Tavo pirmasis filmas: garsas (14)

Garsų seką gal­i­ma suskirstyti į keturias rūšis: triukš­mas, žmo­gaus bal­sas (kal­ba), muzi­ka ir… pauzė. Suma­ni­ai panau­do­jus visą garsų paletę, fil­mas įgaus dar dau­giau gilu­mo ir apimties. Daug kas prik­lau­so nuo jūsų sko­nio ir saiko jaus­mo. Jei per visą filmą kalbėti į kadrą ar už kadro arba nuo pat pradžių dėli­oti muziką, tai emo­ciškai nuskur­dins filmą, suteiks jam monot­o­ni­jos ir vienišu­mo.

Dirbant su gar­su reikėtų laikytis tam tikrų taisyk­lių. Kai pasako­ja­ma apie nau­ją vietą, įvykį (infor­ma­c­inė dalis), pagei­dauti­na palik­ti sinchroninius gar­sus, įrašy­tus kar­tu su vaiz­do vaiz­du, taip sukuri­ant žiūrovui buvi­mo efek­tą. Nuo­taikai, ben­driems proce­sams perteik­ti, sce­nai dra­ma­tizuoti nau­do­ja­ma muzi­ka arba triukš­mo muzi­ka. Muzi­ka turėtų prasidėti šiek tiek prieš vaizdą, prieš jį.

Muzikos uždėji­mas ant kadre esančio asmens kal­bos yra nepagei­dauti­nas, nes melodi­ja ati­traukia dėmesį nuo kalbė­to­jo žodžių. Nepatarti­na nau­doti dainų su sinchro­nizuo­tais arba įgarsin­tais tek­stais: gau­na­ma žodžių ir muzikos mišrainė. Deri­nant muziką ir tek­stą, pir­mo­ji turėtų kur­ti fon­inę nuo­taiką ir netrukdyti suvok­ti tek­sto. Perėji­mas iš vieno kadro į kitą visa­da turi ati­tik­ti muzikos rit­mą, o ne jam prieš­ta­rauti. Jei muzi­ka ir vaiz­das bus skirtin­go rit­mo (skirtin­go tem­po), tai erzins žiūrovą. Muziką maišyti gal­i­ma tik muzik­inės frazės pabaigo­je, bet nieka­da ne vidury­je, nes tai daro labai nemalonų įspūdį. Gal­imos dvi šios taisyk­lės išim­tys: muziką gal­i­ma nutildyti (sumaišyti) palaip­sniui ir švel­ni­ai (ne maži­au kaip penkias sekun­des) po dia­logu ar kok­iu nors kitu gar­su arba užgožti kok­iu nors gars­es­niu ir galinges­niu gar­su. Prak­tiko­je nau­do­ja­mas kitas meto­das: iš muzikos kūrinio pabai­gos išmatuo­ja­mas reiki­amos truk­mės frag­men­tas ir jis įvedamas mik­seriu reiki­amo­je vieto­je.

Atminkite: net tob­u­li­au­sios rody­mo for­mos negali pakeisti svar­biau­sio dalyko — turinio. Oper­a­to­ri­ai ir redak­to­ri­ai pasiekia aukšči­ausią pro­fe­sion­alu­mo lygį, kai žiūrovas nepaste­bi jų dar­bo. Ir lygiai taip pat, kaip rašy­bos klai­dos smarki­ai pak­enkia net puiki­au­si­am lit­er­atūros kūriniui, pras­tas kameros dar­bas ir ner­aštin­gas mon­tažas sug­adins gerai režisuo­to ir tal­entin­gai sukur­to fil­mo įspūdį. Tači­au norė­da­mi toli­au tob­u­lin­ti savo įgūdžius, turite nuo­lat prak­tiškai taikyti įgy­tas žinias.

Šal­ti­nis: žur­nalas „Skait­meni­nis vaiz­das” („Цифровое видео”)
Auto­rius: Vladimir Fomin
Ver­ti­mas: Lau­ry­nas Dins­manas