10 kvailų scenaristų klaidų

1. Nežinote, kas verčia jus rašyti

Norėjote parašyti sce­nar­i­jų? Fan­tastiš­ka! Bet kodėl? Kad uždirb­tumėte daug pinigų? Ar kad padary­tumėte įspūdį draugams? Ar todėl, kad norite papasakoti šau­ni­ausią istori­ją pasaulio kine?
Pabandykite parašyti sce­nar­i­jų, kol išsi­aiškin­site, kodėl norite jį rašyti. Beveik neabejoti­na, kad galvo­ji­mas apie tai neleis jums rami­ai rašyti.

2. Praleiskite išankstinio planavimo etapą

Plan­uo­jant sce­nar­i­jų, yra keli pri­val­o­mi žings­ni­ai, kuri­u­os turite atlik­ti prieš plunksnai paliečiant popier­ių. Kai kurie sce­nar­is­tai api­brėžia 7 ar 8 siuže­to kūri­mo eta­pus. O yra rašy­to­jų, kurie nau­do­ja 22 žingsnius! Tači­au jei supa­prastin­tumėte ter­minų pava­din­imus, visi jie susive­da į šiu­os: pradžia, pabaiga ir visi katal­iza­to­ri­ai, kurie perke­lia istori­ją iš vieno taško į kitą. Kas maž­daug įvyks siuže­to vidu­je, kad jūsų istori­ja tap­tų nuosek­li ir išbaig­ta? Ir — dar svar­biau — kokį pasaulį atve­ria jūsų istori­ja? Kas yra jos veikė­jai? Kas vyk­s­ta jų gyven­ime? Ar sug­alvo­jote tipus, kurie nepak­enčia įspraudi­mo į bet kokias ribas? Tači­au net ir nedidelis pre­lim­i­narus planas suteiks jūsų genialioms idėjoms kryp­tį ir suteiks joms nuosek­lu­mo. Be pre­lim­i­na­raus plano siuže­tas pri­me­na gir­tuok­lį, važi­uo­jan­tį dvi­račiu, ir var­gu ar kas nors norės žiūrėti tokį filmą.

3. Trūksta originalaus siužeto

Yra dau­gy­bė scenų iš filmų, kurie sužavėjo visuomenę ir, kaip jie vad­i­na, „įėjo į žmones“. Ir jūs tikri­au­si­ai taip pat prisi­me­nate daug tok­ių scenų. Štai čia ir slypi prob­le­ma: kaip sug­alvoti ką nors kita.
Negal­i­ma išrad­inėti dvi­račio. Žmonėms bus įdo­mu pamatyti tai, ko jie dar nematė ir ko net negali įsi­vaiz­duoti. Kaip sce­nar­is­tas turite žinoti, ką daro kiti filmų kūrė­jai, kas išeina. Bet dar svar­biau sukur­ti filmą, kuris būtų vien­areikšmiškai tik JŪSŲ. Pasitelkite savo vaiz­duotę, tyrinėkite realaus gyven­i­mo neįpras­tus įvyk­ius ir venkite nusi­bo­dusių, nuvalkiotų klišių. Jei negalite prisim­inti lygiai tokio paties fil­mo, kuris tar­si vei­drodis atspin­di jūsų pasaulio vaizdą, vad­i­nasi, esate pake­liui į savo orig­i­nalios istori­jos sukūrimą.

4. Nėra įdomių herojų

Man įdo­mus hero­jus reiškia keistą hero­jų. Pagal­vokite apie tai. Nuo Mar­got Tan­nen­baum su jos juo­du akių pieš­tuku iki Hani­ba­lo Lek­te­rio su jo kani­bal­iz­mu — visi dau­giau ar maži­au įsim­inti­ni filmų hero­jai išsiskyrė savo šokiruo­janči­ais įproči­ais. Tą patį gal­i­ma pasakyti ir apie žmones, kuri­u­os įsi­me­name visam gyven­imui. Neprisi­me­name pusės savo koledžo draugių, bet prisi­me­name vaik­iną, kuris gro­jo hava­ji­etiš­ka gitara ir į mokyk­lą atsivedė savo aug­intinį taran­tulą, nes jis buvo STRONG. Be ben­dro kitonišku­mo, veikė­jai turėtų turėti ir tam tikrų visiems žmonėms ben­drų bruožų — moralės, emocinio silp­nu­mo, tam tikrų asmeninių savy­bių.

Pasis­tenkite savo hero­jams suteik­ti kok­ių nors neįprastų bruožų, nes­var­bu, ar tai būtų susi­ję su jų apran­ga, manieromis, ar praeiti­mi. Nebūti­nai turite juos paver­sti bebaimi­ais aštuonko­jais mutan­ta­is mėly­nais plaukais, bet porą užuom­inų, kurios sudom­intų audi­tori­ją, ver­ta įtrauk­ti.

5. Filmo koncepcijos (jaudinančio pasaulio) kūrimas

Aukš­tos kon­cep­ci­jos fil­mai negali būti blo­gi. Patikėkite man­i­mi, aš gėrė­jausi „Beveik gar­siomis“, ir nors jaun­ys­tė­je buvau mirti­nai išsi­gandęs „E.T.“, jis vis dar yra vien­as iš svar­biausių mano klasikinių filmų sąrašo punk­tų. Blo­gai, kai rašy­to­jai aprašo pasaulį keliomis pagrind­inėmis scenomis, bet neži­no, kaip tą aprašymą ištemp­ti į 110 pus­lapių sce­nar­i­jų. Įtraukianči­ai istori­jai reikia geros „mėsos“, o ne vieno ištęs­to juoke­lio ar skur­daus epinio dinoza­u­rų mūšio epi­zo­do. Autorini­am kinui tai galio­ja dar labi­au, nes jame papras­tai nebū­na žiūrovus pri­traukiančių žvaigždžių. Aki­vaiz­du, kad aukš­to­sios kon­cep­ci­jos tik­slas — papasakoti gal­ingą, glaustą, glaustą istori­ją, tači­au sėk­min­giausi fil­mai pasižymėjo turinio gilu­mu. Per­son­ažų vidi­nis augi­mas, širdgė­los akimirkos ir intelek­tu­alini­ai atradi­mai įsip­ina į istori­ją ir praturtina vaidy­binio fil­mo pasaulį. Įtar­iu, kad dabar tuoj pat skubėsite rašyti pil­name­tražį vaidy­binį filmą apie gyvates lėk­tuve… Ei, palaukite min­utėlę….

6. Nežinote, kada sustoti

Įtar­iu, kad nežinote, kada baigti savo istori­ją. Auksinė taisyk­lė yra ta, kad geri­au anksči­au nei vėli­au. Prisiminkite šou ver­s­lo tru­izmą: palikite juos nor­inčius dar.

7. Nežinote, kaip pradėti

Pradėkite nuo taško, kuris jums atro­do tin­ka­mas. Paskui grįžkite ir pataisykite. Daž­nai rašy­to­jai paste­bi, kad pradžia yra kažkur tarp antros ir trečios scenos. Tači­au gali būti ir taip, kad tikro­ji istori­ja vyk­s­ta prieš tą, kurią aprašėte. Gali būti, kad pradžia pasirodys įdomes­nė, jei pradžio­je pateik­site maži­au aišk­i­namo­sios infor­ma­ci­jos, arba, atvirkšči­ai, reikės daug dau­giau atskleisti ankstes­nius įvyk­ius. Atminkite, kad per­rašy­mas yra toks pat svar­bus menas, kaip ir sce­nar­i­jaus kūri­mas, o perdirb­ta ver­si­ja gali atskleisti tokias sce­nar­i­jaus gelmes, apie kurias pradė­da­mi nesu­vokėte.

8. Pernelyg išsamūs dialogai

Kai auto­ri­ai nori pasi­d­a­lyti svar­bio­mis mintimis su audi­tori­ja, jie nau­do­ja dia­lo­gus tarp veikėjų. Tači­au kai dialo­gai per­ne­lyg išsamūs, jie skam­ba pom­pastiškai ir netikroviškai. Tai labi­au pri­me­na paskaitą, pil­ną nereikalingų detal­ių, kurių nem­i­nime tikrame pokalby­je.
Labai svar­bu atrasti pusi­ausvyrą tarp to, kok­ią dalį infor­ma­ci­jos pateiki­ate žiūrovams per dia­lo­gus ir ką jie supran­ta apie tai, kas vyk­s­ta, tači­au nereikėtų per­sis­tengti su infor­ma­ci­ja, kad žiūrovai nesi­jaustų įžeisti. Dia­logu­ose turite pateik­ti infor­ma­ci­ją, kuri stu­mia istori­ją į priekį. Norė­da­mi nus­tatyti, ar jūsų dialo­gas yra pertek­li­n­is, ar ne, per­skaitykite jį gar­si­ai. Jei nieka­da to nepasakysite realiame gyven­ime, niekas nesupras, jei tai bus pasaky­ta didži­a­jame ekrane. Be to, nebūti­nai viskas, kas svar­bu, turi būti pasaky­ta žodži­ais. Tai veda mano pasako­jimą prie kvai­los klai­dos Nr. 9.

9. Nerašykite pjesių

Teatro pjesėse dialo­gai yra išsames­ni, nes teatre tai, kas vyk­s­ta, labi­au remi­asi kal­ba. Žiūrovai veiksmą mato tik iš vieno taško — savo vietos žiūrovų salė­je. Akto­ri­ai dir­ba ne tiek vei­do išraiš­ka, kiek bal­su. Bet juk rašote ne pjesę, o sce­nar­i­jų. Kino ste­buk­las yra tas, kad žiūrovą paveiki­ame per fil­mo medi­ją. Fil­mai kuri­a­mi remi­antis vaiz­dais, ir yra dau­gy­bė būdų sim­bo­li­ais išreikšti gilias prasmes. Įsi­vaiz­duokite požiūrio taškus, iš kurių gal­i­ma matyti tai, kas vyk­s­ta. Kar­tais tik­sli akto­ri­aus reak­ci­ja gali „nušau­ti“ sėk­min­giau nei žodži­ai. O trumpa ret­ro­spekci­ja scenos vidury­je gali paaišk­in­ti aštrų momen­tą geri­au nei dialo­gas. Tai­gi kur­da­mi sce­nar­i­jų nepamirškite, kad rašote fil­mui. Jei rašote ilgas kalbas sta­tiškai kam­erai, geri­au pereikite prie pje­sių.

10. Nežinote, ar rašyti „kadras“ didžiosiomis raidėmis

Neap­gaud­inėkite for­matavi­mo net ir šiame etape!

Auto­rius: Elliot Grove
Ver­ti­mas: Lau­ry­nas Dins­manas
Šal­ti­nis: snimifilm.com