Tavo pirmasis filmas: filmavimas. Kadro dydis. (4)

Filmavimas

Fil­mav­i­mas yra vien­as svar­biausių fil­mo kūri­mo etapų. Įvyki­ai, kuri­u­os keti­nate užfik­suoti, yra unikalūs, todėl fil­muo­da­mi turė­tumėte stengtis nepadary­ti klaidų, antraip kita­me etape (mon­tavi­mo) gali kilti prob­lemų. Prieš pere­inant prie prak­tinių rekomen­daci­jų ir patarimų, būti­na išmok­ti pagrindines kino ir TV ABC taisyk­les ir api­brėžimus, jų žino­ji­mas padės teisin­gai mąstyti ir elgtis fil­mav­i­mo aikštelė­je.

Kadro dydis

Žodis kadras turi daug reikšmių. Infor­ma­ci­ja į vaiz­do juostą įrašo­ma 25 kadrų per sekundę greičiu. Kadras taip pat yra stači­akampiu apri­b­o­ta erd­vė, kurios kraš­tinių san­tykis yra 4:3 (plači­aekra­nis — 16:9) ir kurią oper­a­to­rius „išk­er­pa“ iš jį supančio beribio pasaulio. Kadras arba planas — tai kino juos­tos (kine) arba vaiz­do juos­tos atkarpa, nufil­muo­ta per laiką nuo kameros palei­di­mo iki sustab­dy­mo (nes­var­bu, kiek kartų kam­era per tą laiką buvo jud­i­na­ma), arba medži­a­ga (vaiz­do ar kino juos­tos) nuo susi­u­vi­mo iki susi­u­vi­mo.

Kaip paly­gin­ti vieną kadrą su kitu? Kaip kadrų skalės matavi­mo vienetą žmo­gus nau­do­ja pats save, prisiminkime filoso­fo Pro­tagoro posakį: „Žmo­gus yra visų daik­tų matas“. Jei fotoa­para­to vaiz­do ieškik­ly­je ir atitinka­mai kadre matome žmogų visu ūgiu, tai toks planas vad­i­na­mas ben­druo­ju. Jis toks išlieka net ir tada, kai kadre nėra žmo­gaus, bet mintyse gal­ime jį jame įsi­vaiz­duoti. Mon­tažo lakš­tu­ose (ir toli­au straip­sny­je) ben­dra­sis planas trumpai žymi­mas santrumpa OP.

Stam­biu planu (SP) gali tilp­ti tik žmo­gaus gal­va arba panašaus dydžio objek­tai. Tarp OP ir SP, kaip gal­i­ma spėti, yra vidu­ti­nis planas (VP). Vidu­tini­am planui priskiri­a­mi krūt­inės, arba, kaip dar vad­i­na­ma teležar­gonu, „pieno“, liemens ir kartų planai, pas­tara­sis teležar­gonu vad­i­na­mas „ameriki­etiškuo­ju“, nes šis stam­biu planu daž­nai nau­do­ja­mas vaka­ri­etišku­ose fil­mu­ose. Jei kadre tel­pa objek­tai, pro­porcin­gi mažoms žmo­gaus kūno dal­ims (akis ir nosies dalis, ran­ka ir t. t.), toks planas vad­i­na­mas „detale“. Planas, kuri­ame žmo­gaus figūra ver­tikali­ai uži­ma penk­tadalį ar mažes­nę dalį, vad­i­na­mas tolimuo­ju planu (TP) arba pačiu ben­dri­au­siu planu. Kiekvien­as stam­bus kadras turi tam tikrą seman­ti­nį krūvį.
TP matome erd­vę — veiksmo vietą, kuri­o­je vyst­y­sis pasako­ji­mo įvyki­ai, žmonės joje vos įžiūri­mi. Todėl toks planas daž­nai vad­i­na­mas „deklaratyviu“.

OP puiki­ai perteikia erd­vę, joje matome žmones ir jų tar­pusavio ben­drav­imą, supančią aplinką. Ben­dru­o­siu­ose plan­u­ose dar negal­ime atskir­ti vei­do išraiškų, lemi­amą reikšmę čia turi žmo­gaus poza ir jo padėtis erd­vė­je. OP, kaip ir TP, daž­nai nau­do­ja­mas veiksmo vietai žymėti.

SP yra uni­ver­sali­au­sia, ji lei­džia pamatyti žmogų, jo vei­do išraišką, ges­tus (kurie perteikia sie­los jude­sius), kostiumą, jo užsiėmimą tuo metu. Neblo­gai skait­o­mas fonas, objek­tų aplin­ka ir aplin­ka. Paste­bė­ta, kad pradedančiųjų oper­a­torių dar­bu­ose šis kadro dydis nau­do­ja­mas daž­ni­au­si­ai (kitų nenau­dai).

KP perteikia žmo­gaus emo­ci­jas, vei­do išraišką, akių išraišką, jo reak­ci­ją į vieną ar kitą įvykį, pašneko­vo žodžius. Stam­bi­u­ose plan­u­ose lemi­amą reikšmę turi žvil­gsnio kryp­tis.

„Detalė“ yra kažko visumos dalis, kuri kar­tais būna infor­matyves­nė. Šis planas pabrėžia žiūro­vo dėmesį į įvair­ius su objek­tu susi­ju­sius dalykus.

Bet kuri­o­je, net ir nedidelė­je istori­jo­je, visa­da nau­do­ja­mas visas stam­bių planų arse­nalas. Kaip pavyzdį pana­grinėkime, kaip gal­i­ma nufil­muoti tokį pasako­jimą: „mok­slo mieste“, nese­ni­ai uždary­tame mieste N (DP mies­tas) mok­slininkų namu­ose (OP pas­tatas) susirinko didži­ausi med­i­ci­nos spe­cial­is­tai (OP salė), dak­taras K savo pranešime pagrindė (SP gydy­to­jas) nau­jo vais­to (DET, bur­bu­las ranko­je) nuo ligos X sukūrimą (OP pro­jek­ci­jos ekranas). Šis renginys sulaukė didži­ulio viso pasaulio mok­slininkų susidomėji­mo (OP salė) ir kt.

Atminkite: fil­muo­da­mi tą patį objek­tą skirtin­gais stam­bi­ais planais, fil­muo­jate skirtin­go turinio medži­agą. Turinys (tai, ką auto­rius norėjo pasakyti) ir for­ma (kaip tas turinys perteikia­mas) yra neat­sie­ja­mi. Pagrin­di­nis grožinės lit­er­atūros dės­nis yra tas, kad for­ma turi ati­tik­ti tur­inį.

Šal­ti­nis: žur­nalas „Skait­meni­nis vaiz­das” („Цифровое видео”)
Auto­rius: Vladimir Fomin
Ver­ti­mas: Lau­ry­nas Dins­manas