Williamas Martellas: Kaip scenarijuje parodyti mintis, skonį ir kvapą

Vidinių minčių, slap­tų motyvų, praeities prisi­min­imų ir slap­tų baim­ių aprašy­mus palikite romanams. Sce­nar­is­tas susiduria su iššūk­iu pasakoti istori­ją pasitelk­damas tik du pojūčius: klausą ir regą. Kaip jas panau­doti, kad sce­nar­i­ju­je par­o­dy­tumėte skonį, kvapą, lytėjimą ir net šeštąjį pojūtį, rašo­ma sce­nar­is­to ir žur­na­lo „Script“ redak­to­ri­aus Williamo Martel­lo straip­sny­je…

Rašy­to­jai — ir romanų auto­ri­ai, ir poet­ai — savo kūry­bo­je gali pasitelk­ti vis­us šešis pojūčius. Klausa: toli­mas trim­i­to garsas, dialo­gas. Uoslė: mal­onus ugni­avi­etės ant pušinių rąstų aro­matas rudens dieną. Regėji­mas: galite tiesiog par­o­dyti įvykį ar veikėjo veiksmą, kuris veda istori­ją į priekį. Prisili­eti­mas: minkš­to akso­mo prisili­eti­mas arba karš­to asfal­to pojūtis po basomis kojomis. Sko­nis: kiauliena saldžiarūgšči­ame padaže, karš­to mišinio nuo kosulio posko­nis. Galite net lais­vai nau­do­tis tuo keis­tu šeš­tuo­ju pojūčiu: užmegzkite telepat­inį ryšį tarp veikėjų ir skaity­to­jų ir mes žinosime, ką jie galvo­ja ir jaučia. Kita ver­tus, sce­nar­is­tai apsiri­bo­ja tik dviem pojūči­ais: klausa ir regėjimu. Tai yra vien­as iš sce­nar­i­jaus rašy­mo sunkumų: mes turime tik treč­dalį priemonių, kuri­omis gali nau­do­tis vidu­ti­nis rašy­to­jas, ir, turėkite omeny­je, geri­ausių iš mūsų atim­ta! Kai kurias sce­nas, kurias taip leng­va aprašyti pasako­jime, neį­manoma aprašyti sce­nar­i­ju­je. Pavyzdžiui:

Kvapas

Atro­do, kad pagrind­inė veikė­ja Džeinė pagali­au sutiko tob­ulą vyrą, var­du Kenas, ir daug kartų kalbėjosi su juo tele­fonu. Kenas protin­gas, manda­gus ir švel­nus. Jie kalbasi tele­fonu, tar­si būtų pažįs­ta­mi jau daugelį metų. Džeinė šiek tiek jaudi­nosi, kai jie pagali­au apsikeitė nuo­traukomis, bet paaiškėjo, kad Kenas yra gražus. Jie paskyrė pasi­matymą.

Kenas atvyk­s­ta į Džeinės namus vilkė­damas puikų kostiumą ir neši­nas puokšte gėlių… labai saldži­ai kvepi­ančių gėlių. Šiek tiek per saldžios. Džeinė įde­da jas į vazą, kad atsikratytų to įkyraus kvapo, ir staiga supran­ta, kad kvepia Kenas, o ne gėlės. Atro­do, kad jis ant savęs užpylė litrą pigaus balzamo po sku­ti­mosi. Džeinė atsi­traukia nuo Keno, bet nuo to kvapo nepavyk­s­ta pabėgti. Kenas gali atrodyti ir kalbėti kaip tob­u­las vyras, bet tas bais­us kva­pas!

Istori­jo­je ši sce­na pri­imti­na. Ekrane ji nesu­veiks. Esame apri­boti tuo, ką gal­ime matyti ir girdėti. Jei Džeinė gar­si­ai pasakys apie kvapą, sce­na baig­sis. Ši pasta­ba įžeis Keną ir jis išeis.

Tai­gi, turėsime sug­alvoti, kaip apeiti situaci­ją, kuri­o­je atsidūrė Džeinė. Tarkime, jie kyla lif­tu ir ji mosteli ran­ka į nosį, kad atbaidytų kvapą…. Bet kaip par­o­dyti žiūrovui, koks tai kva­pas? Dau­gu­ma žiūrovų pagalvos, kad tai žarnyno prob­le­ma. Tad kaip par­o­dyti kvapo šalt­inį? Kenas yra gerai apsirengęs. Nėra jok­ių požymių, kad jis kvepia. Žino­ma, jei vietoj Keno lif­tu važi­uotų nesiprausęs benamis su skudu­rais, o Džeinė būtų užsi­den­gusi nosį ir burną, žiūrovas iš kar­to manytų, kad kvapą sklei­džia benamis. Šis benamis suteikia žiūrovui VIZUALIĄ užuom­iną. Mes žinome, kaip kvepia nesiprausę žmonės, ir tas kva­pas iškart ateina į galvą. Tači­au Kenas yra švarus. Kuo jis galėtų kvepėti? Vien­as iš būdų paaišk­in­ti, kuo Kenas kvepia, — par­o­dyti jį besiruošiantį į pasi­matymą. Tači­au tada juoke­lis su gėlėmis nep­a­siteis­in­tų — žiūrovai viską suprastų iš anksto. Sce­na vis tiek nesu­veiks, bet žiūrovas bent jau atspės, kad Kenas nekvepia vidurių pūtimu. Juk kvapo nematyti. Galite par­o­dyti veikėjų reak­ci­jas į kvapą, bet be VIZUALIŲ užuom­inų žiūrovas nesupras, kas tai per kva­pas, ir sce­na žlugs.

Skonis

Apie vyrą, keli­au­jan­tį po pasaulį ir ragau­jan­tį egzotiški­au­sius viso pasaulio patiekalus, būtų gal­i­ma parašyti visą romaną. Tači­au nenueikime toli ir pažvelkime į sceną, kuri­o­je Margė ruošia gur­manišką vakarienę savo vyro Lario tris­dešimt penk­ta­jam gim­ta­di­e­niui. Ji užrašė to paties patieka­lo, kurį jie val­gė per medaus mėnesį vien­ame penkių žvaigž­dučių restorane, recep­tą. Margie slap­ta nupirko vis­us ingre­di­en­tus, viską išvirė ir pateikė Lar­iui staig­meną. Oho! Tai atro­do tikrai ska­ni­ai! Laris atk­er­ta gabalėlį, kram­to, bet negali jo nury­ti. Vietoj mal­to raudonėlio Margie netyčia panau­do­jo maltą cina­moną. Koks siaub­in­gas sko­nis! Laris nenori nuliūd­in­ti Margie ir suval­go kiekvieną trupinį, kąs­nis po kąs­nio. Taip jis par­o­do, ką vyras gali padary­ti dėl meilės.

Scenos sce­nar­i­ju­je prob­le­ma būtų ta, kad žiūrovas nesuprastų, jog mais­tui kažkas negerai. Mergelė patiekia vakarienę. Laris su šypse­na viską suval­go. Jei Laris padarys ką nors, kas išdu­os nemalonų patieka­lo skonį, Margie taip pat tai supras. O tai sug­adins visą šven­tę ir, kas žino, gal­būt pak­enks ir jų san­tuokai. Nematome, kas vyk­s­ta Lario burno­je, tik jo reak­ci­ją. Gal­ime matyti, kaip jis suval­go didelį kąs­nį, nusišyp­so Margie, prie burnos priside­da servetėlę ir nepaste­bi­mai viską išpi­la. Kai Margie nueina į vir­tu­vę, jis gali gre­itai viską iš lėkštės sudėti atgal į lėkštę. O kai Margie grįž­ta, jis pagiria jos maistą. „Ar nori dar?“ — Margie pak­lau­sia. „Aš daug gam­inau.“ Ir ji būti­nai įde­da Lario tą patį maistą, kurį jis ką tik atpig­i­no. Radome būdą, kaip žiūrovui suteik­ti VIZUALŲ PATARIMĄ. Dabar jis žino, kad su mais­tu kažkas negerai. Bet jis vis dar neži­no, kas tai yra. Negal­i­ma par­o­dyti, kad Laris vietoj raudonėlio val­go cina­moną. Gal­būt tai, ką jis val­go, turi senų kojinių skonį, gal­būt mais­tas yra užn­uody­tas ar sug­edęs, o gal Laris tiesiog nemėgs­ta tokio mais­to. Apskri­tai scenos, kuriose sko­nis vaid­i­na svar­biausią vaid­menį, filme nelabai tin­ka.

Prisilietimas

Kas yra prisili­eti­mas? Taip, gal­ime par­o­dyti tek­stūrą ekrane, bet žiūrovas vis tiek negali jos pajusti. Romane gali būti sce­na, kuri­o­je pagrin­di­nis veikė­jas Čakas visą vakarą šoka su gražia mergina Bob­by. Tarp jų įsižiebia kibirkštis. Čia Čakas ir Bob­by išeina į gryną orą. Jie buči­uo­jasi mėnulio švieso­je. Iš pradžių susigėdę, o paskui su augančia ais­tra. Čakas susi­jau­d­i­na, glosto Bob­bio vei­dą, skru­os­tus ir staiga… pajun­ta dil­gčio­jan­tį nese­ni­ai nuskus­tos ražienos…. pojūtį. ir supran­ta, kad pabuči­a­vo vyrą! Čakas pajun­ta, kad ima pyk­in­ti.

Ši sce­na veikia kny­go­je, bet ekrane ji neturi jok­ių šan­sų. Negal­ime par­o­dyti, kaip Čakas jautėsi. Jei Bobio ražiena būtų matoma, sce­na nesu­veik­tų. Žiūrovas suprastų, kad Bobis yra vyras, ir ste­bėtųsi, kodėl Čakas to nema­to. Ar jis visiškas kvai­lys? Gal jis tyčia norėjo pasilinksminti su trans­vesti­tu? Jei nesuteikia­ma VIDINĖ užuom­i­na apie stuomenį, matome tik tai, kad Čakas palietė jos skru­ostą, o tada atstūmė Bobį. Kodėl? Neaišku. Veiks­mas be priežasties. Matome, kad jis gail­isi ją pabuči­avęs, bet kodėl? Negal­i­ma par­o­dyti prisili­eti­mo. Negal­i­ma par­o­dyti, kad Čakas yra susi­jaud­inęs, nenukryp­stant į vul­gar­umą. Negal­i­ma par­o­dyti, kad jį pyk­i­na, nebent jis iš tikrųjų vemia. Jis gali susi­imti už pil­vo arba pridėti ranką prie burnos….. Ką dary­ti, jei norime, kad Čakas palik­tų Bobį be jokio paaiškin­i­mo. Galite par­o­dyti tek­stūrą, bet negalite jo pajusti.

Šeštasis pojūtis

O geri­au­sias rašy­to­jo įrankis yra „šeš­ta­sis pojūtis“. Deja, sce­nar­is­tas negali juo nau­do­tis. Daž­nai roman­u­ose žinome, kokias emo­ci­jas jaučia veikė­jas, kas jį skati­na, kokios mintys jį užval­do, ką jis prisi­me­na. Yra ištisų knygų, parašytų taip, kad išoriškai jose beveik nieko nevyk­s­ta, bet veikėjo mintys ir apmąsty­mai pasako­ja visą istori­ją. Veikė­jas gali kram­tyti sau­sainį ir prisim­inti savo gyven­imą arba lėtai tvarkytis su kas­di­enybe, o širdy­je nugrimzti į aistros bedugnę. Per­son­ažas gali suval­gyti egzotiško vaisi­aus kąs­nį ir prisim­inti moterį, su kuria pir­mą kartą jo para­ga­vo.

Tarkime, mūsų hero­jus Džo nekenčia savo viršininko — Kleitono. Kleitonas gali būti kvai­lys, dėl kurio blogų sprendimų įmonė prara­do mil­i­jonus doler­ių. Džo nep­a­siti­ki Kleitonu, jis žino, kad jei kas nors nutiks ne taip ir viršininkas bandys dėl to apkalt­in­ti Džo. Džo ner­i­mau­ja, kad Klaidono klai­dos gali sužlugdyti ben­drovę, ir tada Džo turės ieškoti nau­jo dar­bo. Džo vidu­je gali spruk­ti nuo visų Klitono pastabų, tači­au išoriškai jis atrodys ramus ir manda­gus, jie gali kalbėtis apie ver­slą ar kitus dalykus — pavyzdžiui, golfą.

Be šeš­to­jo pojūčio matysime tik nuo­bodų dialogą. Nesuprasime, kad kai Klaitonas pasiūlys abejot­iną idėją, o Džo jai pri­tars, gili­ai širdy­je jis iš tikrųjų bus pasi­baisėjęs. Sce­nar­i­ju­ose nau­do­ja­mi PAVYZDYS ir ŠEŠTASIS JUSLIS, o ne gebėji­mas skaityti veikėjo mintis.

Saugok­itės tok­ių žodžių kaip „supran­ta“, „mano“, „žino“… sce­nar­i­ju­je. Šie žodži­ai apibū­d­i­na šeštąjį pojūtį ir papras­tai eina prieš įvykį, kuris nėra nei garsas, nei vaiz­das. Jei parašysite frazę „Džordžas žino, kad Ral­fas jį išdu­os“, sce­nar­i­jaus skaity­to­jui pasakysite tai, ko žiūrovas nieka­da nesuži­nos. Esu skaitęs keletą sce­nar­i­jų, kurie dėl tok­ių aprašymų buvo nupirk­ti, bet iš jų neišėjo nė vien­as geras fil­mas. Svar­bi infor­ma­ci­ja taip ir liko, nes jos neb­u­vo gal­i­ma nei pamatyti, nei išgirsti.

Puiki knyga / siaubingas filmas

Holivu­do auk­so amži­u­je buvo paplitęs posakis: „Pagal puikias kny­gas kuri­a­mi siaub­in­gi fil­mai, o pagal siaub­in­gas kny­gas — puikūs sce­nar­i­jai“. Jei veikė­jai sprendžia sudėtin­gus moralin­ius klausimus ar ką nors suvokia, jei nematome ar negirdime jų prob­lemų, fil­mo siuže­tas atro­do papras­tas, nuo­bo­dus, o veikė­jai — neveik­snūs. Viskas, kas daro knygą įdomią, vyk­s­ta veikėjo galvo­je! Tai­gi rinkdamiesi knygą ekranizaci­jai, atkreip­kite dėmesį į kon­flik­tą, į veikėjo pokyčius. Visa tai turi turėti gerą vizual­inę išraišką. Istori­ja apie alko­ho­liką, kuris kas­di­en kovo­ja su sav­i­mi, gali būti nuo­la­tinio kon­flik­to istori­ja: čia jis praeina pro barą, į kurį anksči­au eida­vo pake­liui į dar­bą, čia padavė­jas jo pak­lau­sia, ar jis nori užsisakyti kok­teilio. Taip, jo gyven­i­mas labai sunkus, tači­au ši kova yra vid­inė. Pagrin­di­nis istori­jos kon­flik­tas vyk­s­ta veikėjo vidu­je — kažkur, kur mes jo nematome. Vien­in­telis būdas tai mums par­o­dyti — ekspozi­ci­ja. Taip, vien­as veikė­jas gali papasakoti kitam veikėjui, ką jis galvo­ja. Tači­au pir­mo­ji kino taisyk­lė — rodyti, o ne pasakoti.

Jei negalite papasakoti istori­jos vaiz­du ir gar­su — tuomet geri­au ją papasakoti kita for­ma. Ar tai reiškia, kad visos kino istori­jos yra paviršu­tiniškos, papras­tos ir kvai­los? Visai ne! Jos tiesiog turi turėti vaizd­inę išraišką. Reikia išmok­ti par­o­dyti sudėtin­gus emocinius kon­flik­tus per…

Išoriniai veiksmai

Neži­nome, kaip jauči­asi per­son­ažas. Turime tai par­o­dyti. Rašy­to­jas turi rasti veiksmą, kuris išreikštų emo­ci­ją. Tai leng­va, jei emo­ci­ja yra liūdesys ir veikė­jas verkia. Arba jei emo­ci­ja yra pyk­tis ir veikė­jas ką nors sudaužo. O ką dary­ti su sub­tilesnėmis, sudėtinges­nėmis emo­ci­jomis ir mišri­ais jaus­mais? Kaip par­o­dyti nusivylimą? Įtarumą? Širdies sudaužymą?

Filme „Šiau­rės paš­vaistė“ (North by North­west) Karis Grantas įtaria, kad Eva Marie Saint surengė išpuolį prieš jį kukurūzų lauke. Jis to nesako, bet jo veiks­mai išreiškia viską. Kai Senė pribė­ga prie jo apk­abin­ti, Grantas jos neap­k­abi­na. Vietoj to jis sus­paudžia kumščius. Jis sten­giasi jos neli­esti, nepaisant jos apk­abin­i­mo. Mes matome, kaip jis jauči­asi.

Scenos turėtų ilius­truoti veikėjo asmeny­bę. Gali tek­ti peržiūrėti visą sce­nar­i­jų ir kiekvieno­je sceno­je pridėti veikėjo veiksmą ar sprendimą, kuris par­o­dytų visas reikia­mas emo­ci­jas. Visas emo­ci­jas paver­skite veiks­mais, o jaus­mus — vaiz­dini­ais žen­klais.

Šal­ti­nis: snimifilm.com