą. Tvarto sienoje padaroma nedidelė 80-90 cm pločio ir 1-1,2 m aukščio skylė gyvuliams laisvai patekti į pasivaikščiojimo aikštelę. Vasarą skylė gali būti atvira šaltuoju metų laiku, joje gali būti varstomos durys ant vyrių arba uždengtas baldakimu iš storos gumos.

Grindys

Grindų įrengimas vaikščiojimo zonoje yra daug darbo reikalaujantis ir brangus procesas, todėl daugelis savininkų to atsisako. Tačiau tai vienintelis būdas išlaikyti paršelius švarius. Atviras dirvožemis, prisotintas šlapimu ir mėšlu, kurio kiekis kasdien didėja, yra helmintų, musių veisimosi vieta, taip pat stipraus nemalonaus kvapo šaltinis.

Grindų įrengimo lauko erdvėse sunkumas yra tas, kad dėl sąlyčio su žeme ir nuolatinės drėgmės bei buvimo agresyvioje aplinkoje lentos greitai tampa netinkamos naudoti. 

Grindims įrengti reikia naujų 50 mm storio lentų, patartina naudoti maumedį, nes jo mediena yra patvariausia, ji taip pat linkusi įdegti, kai liečiasi su vandeniu. Siekiant pailginti lentų tarnavimo laiką, jos padengiamos apsauginiu impregnavimu arba mašinine alyva.

Kad grindys tarnautų ilgiau, jos klojamos ant platformos, užpildytos cementiniu skiediniu, tačiau tai padidina konstrukcijos kainą. Aikštelė turi būti su nedideliu nuolydžiu, užtenka 5-10°, kad šlapimas ir skystoji mėšlo frakcija nutekėtų ir nesustingtų po medinėmis grindimis.

Bandymai sutaupyti ir grindų dangai naudoti senas, supuvusias ar plonas lentas sukelia problemų naudojant rašiklį. Kiaulės naudoja bet kokius medienos nelygumus ar įdubas, kad pakirstų ir sunaikintų grindų paviršių, todėl susidaro įtrūkimai ir duobės. 

Nelygios grindys – didelė rizika, kad penima kiaulė susižeis koją, o tada galvijus teks išsiųsti skersti anksčiau laiko. Jei kalbame apie paršavedes ar veislinį šerną, gyvulių sužeidimo galimybė turi būti visiškai pašalinta.

Apšvietimas

Priešingai nusistovėjusiam įsitikinimui, kiaulės yra švarūs gyvūnai, kurie nori tuštintis kuo toliau nuo miego ir valgymo vietos. 

Jei yra diapazonas, kiaulės eis į lauką, kad neužterštų savo „namų“ išmatomis. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad augintiniai bijo tamsos, todėl tamsoje patartina apšviesti rašiklį, užtenka įprastos LED lempos, kuri sukurs šviesos dėmę tiesiai prie skylės .