Tavo pirmasis filmas: filmavimas. Kompozicija (6)

Nau­do­jan­tis kom­pozi­ci­jos taisyk­lėmis (com­po­si­tio), kadre gal­i­ma išryšk­in­ti ir pabrėžti pagrind­inį kadrą, paly­gin­ti su šalu­tiniu. Kom­pozi­ci­jo­je visa­da yra siuže­to cen­tras, kuris sujun­gia visas aki­vaizdžias ir numanomas objek­tų sąveikos lin­i­jas. Tai gali būti veiks­mai, jude­si­ai arba tiesiog žvil­gs­ni­ai, nukreip­ti į siuže­to cen­trą. Tokia kom­pozi­ci­ja vad­i­na­ma uždara kom­pozi­ci­ja. Ją daž­nai nau­do­ja dailininkai ir fotografai, nes jie turi tik vieną „kadrą“ (nuo­trauką, drobę, audek­lą). Jei kadre nėra sąveikos lin­i­jų, jis sub­yra į atski­ras, tar­pusavy­je nesusi­ju­sias dalis, gau­nasi kom­pozi­ciškai nestruk­tūri­nis. Tači­au filme ir vide­ofilme gal­i­ma par­o­dyti, pavyzdžiui, vien­ame kadre hero­jų, kurio žvil­gs­nis nukreip­tas į už kadro esan­tį objek­tą, o kita­me — jo dėmesį patraukusį objek­tą. Tokia kadrų kom­pozi­ci­ja vad­i­na­ma atvi­ra. Jei hero­jus (kom­pozi­ci­jos cen­tras) yra kadro cen­tre ir yra sta­tiškas, kom­pozi­ci­ja sukels pusi­ausvy­ros, ramy­bės pojūtį, joje nėra opozi­ci­jos. Tokia kom­pozi­ci­ja vad­i­na­ma sub­al­an­suo­ta.

Tokį pat sta­bilu­mo pojūtį suke­lia ver­tikalus ir hor­i­zon­talus objek­tų išdėsty­mas kadre. Tači­au jei, pavyzdžiui, objek­tas pakreip­ia­mas ver­tikalės atžvil­giu, sukuria­ma dinamiš­ka kom­pozi­ci­ja, kuri nau­do­ja­ma tapy­bo­je ir fotografi­jo­je jude­siui perteik­ti. Mūsų žvil­gs­nis visa­da nevalin­gai slen­ka įstrižai, ir menininkai daž­nai tai nau­do­ja norė­da­mi nukreip­ti žiūro­vo žvil­gsnį į siuže­to cen­trą. Kai fotogra­fuo­jame du besikalbančius žmones (10 pav.), rody­da­mi juos vieną po kito, kiekvien­as atski­ras kadras turi nesub­al­an­suotą kom­pozi­ci­ją („oras“ prieš kiekvieną iš dalyvių, jų pasis­linki­mas į kadro kraš­tus). Tači­au tok­ie atskiri kadrai sub­al­an­su­os vien­as kitą kaital­io­jant planus (per­jun­giant žiūro­vo žvil­gsnį nuo vieno dalyvio prie kito).

Pažiūrėkime, kaip nufil­muoti dialogą (arba kalbė­to­jo pasirodymą ant paky­los prieš audi­tori­ją). Mintyse nubrėžkite lin­i­ją tarp kalbė­to­jų akių, ši lin­i­ja vad­i­na­ma ben­drav­i­mo aši­mi arba žvil­gsnio lin­i­ja. Turė­tumėte fil­muoti pašnekovus, visa­da būda­mi vieno­je regėji­mo lin­i­jos pusė­je (11 pav.). Tok­iu atve­ju po mon­tažo jie žiūrės vien­as į kitą. Ši tech­ni­ka vad­i­na­ma „aštuo­niukės“ arba „kryžminio“ fil­mav­i­mo tech­ni­ka.

Kom­pozi­ci­jo­je svar­bus vaid­muo ten­ka ir fonui. Jis neša svar­bią infor­ma­ci­ją apie aplinką, kuri­o­je viskas vyk­s­ta, tači­au jo turi būti tiek, kiek reikia. Pavyzdžiui, KP ir DET fil­mu­ose fono beveik nėra. Aktyvus fonas ati­trauks žiūro­vo dėmesį nuo pir­mame plane esančio veikėjo. Jei į mus kreipi­antis per­son­ažas stovi ant OP šalia gre­itke­lio ar durų, kurias kažkas nuo­lat ati­daro ir uždaro, labai gre­itai pradėsime svarstyti apie už jo važi­uo­jančius auto­mo­bil­ius ar prie tų durų esančius žmones. Lėti bangų svyrav­i­mai, priešin­gai, pabrėš sta­tiškai ant kran­to (pir­mame plane) sėd­inčią žmo­gaus figūrą.

Šal­ti­nis: žur­nalas „Skait­meni­nis vaiz­das” („Цифровое видео”)
Auto­rius: Vladimir Fomin
Ver­ti­mas: Lau­ry­nas Dins­manas