Pradedančiųjų scenaristų klaidos

Kar­tais per konkursą susierz­inę auto­ri­ai ima grū­moti, kad jiems nereikia kri­tikos, kad nereikia ieškoti klaidų, kad jie ne mokyk­lo­je…

Bet kuri­ame konkurse pateik­ti tek­stai yra kri­tikuo­ja­mi. Jei nemėgstate kri­tikos, niekur nesiųskite savo tek­stų. Žinokite, kad pir­mi­au­sia susidur­site ne su susižavėji­mo šūk­s­ni­ais, o su kri­ti­ka: ar ji pagrįs­ta, ar ne — kitas klausi­mas. Ne išimtis ir mūsų konkur­sas. Klaidų bus ieško­ma tik­slin­gai — konkur­su siekia­ma surasti ir sukur­ti konkurencin­gus sce­nar­i­jus. Gre­ta ben­drųjų lit­er­atūrinių klaidų — gra­matikos, skyry­bos, stilis­tikos — konkurse bus ieško­ma KITŲ klaidų. Pir­mi­au­sia tai susi­ję su konkur­so speci­fi­ka: čia svarstome sce­nar­i­jus, skir­tus filmų gamy­bai.

Visas klaidas žmonės daro arba dėl neatidu­mo, arba dėl neži­no­ji­mo. Toli­au, rem­damiesi Skip Press kny­ga „How Screen­plays Are Writ­ten and Sold in the USA“ („Kaip JAV rašo­mi ir par­duo­da­mi sce­nar­i­jai“), apžvel­gsime tip­inių pradedančiųjų sce­nar­istų daromų klaidų priežastis. Mūsų klai­dos nepa­pras­tai panašios į amerikiečių klaidas. Tai lei­džia mums tikėti, kad ir rusų kino sėk­mė bus panaši į amerikiečių kino sėk­mę.

1. Bendrosios istorijos ir ypač dramatinės minties raidos istorijos neišmanymas

Sovi­et­mečiu buvo sako­ma: kiekvien­as intelek­tu­alas mano, kad evoli­u­ci­ja baigėsi kar­tu su juo. Skai­tant šiuo­laikinius sce­nar­i­jus norisi pasakyti: kiekvien­as sce­nar­is­tas mano, kad istori­ja prasidėjo nuo jo.

Tūk­stant­mečius žmonės pasako­jo istori­jas ir jas vaidi­no. Šiais laikais jie gali ekranizuoti Home­rą ir statyti Aristo­fano pje­ses. Bet kokio­je dra­maturginė­je diskusi­jo­je pranašumą turės tas, kuris skaitė Aris­totelį. Jo tri­jų veiksmų struk­tūra tebėra gyva ir nau­do­ja­ma šian­di­en. Visa­da gal­i­ma ištar­ti Stanislavskio žodžius: „Netik­iu“, nes Rusi­ja daug davė kino ir teatro pasauliui: visos Holivu­do žvaigždės žino Michai­lo Čecho­vo meto­dus, kiekvien­as plan­e­tos režisierius žino Serge­jaus Eizenšteino pavardę. Bet kuri pro­fe­si­ja praside­da nuo jos istori­jos studi­jų.

Jei nesidomite teatro, kino ir t. t. istori­ja, 100 % tikra, kad jūsų sce­nar­i­jai bus neį­domūs. Be to, jei nieka­da nemė­gote Istori­jos, neturė­tumėte rašyti dra­maturgi­jos kūrinių. Bet kurios dra­maturgi­jos pagrindas yra maža ar didelė istori­ja.

2. Inscenizacijos pagrindų neišmanymas, kino gamybos pagrindų nesupratimas

Bet koks dra­maturgi­jos tek­stas yra dau­gy­bės pro­fe­si­jų vadovėlis. Dia­lo­gus vaidins pon­ai akto­ri­ai, režisierius galvos, kaip insc­enizuoti sce­nar­i­jų, nus­tatys san­tyk­ius tarp ponų aktorių ir t. t., ir pan.

Būsite kri­tikuo­ja­mi dėl dalykų, kurie rašy­to­jui gali būti nes­var­būs: nepatogių dialogų, veiksmo trūku­mo, veiksmo neartikuli­uo­tu­mo ir t. t., ir t. t. Visas dra­maturginės anal­izės aparatas, sukaup­tas istorinio pro­ce­so metu, gali būti panau­do­tas jūsų tek­s­tui kri­tikuoti. „Viskas, kas mūsų nenužu­do, padaro mus stipres­nius“. Pagrind­inė konkur­so mis­i­ja — ieškoti ir kur­ti sce­nar­i­jus, kurie būtų tok­ie konkurencin­gi, kad kelių šimtų eilučių „real­iza­v­imui“ būtų gal­i­ma išleisti daug tūk­stančių pinig­inių vienetų.

3. Dviračio išradinėjimas

Į gamy­bą ori­en­tuo­tas sce­nar­is­tas neturėtų išrasti nau­jų dra­maturgi­jos prin­cipų. Visi bandy­mai sunaik­in­ti dra­maturgi­jos „kanonus“ liko Istori­jo­je kaip tam tikri arte­fak­tai. Visiems „eksper­i­men­tams“ — šim­to metų senu­mo. Na, auto­ri­ai turėtų tai žinoti, nes kri­tikai visi vien­o­di. Visi dadaiz­mo, abstrak­cioniz­mo, absur­do… — apskri­tai visos mod­ern­iz­mo ir post­mod­ern­iz­mo srovės bandy­mai lėmė tai, kad klasik­inės dra­maturgi­jos „pas­taty­mas“ įgi­jo dau­gy­bę tech­nikų ir metodų, bet iš esmės liko toks pat kaip Aris­tote­lio laikais.

Žan­rai, kurie buvo nau­do­ja­mi Holivude 30-aisi­ais, ir šian­di­en tebėra patrauk­lūs kino žiūrovams. Visi teig­ini­ai, kad nežan­rinė pro­duk­ci­ja yra sėk­min­ga, leng­vai sug­ri­au­na­mi pažvel­gus į kasos duome­nis.

Norint rasti pinigų savo „nova­toriškoms“ idėjoms, reikia ste­buk­lo. Apie ste­buk­lus rašo­ma kitose sve­tainėse, ieškokite jų. Čia palanki­au bus verti­na­mi tie rašy­to­jai, kurie ras netikėtą požiūrį į senus žan­rus. „Tik seni keli­ai veda į nau­jus žemynus“. Įsi­gykite dvi­ratį ir pradėkite juo važinėti.

4. Medžiagos banalumas

Bet kuri visuomenė visais laikais nau­do­ja ribotą skaičių stereotip­inių ver­tin­imų, fak­tų ir nuomonių. Pak­lauskite žmo­gaus, su kuo jam pir­mą kartą aso­ci­juo­jasi žodis „poet­as“, ir 9 iš 10 pasakys „Pušk­i­nas“. Norint rasti ką nors įdo­maus, reikia padirbėti: ieškoti, skaityti, ieškoti, mąstyti…. Turite studi­juoti medži­agą. Ar rašote komedi­ją? Pažiūrėkite, kas dabar fil­muo­ja­ma. Užduokite sau paprastą klausimą: ar galite parašyti juokingiau? Ką įdo­maus žinote, ko neži­no dau­gu­ma žmonių?

Tie, kurie nori rašyti ne pagal pagrind­inę srovę, dar labi­au turi nuo­dug­ni­ai išs­tudi­juoti medži­agą. Teatro „nova­to­rius“ Näkroschius išs­tudi­juo­ja vis­us pjesės, kurią nori režisuoti, pas­taty­mus teatre. Zvi­ag­incevas savo „kelią į Veneci­ją“ pradėjo užsi­daręs kino archyve ir iki soties žiūrė­damas kitų sukur­tus fil­mus. Taran­ti­nas dirbo vaiz­do įrašų nuo­mos punk­te ir nieko neveikė, tik žiūrėjo fil­mus….

5. Kino žiūrovų neišprusimas

„Ledai vaikams, gėlės moter­ims.“ Tam tikrų kat­e­gori­jų žiūrovams patin­ka veiksmo fil­mai, kitų — melo­dramos. Kinas visa­da susi­jęs su žiūrovais. Turite suprasti, koki­ai audi­tori­jai rašote. Var­to­to­jų sko­nio pažin­i­mas yra būti­na šiuo­laik­inės pro­duk­ci­jos sąly­ga. Neat­si­tik­ti­nai šiais laikais daž­nai dau­giau pinigų išlei­džia­ma rinko­darai nei pači­ai gamy­bai.

6. Neatidumas formatui

Konkurse 90 proc. autorių nesusimąs­to apie papras­tus dalykus: kiek laiko truks jo fil­mas? Kokios truk­mės bus veikėjo monolo­gas? Kokios truk­mės?

Filmų gamy­ba veikia tam tikru­ose laiko rėmu­ose. Ameriki­etiško for­ma­to taisyk­lės tik apytik­sli­ai nuro­do epi­zo­do ir viso fil­mo truk­mę. Jokia tele­viz­ijos kom­pani­ja nekurs seri­alo, kurio epi­zo­do truk­mė būtų dvi valan­dos. Nedaug kino studi­jų svarstys ilges­nius nei 120 pus­lapių sce­nar­i­jus. Niekas nekurs tele­viz­ijos seri­alo, kuri­ame būtų skirtin­go dydžio epi­zodų. Didžio­ji dau­gu­ma redak­torių netikrins sce­nar­i­jaus, kurį sudaro vien­as monolo­gas, kad ir kaip aistringai jis būtų parašy­tas.

7. Pagrindinių dramaturginės analizės elementų „saviinterpretacija“

Žmonės daž­nai mano, kad supran­ta kitų var­to­ja­mus žodžius. Tači­au kaip žan­ras turi tam tikrą istori­ją, taip ir žodži­ai turi tam tikrą istori­ją. Ir kiekvien­as žmo­gus turi skirt­ingą žodžių istori­ją. Reikia sukur­ti ben­drą kalbą. Turite išmok­ti nau­do­tis pagrin­dini­ais dra­maturginės anal­izės ele­men­tais — kon­flik­tu, idė­ja, tema ir t. t., ir t. t. Būtent todėl konkurse kaip daly­vav­i­mo sąly­ga kelia­ma kitų autorių tek­stų anal­izė.

8. Nenoras mąstyti filmo kūrimo terminais

„Aš esu poet­as, tuo ir esu įdo­mus“. Tokia pozi­ci­ja kelia pagar­bą, bet neskati­na sce­nar­i­jaus kūri­mo. Fil­mo kūri­mas yra proce­sas, kuri­ame daly­vau­ja daug žmonių. Reikia rasti ben­drą kalbą, kad pasiek­tumėte supra­timą. Kaip dra­matur­gas ieško kalbinio slu­ok­snio savo per­son­ažams, taip ir jūs turite rasti ben­drą kalbinę aplinką su fil­mo kūri­mo per­son­ažais: prodiuseriu, režisieri­u­mi, akto­ri­ais ir kt. Pabandykite atsidur­ti jų vieto­je. Ko jie ieško sce­nar­i­ju­je? Kas jiems patrauk­lu? Bet koks bandy­mas suprasti paskatins dra­matur­go įgūdžių augimą.

9. Dramaturginės struktūros nepaisymas

Istori­jo­je yra visuomenių, kurios neturi raš­to kal­bos, įvairios tau­tos skirtin­gais laikais nau­do­jo skirtin­gas skaiči­av­i­mo sis­temas, tači­au nėra nė vienos tau­tos, nė vienos žmonių grupės, kuri nepasakotų istori­jų. Net ir atsidūrę ties išliki­mo riba: tranšėjose, zono­je, ligo­ninėse, žmonės pasako­ja istori­jas. Kiekviena istori­ja turi pradžią, raidą ir pabaigą. Sce­nar­i­jus gali turėti sudėtinges­nę struk­tūrą. Tači­au bet kuri­uo atve­ju bet kuris sce­nar­i­jus turi turėti tam tikrą kom­pozi­ci­ją: siuže­to posūkį, sąmok­slą, išrišimą, išsi­aiškin­imą. Taip yra dėl žmonių suvoki­mo ypa­tumų. Sce­nar­i­jus rašo­mas žmonėms.

10. Montažo aplaidumas

Jums buvo nurody­tos klai­dos. Tai reiškia, kad su jumis buvo dirba­ma. Lit­er­atūri­nis dar­bas susi­jęs su nuo­la­tiniu per­rašinėjimu. „Ta pati radžio kasy­ba…“. Nesin­ervinkite, kai jūsų paprašo per­rašyti sce­nar­i­jų. Dau­gu­ma sėk­mingų sce­nar­i­jų buvo per­rašyti kelis kar­tus. Gamy­bos proce­sas yra nuo­la­ti­nis dar­bas.

Autorius

Serge­jus Laguno­vas