Tavo pirmasis filmas: filmavimas. Filmavimas stambiu planu ir žvilgsnio krypties keitimas. (5)

Pri­ar­tin­i­mas — tai kadre vyk­stančių įvyk­ių įver­tin­i­mas. Galite pasirink­ti norimą didin­imą pri­artin­da­mi fotoa­paratą arči­au ar toli­au nuo objek­to. Šiuo­laik­inės vaiz­do kameros turi pri­ar­tin­i­mo objek­tyvus (ZOOM) — kin­ta­mo židinio nuo­to­lio objek­tyvus, kurie taip pat lei­džia keisti kadro mas­telį neju­dant erd­vė­je su kam­era (nepa­ju­dant iš vietos).

Kadre turė­tumėte palik­ti tik tai, kas svar­biau­sia, ir iškirp­ti viską, kas truk­do ar ati­traukia dėmesį nuo pagrin­dinio dalyko. Vien­ame kadre gal­i­ma keisti mas­telį judant erd­vė­je fotogra­fuo­jant arba nau­do­jant ZOOM, tai suteikia fotografav­imui dau­giau dinamikos, nes nuo­lat keiči­asi maty­mo kam­pas. Mas­te­lio keiti­mas iš stam­baus plano į ben­drąjį vad­i­na­mas „ati­traukimu“, o atvirkš­ti­nis — iš OP į CP — vad­i­na­mas „pataiky­mu“. Pras­mės požiūriu „pataiky­mas“ yra sukonkre­tini­mas, pavyzdžiui: iš miesto OP „pataikome“ į namą, kuri­ame gyve­na mūsų hero­jus. „Išvyki­mas“ yra apiben­drin­i­mas, pavyzdžiui: stam­biu planu mūsų hero­jus džiū­gau­ja įmušęs įvartį, mes darome ‚išvykimą‘ į OP ir par­o­dome, kad visa tribū­na tri­um­fuo­ja.

Panora­ma (PNR) — tai fotoa­para­to pasuki­mas arba pakreip­i­mas siekiant pakeisti vaiz­do kryp­tį. Yra trys panoramos tipai: apž­val­ginė panora­ma, judančių objek­tų panora­mav­i­mas ir gre­itas kryp­ties keiti­mas. Bet kuri panora­ma turėtų prasidėti ir baigtis sta­tišku planu (be fotoa­para­to jude­sio) — priešin­gu atve­ju ankstes­ni ir vėlesni planai bus pras­tai sumon­tuoti su panora­ma.

Nere­tai fotogra­fuo­ja­mas vad­i­na­ma­sis „pjūvio“ planas — vien­as kadras, kurį sudaro pra­di­nis sta­ti­nis planas (5–6 s), panora­ma ir galu­ti­nis sta­ti­nis planas (bent 5–6 s). Jei dėl kok­ių nors priežasčių nus­pręsite nenau­doti panoramos, turėsite du visaverčius planus (prad­inį ir galutinį), su kuri­ais galėsite dirbti.

PASTABA: panora­ma — tai tam tikras kadro mon­tažas, kuri­uo vizuali­ai susie­jate prad­inį ir galutinį planus.

PNR tik­sli­ai žymi įvykio mas­tą, įtik­i­na­mai įrody­dama žiūrovui veiksmo laiko ir vietos vien­ovę. Mon­tažas naik­i­na erd­vės ir realios laiko tėk­mės vien­ovę. Pra­di­nis ir galu­ti­nis panoramos planai turi būti kom­pozi­ciškai struk­tūrizuoti, turite aiški­ai įsi­vaiz­duoti, kur prasidės ir kur baig­sis PNR. Jei ste­bėsite pro­fe­sion­al­ius oper­a­to­rius, pamatysite, kad jie pir­mi­au­sia kelis kar­tus repetuo­ja numatomą kameros judėji­mo tra­jek­tori­ją ir gre­itį ir tik tada pas­paudžia myg­tuką „REC“. Svar­bu atkreip­ti dėmesį, kad kameros judėji­mas panora­mav­i­mo metu turėtų būti toly­gus, be trūkčio­jimų ar sus­to­jimų, tar­si šia tra­jek­tori­ja slystų tik mūsų žvil­gs­nis. Panora­ma bus įtik­i­names­nė, organiškesnė ir labi­au pagrįs­ta, jei į kadrą „įleisite“ objek­tą (einan­tį žmogų, važi­uo­jan­tį auto­mo­bilį) ir, jį sek­da­mi, perkel­site žiūro­vo žvil­gsnį į kitą pusę. Jei panoramą sustab­dysite galu­tini­ame plane, nebe­galėsite sek­ti objek­to ir „išleisti“ jo iš kadro.

Daž­nai NDP deri­na­mas su „hit-and-run“ arba „dri­ve-off“, o tada ypatin­gas vaid­muo ten­ka vykdy­mo sinchro­nizaci­jai, kad šis derinys atrodytų natūralus. Kar­tais nau­do­ja­mas NDP, kai kam­era juda taip gre­itai, kad viskas tarp pra­dinio ir galu­tinio sta­tinių planų yra neryški­ai ir pras­tai atskiria­ma — toks NDP vad­i­na­mas „perspaudimu“ arba „sutepimu“. Šiuo atve­ju mums svar­bu par­o­dyti, kad pra­di­nis ir galu­ti­nis planai yra susi­ję vien­as su kitu, nes juose vyk­stan­tys įvyki­ai vyk­s­ta toje pačio­je erd­vė­je ir laike. Tech­niką, kai į „sutepimą“ įeina­ma iš vieno plano, o iš jo išeina­ma iš kito, gal­i­ma nau­doti siekiant sukur­ti vyk­stančių įvyk­ių vien­alaik­išku­mo ili­uz­i­ją, nors tikrieji šiu­ose kadru­ose rodo­mi įvyki­ai gali būti atskir­ti laike ir — beveik visa­da — erd­vė­je. Doku­men­tini­u­ose fil­mu­ose ar repor­tažini­u­ose kadru­ose, kur įvyk­ių rai­da nenus­pė­ja­ma, daž­ni­au nau­do­ja­mas NDP iš dešinės į kairę. Oper­a­to­rius dešine aki­mi žiūri pro vaiz­do ieškik­lį, o kaire aki­mi ste­bi, kas vyk­s­ta aplinkui. Šalia esan­tis įvykis gali būti reikšminges­nis arba suteik­ti visam veiksmui kitok­ią pras­mę, tok­iu atve­ju jis nau­do­ja NDP. „Išvaži­av­i­mas“, ‚pataiky­mas‘ ar panir­ti­mas visa­da turėtų būti pagrįs­tos pras­mės ir truk­mės. Ilgos, ištęs­tos panoramos sąmoningai netel­pa į gre­ito tem­po epi­zodą. Jei įvyk­i­u­ose nėra nieko skubaus ir archaiškesnio, geri­au nekur­ti nepareng­to, neišbandy­to PNR.

Tik­slin­giau nufo­togra­fuoti kelis gerai sukom­pon­uo­tus sta­tiškus planus ir suteik­ti žiūrovui gal­imy­bę ir laiko apsvarstyti kadrą ir jame vyk­stančius įvyk­ius. Ir nesureikšminkite panoramų, per­si­dengimų ir nukryp­imų — nepa­grįs­tai daž­nas šių tech­nikų nau­do­ji­mas tik erz­i­na žiūrovą.

Šal­ti­nis: žur­nalas „Skait­meni­nis vaiz­das” („Цифровое видео”)
Auto­rius: Vladimir Fomin
Ver­ti­mas: Lau­ry­nas Dins­manas