Vidmantas Gaigalas. Nepaliaujančio fantazuotojo kinas. Publikuojame Kino mėgėjų sąjungos pirmininko Vidmanto Gaigalo atsiminimus apie Barą bei jo kiną.

Vidmantas Gaigalas. Nepaliaujančio fantazuotojo kinas

Gegužės 10 d. Lietuvos avangardinio kino kūrėjui, neformalui iki gyvo kaulo, grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalistui ir šoumenui Artūrui Barysui-Barui (1954-2005) būtų sukakę 61 metai. Šia proga publikuojame Kino mėgėjų sąjungos pirmininko Vidmanto Gaigalo atsiminimus apie Barą bei jo kiną.

Šis tekstas – iš knygos „Pasaulis pagal Barą“ (sud. Gediminas Kajėnas, išleido „Kitos knygos“, 2012m.)

Mėgėjų kinas sovietinėje Lietuvoje

Septintojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje buvo įkurta Kino mėgėjų draugija, nors dar prieškariu Kaune veikė pirmoji Lietuvos kinematografininkų mėgėjų sąjunga. Sovietmečiu poreikis bei noras filmuoti buvo toks didelis, kad kino mėgėjų skyriai veikė ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Tiesa, kurti filmus buvo ne tik poreikis, bet ir puikios sąlygos: 8 ar 16 mm kino juostą galima būdavo įsigyti gan paprastai, o buitinių aptarnavimų kombinatai jas nebrangiai ryškindavo. Žmogus galėdavo nufilmuoti medžiagą, per naktį ar kelias valandas ją išryškindavo, o tada sėsdavo prie montažo staliuko ir karpydavo, klijuodavo, karpydavo, klijuodavo… Taip ir gimdavo filmai. Tada buvo didžiausias azartas juos kurti. Panašiai žmonės užsikrėsdavo ir fotografija. Neatsitiktinai jau nuo 1958 metų Lietuvoje buvo rengiami respublikiniai kino mėgėjų festivaliai, kurie kasmet pritraukdavo vis didesnį dalyvių skaičių.

Žmonių susidomėjimas kinu buvo toks didelis, kad prieš respublikinių filmų peržiūras visuose Kino mėgėjų draugijos skyriuose, išsibarsčiusiuose po visą šalį, buvo rengiamos atrankos, kuriose kasmet dalyvaudavo per du–tris šimtus naujų juostų. Į respublikines peržiūras Vilniuje iš kiekvieno skyriaus patekdavo maždaug po 10–12 filmų. O sostinėje šios peržiūros sutraukdavo minias kino entuziastų bei smalsuolių. Be šio pagrindinio Respublikinio filmų festivalio, Lietuvoje egzistavo beveik dvi dešimtys kitų, mažesnių festivalių ir festivaliukų – Racionalizatorių-išradėjų, Žemdirbių, Gaisrininkų, Vidaus reikalų ministerijos, Dokumentinių ir Vaidybinių filmų, Kraštotyros ir etnografijos, aplinkos apsaugos „Krištolinis vanduo“, tarptautinis festivalis „Kauno pavasaris“, festivalis „Gimtoji žemė“, Turistinių, Debiutinių, Humoristinių filmų festivaliai ir kt.

Nuo 1967 m. pradėti rengti kasmetiniai Baltijos šalių mėgėjiškų filmų festivaliai, kuriuose dalyvavo kino mėgėjų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, vėliau prisijungė ir tuometinis Leningradas. Festivalis kasmet vykdavo vis kitoje respublikoje, o į jį buvo deleguojami aukščiausiai įvertinti respublikinių festivalių dalyvių filmai.

Apie pradžią, pauzę ir tai, kas po to

Į tokią aplinką pateko Artūras Barysas po mokyklos apie 1975 m. pradėjęs dirbti Lietuvos kino mėgėjų draugijoje, įsikūrusioje tuometiniuose Knygų rūmuose, metodininku. Pagrindinis jo darbas buvo koordinuoti zoninių kino mėgėjų peržiūras Lietuvoje. Jis taip pat padėdavo rengti ir mažesnius festivalius. Čia jam tekdavo visa atsakomybė – nuo prizų parinkimo iki filmų registravimo bei aparatūros tampymo. Neretai A. Barysui tekdavo važinėti ir po neprofesionalaus kino festivalius Sovietų Sąjungoje, kur jis, kaip oficialus Lietuvos kino mėgėjų draugijos narys, pristatydavo geriausius mūsų šalies kino mėgėjų darbus.

Į Kino mėgėjų draugiją A. Barysas atėjo dirbti nuo ankstyvos paauglystės pats aktyviai besidomintis kinu ir kuriantis unikalaus braižo trumpametražius autorinius filmus. Čia jis dirbo apie penkerius metus. Per tą laiką sukūrė nemažai ir pats filmų, kurie tiek respublikiniuose, tiek ir Sovietų Sąjungoje vykusiuose festivaliuose dažnai sulaukdavo pačių palankiausių vertinimų.

Kiekvienais metais balandžio ar gegužės mėnesiais Vilniuje vykdavo respublikinis kino festivalis. A. Barysas visada aktyviai tam ruošdavosi – kol kiti kino mėgėjai dirbo savo darbus, Artūras kurdavo filmus. Būtent todėl per metus jis sugebėdavo sukurti ne vieną, o dvi, tris ar net daugiau juostų. Ir taip metai iš metų. Visi A. Baryso filmai – autoriniai darbai, ir šiuo požiūriu Lietuvos kinematografijoje jis yra išskirtinė figūra.

Visus filmus A. Barysas kūrė16 mm juosta. Pasikeitus santvarkai, suirus kino juostos gavimo bei apdirbimo pramonei, žlugo ir galimybės kurti kiną. O perėjimas nuo kino juostos prie video Artūrui buvo tiesiog tragiškas. Ne vienus metus užsitęsusi kūrybinė pauzė buvo lemtinga. 2000-aisiais jis sukūrė filmą „Suvokimas“, tačiau tai buvo jau ne tas Barysas…

Beje, neseniai teko matyti vieną gruzinų studentų sukurtą juostą, kuri buvo tikras A. Baryso filmo „Akivaizdu, bet neįtikėtina“, sukurto 1982-aisiais plagiatas. Skyrėsi tik smulkios detalės – Artūro filme Rimgaudas Karvelis valgo sriubą, o gruzinų filme valgomas chinkali. Visa kita – toks pat filmas tiek pagal siužetą, tiek mintis. Ką tai reiškia? Prieš trisdešimt–keturiasdešimt metų A. Barysas turėjo kur kas daugiau novatoriškų idėjų, nei turime mes dabar.

Nepaliaujančio fantazuotojo kinas

A. Barysas nebuvo baigęs jokių su kinu susijusių mokslų, išskyrus tas pamokas, kurias gavo Jaunųjų technikų rūmuose pas Algimantą Mačiulį. Tačiau jis puikiai išmanė kino kalbą – sugebėjo ją valdyti, todėl vaizdai jo filmuose siejasi į visumą ir kuria bendrą atmosferą, atskleidžia idėjas. Jis buvo subtilus kūrėjas, o pagrindinė mokykla – kino salė, kur jį dėl silpno regėjimo visada galėjai matyti sėdint pirmose eilėse. Kinas A. Barysui buvo itin artima meno sritis, nes jis buvo puikus fantazuotojas, aplink save sugebėjęs kurti unikalų asmeninį pasaulį tiek savo neįprastu mąstymu, tiek ir pačiu gyvenimo būdu. Būtent per kiną – įvairių menų sintezę – jis galėjo save išreikšti visiškai. Ir tai darė nesivaržydamas, be jokių stabdžių ar gėdos jausmo.

A. Barysas turėjo talentą ir daug puikių idėjų. Jis nesistengė į filmą sukišti kuo daugiau efektų, dviprasmybių, simbolių, neva, žiūrėkite, stebėkitės, supraskite mane – koks aš genialus režisierius… Nė velnio. Kas iš to, kad galvoje turi puikiausią idėją, įdomiausią režisūrinį sumanymą, geriausią scenarijų ir visa tai nufilmuoji, bet žiūrovas ekrane nieko nemato ir nesupranta, nes ten tik padrikai sudėlioti vaizdai. Kiekvieno filmo griaučius, pradinį sumanymą A. Barysas turėdavo dar prieš filmuodamas, bet filmavimo metu daug kas nutikdavo netikėtai – ne vienas jo filmas sukurtas tiesiog gatvėje. O čia nemažai tekdavo ir improvizuoti, žaisti. Jam, pavyzdžiui, būdavo įdomu, kiek mergina gali nusirengti – juk to negalėjai numatyti iš anksto. Tai buvo savotiška provokacija, kurią kūrė A. Barysas tiek gyvenime, tiek kine. Galų gale juk daugumoje jo filmų, įskaitant ir jį patį, vaidina neprofesionalūs aktoriai, tiesiog draugai, pažįstami, praeiviai gatvėje. Tačiau žmonės čia atrodo labai natūraliai, rodos, jie visiškai nesivaržo kameros. Nežinau, kaip tai pavykdavo. O ir operatoriai, su kuriais dirbo A. Barysas, nebuvo profesionalai. Tačiau sunku nesistebėti, kaip įdomiai ir nenuobodžiai tie filmai padaryti, kaip puikiai jie nufilmuoti ir sumontuoti.

A. Barysas lengvai rasdavo kalbą su paaugliu ir su profesoriumi, žinomu menininku ar gydytoju, su girtuokliu ir paskutiniu degradu. Šiems žmonėms jis nebuvo nei mitas, nei jokia legenda, tiesiog žmogus, su kuriuo įdomu būti. Tačiau, žinoma, visų pirma jis buvo įdomus pats sau… Artūras sugebėjo pats save linksminti, pats sau susikurti gražesnį, įdomesnį, spalvingesnį gyvenimą, o visi aplinkiniai buvo jo paties spektaklių dalyviai bei žiūrovai. Prie A. Baryso žmones traukdavo, kaip vaikus traukia prie senolio, mokančio sekti pasakas. Taip jis pritraukė ir Rūtą Brašiškytę, kuri, būdama jau garbaus amžiaus ir nepaisydama ano meto normų bei taisyklių, išsirengė ir lakstė prieš kamerą nuoga su jaunuoliu Artūru filme „Jos meilė“.

Aplodismentai ir legendinė diskvalifikacija

Sovietmečiu įvairūs festivaliai, stovyklos tai vienoje, tai kitoje respublikoje vykdavo bent kartą per mėnesį. Jei kino mėgėjas sukurdavo gerą filmą, jis būdavo siunčiamas į festivalius. Todėl A. Barysą ir jo filmus žinojo visur – Maskvoje, Leningrade, Tūloje, Taline, Rygoje, Breste, Brenske. Taip Artūras su savo filmais išmaišė visą Sovietų Sąjungą ir tarp kino mėgėjų susirado daug draugų, pas kuriuos paskui dažnai važinėdavo net kai jo niekas oficialiai ir nesiųsdavo. Visus festivalius, kaip įprasta, lydėdavo smagios išgertuvės – tai buvo natūralu.

1979-aisiais su A. Barysu važiavome į kino festivalį Brenske. Kadangi draugija galėjo deleguoti tik vieną žmogų, Artūras važiavo už savo pinigus. Brenske jis turėjo draugų, tad kliūčių kur apsistoti jam nebuvo. Aš vežiau Lietuvos kino mėgėjų draugijos patvirtintą oficialią filmų programą, o A. Barysas važiavo su savo programa, kurią Brensko festivalyje ir parodė. Jam grįžus iš festivalio įvyko Kino mėgėjų draugijos posėdis, kurio metu už tokią savivalę A. Barysui metams buvo atimta teisė rodyti savo filmus. Tai buvo oficialus pretekstas. Tiesa, šiame festivalyje jis parodė ir savo naujausią juostą „Jos meilė“, o kadangi peržiūrose būtinai sėdėdavo saugumo atstovų, gali būti, kad apie šį filmą ėmė sklisti kalbos, ir „iš aukščiau“ buvo pareikalauta imtis veiksmų prieš tokį „nepadorumą“. Tiesa, nei tada, nei po to, draugija negavo jokių oficialių pareiškimų iš atitinkamų struktūrų dėl A. Baryso kūrybos. Tikėtina, kad, kaip įprasta tais laikais, viskas buvo aiškinama tiesiog telefonu…

Beje, tai nebuvo pirmas kartas, kai be Kino mėgėjų draugijos žinios Artūras rodė savo filmus. Jis tai darė nuolatos, nes draugų turėjo visur, o ir jo filmai buvo mėgstami ir susilaukdavo didelio susidomėjimo. Juk tuo metu kino mėgėjų juostose dažniausiai būdavo vaizduojami komjaunuoliai, darbo pirmūnai, fabrikai ir gamyklos ir t. t., ir pan. Tuo tarpu A. Barysas kūrė eksperimentinį kiną, todėl visiems būdavo įdomu, ką tas lietuvis parodys šiais metais. Ir jis visada sugebėdavo nustebinti arba priblokšti. Abejingų jo kinui tiesiog nebuvo.

Pasaulis be ribų

Aštuntajame dešimtmetyje jaunimas, ypač studentai, buvo labai imlūs, jiems rūpėjo viskas, kas oficialiai neegzistavo, todėl iš rankų į rankas ėjo draudžiamos knygos, buvo aktyviai keičiamasi muzikos įrašais. Kadangi televizija ir kino teatrai retai parodydavo ką nors gero, domėjimasis neprofesionaliu kinu buvo itin didelis.

Matyt, neatsitiktinai būtent akademinis jaunimas A. Barysą kviesdavo rodyti savo filmų įvairiuose studentiškuose renginiuose. Štai kodėl visi Artūro filmai, originalios juostos, yra nutrintos, suraižytos nuo itin dažnų peržiūrų. Iš jo filmų, beje, kaip ir Algimanto Puipos, Algimanto Mikutėno, Vytauto Kernagio kūrybos, tuometinis jaunimas mokėsi laisvės.

A. Barysas parodė, kad neužtenka vien tik sėdėti ant suoliuko, gerti alų ir rūkyti, o reikia kai ko daugiau ir tą daugiau – jei nori – gali susikurti pats. Jo filmuose laisvės ir kūrybingumo proveržis buvo tiesiog pribloškiantis. Kiekvienu savo filmu jis rodė, ką gali jaunas karštas kraujas – jam tiesiog nėra ribų. Jam negalioja jokia cenzūra. Jokie tabu.

Savo filmus A. Barysas tikrindavo žiūrėdamas jaunų žmonių reakcijas – kaip jie priima vieną ar kitą bajerį, kokių minčių ir nuotaikų tie filmai išprovokuoja. Jis džiaugdavosi, kad dar sugeba „išdurti“, nustebinti. Jam tai suteikdavo didelį pasitenkinimą.

Artūras vis kartodavo, kad žmonėms, ypač jaunimui, reikia rodyti kiną, ir nesvarbu, jog gal ne viską jie dabar supranta, ne viskas jiems įdomu, tačiau netrukus juos įtrauks buitis, ir jie bus priversti gyventi visiems įprastą gyvenimą. Tačiau kažkada, gal po dvidešimties metų, iš pasąmonės išplauks vaizdas, gal net ne vaizdas, o tik detalė, tam tikra nuotaika, ir jie atsimins, kad galima gyventi kitaip…

Po daugelio metų, Barysas sakys, kad nebenori gyventi, nes po Lietuvos nepriklausomybės žmogui nieko nebereikia, vien tik materialių dalykų. Menininko tragedija ta, kad jam skauda ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų, nors visiems į tai gal tiesiog nusispjaut…

Už kiekvieno kampo – cirkas

Artūras turėjo puikų ir itin subtilų humoro jausmą. 1980 metais jis sukūrė filmą „Mes“, kuriame nufilmuota dokumentinė medžiaga iš Gegužės 9-osios šventinio karo veteranų parado. Filmu jis nemėgino pasityčioti iš tų žmonių. Anaiptol. Filme jie išties atrodo rimti ir gražūs. Tačiau A. Barysas juokiasi iš pačios situacijos, visų tų demonstracijų, pompastikos, absurdiškų eitynių, vėliavų ir medalių… Dabar į tai gali žiūrėti kaip į gryną siurrealizmą. Pamenu, rusai kino mėgėjai tada džiaugėsi šituo filmu, A. Barysą šaunuoliu vadino, o štai Artūro bičiuliai estai po šio filmo jam komplimentus žarstė už, jų žodžiais tariant, tokį puikų erotinį filmą…

A. Barysas apskritai nekentė viso to, kas susiję su kariuomene – jam tai buvo bukumo viršūnė.

Sakydavo, Lietuvoje nėra cirko, tačiau yra mentai, iš kurių ir galima juoktis… Jis nemėgo to, kas tradiciška, įprasta, todėl viską darė savaip sąmoningai laužydamas stereotipus ir įprastas normas. Pamenu, prieš vieną gimtadienį paprašė, kad padovanočiau jam 15 sovietinių respublikų vėliavų, o jomis jis papuošė visus namus, uždengė stalus ir ant jų dėjo maistą. Beje, vienu metu Kino mėgėjų draugija buvo įsikūrusi šalia Rašytojų sąjungos, tad pietų dažnai eidavome valgyti į ten esančią kavinę. Artūro pietūs paprastai būdavo svogūnų laiškai su grietine ir kava. Ir tai ramiu, rimtu veidu…

Apie kitokį regėjimą

Kurti filmus, auginti ilgus plaukus, verstis plokštelių bei knygų verslu A. Barysas galėjo ne todėl, kad turėjo aukštas pareigas einantį patėvį. Visa paslaptis – jo akys. Dėl savo įgimto regėjimo, kuris silpo su amžiumi, Artūras buvo beveik aklas, o sovietmetis tokiems žmonėms – labai humaniškas. Kita vertus, didžiąją savo gyvenimo dalį Artūras oficialiai niekur nedirbo, gaudavo invalidumo pašalpą, todėl niekas prie jo negalėjo prikibti, neva tu valkatauji, nieko naudingo nedarai… Jis nepriklausė jokiai partijai, nesiekė karjeros, neagitavo prieš okupaciją, o į politiką jam apskritai visada buvo nusišvilpti. Svarbiausia jam buvo kinas – jis kūrė savo filmus, eidavo į peržiūras, jaudindavosi, kaip jo filmus priima kiti kino mėgėjai, laukdavo apdovanojimų ir pagyrimų, liūdėdavo, kai būdavo supeikiamas ar neįvertintas. O partija, Leninas, mentai – visa tai buvo kitas pasaulis, kuris su Artūro gyvenimu tiesiog neturėjo nieko bendra.

Savo kūryba A. Barysas peržengė dvi epochas – jis gyveno laisvas sovietinėje Lietuvoje išdarinėdamas tai, kas jam tik šaudavo į galvą – vaikščiojo po miestą moteriškais drabužiais, vaišino žirafą cigaretėmis, praeiviams pirštu rodė į dangų, po miestą trankėsi nešinas suplotu kibiru ir pan. Jis kovojo su tautos nusivylimu ir savo filmais bei gyvenimo būdu rodė, kad viskas yra įmanoma… Artūras atskleidė kitokio bendravimo, neparemto išankstiniais nusistatymais, kvailais įsitikinimais ar tabu, galimybę.

Paradoksalu, nors regėjimas buvo silpnas, jis sugebėjo matyti daug. Matyti giliai. O kas išties stebina – jis ne tik matė, bet dar ir tai, ką matė bei jautė, parodė ir kitiems.

Užrašė Gediminas Kajėnas

Viršutinis paveiksliukas: © Jeremy Yap