Pradedantiesiems operatoriams skirta….

Būtent oper­a­to­rius ekrane įkūni­ja visa tai, kas vad­i­na­ma vaiz­du, ir yra kino ir vaiz­do fil­mo esmė. (Vadi­mas Abdraši­to­vas)

Oper­a­to­rius kine yra esminė figūra vaidy­binio fil­mo kūri­mo pro­cese. Be oper­a­to­ri­aus kūry­binės minties daly­vav­i­mo negali būti įgyvend­in­tos jokios režisieri­aus idėjos. Būtent oper­a­to­ri­aus tal­en­tas paverčia ekrane rodomą vaizdą ne fotografiniu vyk­stančių įvyk­ių įspūdžiu, o menu. (Vik­toras Serge­jevas)

KADRAS YRA PAGRINDŲ PAGRINDAS

Kadras — tai fil­muo­tos medži­a­gos atkarpa nuo „pradėti įrašinėti“ iki „baigti įrašinėti“, tai yra tai, ką gavote tarp pir­mo­jo ir antro­jo myg­tuko „REC“ pas­paudi­mo. Kadras filme yra tas pats, kas frazė lit­er­atūros kūriny­je. Pvz: „Saulę uždengė juo­das debe­sis“. Per­skaitę šią frazę, galite užmerk­ti akis ir mintyse pamatyti atitinkamą vaizdą. Tai ir bus kadras.

Kur­damas kadrą oper­a­to­rius turėtų laikytis kelių taisyk­lių. Pir­mo­ji taisyk­lė: fotogra­fuo­jant klasikiniu būdu kadras turi būti lygia­gre­tus hor­i­zon­to lin­i­jai. Kai kuriems fil­mav­i­mo stil­iams taiko­mos išim­tys, tači­au reikia žinoti, kaip jomis nau­do­tis. Pavyzdžiui, turite žinoti, kaip nau­doti kreivą kadrą, kitaip žiūrovas pagalvos, kad jūsų rankos kreivos.

Antro­ji taisyk­lė: tuščia erd­vė viršutinė­je kadro daly­je („oras“, kaip ją vad­i­na spe­cial­is­tai) turi sudary­ti apie 5–10 % visos kadro erd­vės. Ši taisyk­lė taiko­ma bet kokio dydžio planams, išskyrus detal­i­u­o­sius planus. Yra šios taisyk­lės išimčių, pavyzdžiui, fotogra­fuo­jant dan­gų virš miesto.
Išmokę teisin­gai laikyti fotoa­paratą, išmok­sime, kaip į kadrą patalpin­ti fotogra­fuo­jamą objek­tą.

KOMPOZICIJA

Kom­pozi­ci­ja — tai objek­tų išdėsty­mas kadre. Nuo teisin­gai pasirink­to išdėsty­mo prik­lau­so, ar gau­tas vaiz­das bus gražus ir ar jį teisin­gai suvoks žiūrovas. Papras­tas pavyzdys: žmo­gus, kuris žiūri į kadro kraštą, neabejoti­nai sukels žiūrovui klausimą: „kuo šis žmo­gus taip domisi????“. Nepamirškite, kad, viena ver­tus, kam­era sumaži­na mūsų maty­mo kam­pą, tači­au, kita ver­tus, ji akcen­tuo­ja tai, kas vyk­s­ta ekrane.

1/3 TAISYKLĖ

Ši taisyk­lė lei­džia teisin­gai nus­tatyti objek­tų padėtį kadre. Pir­mi­au­sia reikia mintyse pad­a­lyti kadrą hor­i­zon­tal­i­ai ir ver­tikali­ai į tris dalis ir gau­ti kažką panašaus į „kryžių ir nulių“ lauką. Pagrin­di­nis objek­tas turėtų būti ties lin­i­jų sankir­ta — taip žiūrovas kadrą supras būtent taip, kaip norėjo oper­a­to­rius. Jei pagrin­di­nis objek­tas bus perkeltas į vieną iš kraštų, žiūrovas nesupras kadro, nes tokia kom­pozi­ci­ja praras pras­mę.

PLANAS

Kai kitą kartą žiūrėsite bet kurį šiuo­laik­inį filmą — vaidy­binį ar doku­mentinį, atkreip­kite dėmesį: visi kadre pasiro­dan­tys per­son­ažai visa­da turi griež­tai api­brėžtą dydį kadro dydžio atžvil­giu. Egzis­tuo­ja tam tikri kadre esančio objek­to (asmens) stam­baus plano stan­dar­tai. Pradedan­tis oper­a­to­rius turėtų jų laikytis. Tai­gi, jie yra tok­ie:

BENDRASIS PLANAS

Ben­dra­jame plane žmo­gaus figūra matoma visa. Jo atmaina yra labai ben­dras (arba, kaip jis žymi­mas filmų sce­nar­i­ju­ose, „labai ben­dras“) planas. Pavyzdys — mažytė žmo­gaus figūra vidury didži­ulės dyku­mos smėlio. Tuo atve­ju, kai žmo­gus sėdi, jo figūros aukštis yra mažes­nis nei stov­inčio objek­to, o ben­dra­jame plane jis atro­do dides­nis.

NEBE BENDRASIS, DAR NE VIDUTINIS

Toli­au pagal pri­ar­tin­imą — planas „aukš­tas iki kelių“. Sce­nar­i­ju­ose jis vad­i­na­mas „SRD-OBSH“, kurį kine­matografininkai iššifruo­ja kaip „vidu­ti­nis kvadratas — ben­dras kvadratas“. Tai dinaminių kadrų planas. Pavyzdys: gatve bėgan­tis vyras. Nau­do­da­mi planą „SRD-OBSH“ galite pažymėti pagrin­dinio objek­to san­tykį su antraeil­i­ais, bet vis tiek reikšmin­gais objek­tais ar per­son­ažais kadro gilu­mo­je. Šis planas yra pakanka­mai didelis, kad būtų gal­i­ma išskir­ti visų objek­tų detales.

VIDUTINIO DYDŽIO PLANAS

Yra dvi vidu­tinio kadro „SRD“ atmain­os: „nuo juos­mens iki juos­mens“ ir ‚nuo klubo iki klubo‘. Planas „klubas“ dar vad­i­na­mas „holivu­diniu“ planu. Manoma, kad jį sug­alvo­jo amerikieči­ai (tikri­au­si­ai norė­da­mi pabrėžti vapsvos for­mos Holivu­do kino žvaigždžių lieme­nis). Pagal šį planą apa­ti­nis rėme­lio kraš­tas yra ant plači­au­sios šlaunų dalies lin­i­jos.

„Diržo plano“ atve­ju apa­ti­nis rėmo kraš­tas yra kel­nių diržo lygy­je. Tai stan­dar­ti­nis planas, kai objek­tą reikia „įtvirt­in­ti“ antra­jame plane. Pavyzdys: fotografas, fotogra­fuo­jan­tis ves­tuves, išsiriki­avęs civil­inės metrikaci­jos biuro veran­do­je. Priešin­gai nei „SRD-OBSCH“, šiuo atve­ju reikėtų akcen­tuoti fotografą, o ves­tuves — antra­sis planas tik paaišk­i­na objek­to — fotografo — veiksmą.

Šių dviejų „SRD“ atmainų derinys suteikia ide­alų kadrą fotogra­fuo­jant „dviejų objek­tų dialogą“. „Juos­mens“ plane Objek­tą fotogra­fuo­jame arti fotoa­para­to (ir žiūrovų), o toli­mas Objek­tas (jis stovi maž­daug metro ats­tu­mu nuo arti­mo) kadre yra tik ‚iki klubų‘.

DIDELIS PLANAS

Taip pat yra du šio plano vari­antai: „ROC“ — tik stam­biu planu ir „labai stam­biu planu“. Kino kūrė­jai paprastą stam­bų planą dar vad­i­na „krū­tine“: apat­inė kadro riba jį nau­do­jant yra tos kūno dalies, kuri anatomi­jo­je vad­i­na­ma pieno liaukomis, lygy­je. Planas „oho­ho“ (angl. ROC“ yra tiesiog vei­das. Svar­bi detalė: fotogra­fuo­jant labai stam­biu planu, objek­to akys visa­da turi būti „ant hor­i­zon­to lin­i­jos“. Žino­ma, nebent fotogra­fuo­jate iš apa­tinio ar viršu­tinio kam­po.

Žmo­gaus vei­dą gal­i­ma fotogra­fuoti dar stambesniu planu. Pavyzdys: prie lūpų prispaus­ta cig­a­retė. Tači­au tokio stam­baus plano pavyzdys tikri­au­si­ai prik­lau­so kitai kat­e­gori­jai:

DETALĖS

Detalė pabrėžia žiūro­vo dėmesį į Sub­jek­to psi­chologinę būseną arba jo atliekamą „mažą“ veiksmą. Pavyzdys: „plon­ais drebanči­ais pirš­tais nelaimin­ga mergina mūvėjo ves­tu­vinį žiedą savo nemyli­mam sužadė­tiniui“.

Vidu­tinio ir stam­baus plano kadrai sug­alvoti tam, kad būtų gal­i­ma geri­au „sutalpin­ti“ stov­in­tį asmenį (t. y. ver­tikali­ai esan­tį objek­tą) į kadrą, kuris iš prigimties ištemp­tas hor­i­zon­tal­i­ai. Pavyzdys: kadre esan­tis objek­tas gestikuli­uo­ja. Jei jį fotogra­fuo­da­mi nau­dosite nes­tandart­inį stam­baus plano planą, pavyzdžiui, ne „CRP“ — „ben­drą“ krūt­inę, bet ne „SRD“ — juos­menį, tuomet ekrane rankos bus nukirp­tos apa­tinio kadro kraš­to ir pavirs kel­mais. Kad išveng­tumėte tok­ių nesėk­mių, ir reikia stan­dar­tinio kadre esančio objek­to stam­baus plano.

IR DAUGIAU APIE ITIN STAMBŲ PLANĄ

Dauge­lis pradedančiųjų oper­a­torių neiš­nau­do­ja visų gal­imy­bių, kurias suteikia labai stam­bus planas, ir tam yra rim­ta priežastis. Paprasči­au­sias pavyzdys: stam­biu planu užfik­suo­tas gražus mot­ers vei­das (ir ne tik vei­das) — tai laimėji­mas dėl dėme­sio. Tači­au nereikia perdė­to fana­tiz­mo. Pradedanči­a­jam fotogra­fui reikia nuo pat prak­tikos pradžios suvok­ti „ouch.kRP“ svar­bą ir gal­ią. Priešin­gu atve­ju visą vaiz­do medži­agą sudarys vidu­tinio dydžio stam­būs planai.

Nereikia bijoti, kad nau­do­jant labai stam­bų planą nukirp­site viršu­galvį — žiūrovui tai netrukdys, jo vaiz­duotė nupieš viską, ko trūk­s­ta. Pagrin­dini­ai ele­men­tai čia yra akys ir bur­na. Kita­me fil­mav­ime būti­nai padarykite keletą „ooch.KRP“ — tai paį­vairins jūsų fil­mo vaiz­do siužetą. Ypač ste­bi­na tai, kad dauge­lis oper­a­torių nenau­do­ja „KRP“, kuri­u­ose pagrin­di­nis veikė­jas yra rankos. Rankos be žodžių gali papasakoti labai įdomių istori­jų. Pirš­tai, žaidžiantys su žieb­tu­vėliu, viščiukas delne, rankų kraty­mas, rankos, laikančios kavos puodelį, arba susipynu­sios įsimylėjėlių rankos. Visi jie, nufo­togra­fuoti stam­biu planu, bus labai išraiškin­gi.

FILMAVIMO KAMPAS IR PRIARTINIMAS

Kiekvieną kartą, prieš pas­paus­da­mi REC myg­tuką, pabandykite pri­artėti prie objek­to kitu kam­pu. Pavyzdys: namą geri­au­sia fotogra­fuoti 45 g kam­pu į priek­inę sieną. Taip bus aiški­ai matoma per­spek­ty­va ir kadras taps tri­matiškes­nis. Apskri­tai stačiu kam­pu fotogra­fuo­jant retai kada gau­na­mas patrauk­lus vaiz­das. Todėl fotogra­fuo­da­mi nau­dokite kuo dau­giau skirt­ingų kam­pų. Keiskite skirt­ingų dydžių kadrus: vidu­tinio — dide­lio — ben­dro. Planų ir fotografav­i­mo kam­pų kaital­io­ji­mas lei­džia tik­sli­au­si­ai perteik­ti objek­tų reak­ci­ją ir būseną skirtin­gose aplinkose.

Kita taisyk­lė: pagei­dauti­na fotogra­fuo­jan­tįjį pas­tatyti taip, kad pagrind­inė šviesa būtų už jo nugaros 45 gr. kam­pu. Kaip eksper­i­men­tą sukon­struokite tok­ią kom­pozi­ci­ją. Pas­tatykite fotogra­fuo­ja­mus žmones šviesi­ame fone ir uždarykite diafrag­mą taip, kad matytųsi tik jų kon­tūrai. Tai prieš­ta­rau­ja taisyk­lėms, tači­au gausite orig­i­nalų kadrą. Šis pavyzdys dar kartą par­o­do, kad vaiz­do fotografav­i­mas vis dar yra dau­giau menas nei tik­slus mok­slas.

Daž­na pradedančiųjų oper­a­torių klai­da — per­ne­lyg mėgs­ta pri­art­in­ti vaizdą. Dėl to vaiz­das dre­ba. Jei yra gal­imy­bė pri­artėti prie fil­muo­jamo objek­to, visa­da pri­artėkite, nenau­dokite pri­ar­tin­i­mo. Net ir nau­do­da­mi triko­jį neper­sis­tenkite nau­do­da­mi pri­ar­tin­imą — vaiz­das tam­pa plokščias.

Šal­ti­nis: videoredactor.net
Ver­ti­mas: Lau­ry­nas Dins­manas